Sandorio vertė - milijonai eurų. Kieno pinigus atims ministras?

Sakysite, tai jau ne svajonė, bet sapnas? Tai - realybė. Bent jau taip naujasis ministras Juras Požela žadėjo pacientams ir Seimo nariams Sveikatos reikalų komitete svarstant jo inicijuotas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisas. Ir nesvarbu, kad to, kiek reikės lėšų iniciatyvoms ir pažadams ištesėti, ministerija iki šiol net nesugebėjo apskaičiuoti. Antai 2016 m. sausio 6 d. rašte, adresuotame Seimo Sveikatos reikalų komitetui, dabar jau buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė nuoširdžiai prisipažįsta: „Detalios informacijos dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų finansavimo PSDF biudžeto lėšomis šiuo metu nėra galimybės pateikti, nes kol kas neaiški pagalbinio apvaisinimo paslaugų struktūra, apimtis, jų teikimo reikalavimai.“ Ministerijos nuomone, skaičiavimai bus galimi tik tada, kai įsigalios įstatymas. Žinoma, tada jau nieko nepakeisi, net jei skaičiavimai ir bus nepatogūs. Preliminaraus lėšų įvertinimo ministerija sistemingai vengia nuo 2002 m., nors Seimas per tą laikotarpį ne kartą kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas įvertinti galimas išlaidas ir pateikti išvadą.

Kol jaunasis ministras žada viską kompensuoti, nes lėšų yra pakankamai, o ministerija sako, kad lėšų poreikio įvertinti negeba, paskaičiuokime patys. Statistikos departamento duomenimis, šiandien Lietuvoje turėtų gyventi 2 mln. 888 tūkst. gyventojų. Džono Kolinso (John A.Collins) tyrimo, atlikto įvertinus 48 valstybių patirtį, duomenimis, milijonui gyventojų pasaulyje vidutiniškai tenka 289 pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros. Tai išsamiausias, didžiausią valstybių skaičių apėmęs tyrimas ir dėl to jis pasaulio praktikoje dažniausiai naudojamas skaičiuojant preliminarų procedūrų poreikį bei vertinant preliminarias išlaidas. Taigi, remiantis pasaulio vidurkiu, yra tikėtina, kad kasmet dėl pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje atlikimo į sveikatos priežiūros įstaigas Lietuvoje kreipsis maždaug 834 poros. Paprasčiausia ir pigiausia pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūra kainuoja apie 1400 eurų. Vadinasi, paslaugos poreikiui patenkinti iš PSDF biudžeto jau turime atseikėti mažiausiai 1 mln. 167 tūkst. litų. Kitai daliai nevaisingų žmonių gydyti bus reikalinga mažiau invazyvi ir paprastesnė inseminacija, kai vyro sperma sušvirkščiama į moters gimdą. Ši procedūra kainuoja apie 160 eurų. Remiantis pasaulio vidurkiu, milijonui gyventojų tenka 932 tokios procedūros. Tai reikštų apie 2691 procedūrą per metus ir papildomai apie 430 560 eurų iš PSDF biudžeto, o bendra visų pagalbinio apvaisinimo procedūrų kaina šokteli iki 1 597 560 eurų per metus. Ši suma nėra galutinė, nes, be pačios procedūros, dar kainuoja ir vaistai. Jų naudojimas yra būtina pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros sąlyga. Pasaulio praktikoje skaičiuojama, kad vaistai kainuoja mažiausiai antra tiek, kiek kainuoja procedūra, - tikslesnio jų poreikio apskaičiuoti neįmanoma, nes vaistai skiriami individualiai kiekvienam pacientui. Vadinasi, preliminariai dar turėtume rezervuoti antra tiek, kiek skyrėme pagalbiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje, t.y. 1 mln. 167 tūkst. litų. O mūsų bendra skaičiavimų suma išauga iki 2 mln. 764 560 tūkst. eurų per metus.

Kad ministerija kompensuos vaistus, abejonių nekyla. Jau minėtame SAM rašte rašoma: „Farmacijos departamentas pakartotinai raštu paragino nevaisingumo gydymui naudojamų receptinių vaistų gamintojus pateikti vaistams įtraukti į kompensavimo sistemą reikalingas paraiškas ir dokumentus.“ Tik įdomu, kaip dažnai ministerija būna taip palankiai nusiteikusi vaistų gamintojų atžvilgiu, kad net juos ragina pačius kreiptis dėl finansavimo? Bet skaičiuokime toliau.

Ministras pažadėjo kompensuoti ir lytinių ląstelių bei embrionų saugojimą (šaldymą). Embrionų šaldymas ir laikymas pusę metų šiuo metu kainuoja apie 580 eurų. Jei visos 834 poros po apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros turės likusių embrionų, prisidės dar 483 720 iš PSDF biudžeto pusmečiui. O tai beveik milijonas eurų vien už embrionų saugojimą per vienus metus. Beje, J.Poželos pasiūlymuose, kuriems jau pritarė Sveikatos reikalų komitetas, embrionų, kaip ir lytinių ląstelių, saugojimas nėra terminuotas. Puikios prielaidos ilgalaikio saugojimo verslui, kurį parems valstybė!

Tačiau ir tai nėra galutinės sumos. Kitų dalykų, kuriuos nori įteisinti ir pasižadėjo kompensuoti ministras, poreikio ir kainų apskaičiuoti jau tikrai neįmanoma, kad ir labai norint. Pavyzdžiui, į galutinę sąskaitą lieka neįskaičiuotos lytinių ląstelių saugojimo kainos. Jas ypač sunku prognozuoti tuo atveju, kai iš PSDF bus apmokamas neterminuotas mirusiųjų žmonių lytinių ląstelių saugojimas. Paprastai Europoje jis yra draudžiamas, taigi nėra žinomi dažniai, kiek vyrų iš milijono gali siekti užšaldyti savo spermą prieš mirtį. Neskaičiuosime ir gydytojų konsultacijų įkainių - tai jau kiškio ašaros, palyginti su procedūrų ir vaistų kainomis. Taip pat neskaičiuosime ir privačiose klinikose suteiktų pagalbinio apvaisinimo procedūrų komplikacijų gydymo iš PSDF kaštų. Tai yra ir dabar kompensuojama. Žinoma, augant procedūrų skaičiui, poreikis kompensuoti jų komplikacijų gydymą proporcingai augs. Preimplantacinės genetinės diagnostikos, lydinčios dalį pagalbinio apvaisinimo procedūrų, poreikio taip pat neįmanoma apskaičiuoti: tokių plačių jos taikymo galimybių, kaip siūloma įteisinti Lietuvoje, neturi jokia Europos valstybė. Apsiribokime konstatavimu, kad Latvijoje preimplantacinė genetinė diagnostika kainuoja apie 6000 eurų, o Latvijoje pagalbinio apvaisinimo ir su juo susijusių procedūrų kainos šiuo metu yra mažesnės.

Dar vienas niuansas, kurio neturime pamiršti skaičiuodami lėšas, - pagalbinio apvaisinimo paslaugų efektyvumas. Jis - labai menkas. Antai vienos privačios klinikos tinklalapyje skelbiama, kad tikimybė pastoti (tai pavadinta „sėkmės reitingu“) yra 80 proc., ir čia pat priduriama, kad, norint pasiekti 80 proc. sėkmės tikimybę, procedūrą reikia kartoti net šešis kartus. Taigi, padauginkime kompensavimui iš PSDF reikalingą sumą iš šešių ir turėsime pinigus, būtinus, kad sėkmės tikimybė už PSDF lėšas būtų bent 80 proc. Kitose privačiose klinikose tikimybė pagimdyti apvaisinimui naudojant šaldytus embrionus yra 0,0 procento. Tai ir dauginti jau nėra iš ko.

Aišku tik viena: tai, kiek užsimota kompensuoti ir kiek yra prižadėjęs ministras, yra pakankamai didelės sumos. Milijonai eurų per metus, skirti embrionams, lytinėms ląstelėms šaldyti ir saugoti privačiose sveikatos priežiūros įstaigose, tampa sunkiai suvokiami, kai žinai, kad nėra lėšų gyvybiškai būtiniems vaistams kompensuoti. Dar sunkiau suvokti, kaip bus kompensuojama tai, kas yra 0,0 procento efektyvu. O kai palygini mažiausiai tris milijonus eurų, būtinus vien pagalbinio apvaisinimo procedūroms ir vaistams kompensuoti, su tuo 13 mln. eurų biudžetu, PSDF šiuo metu skiriamu visų kitų likusių ligų gydymui inovatyviais vaistais, imi traukyti pečiais ir linguoti galva. Žinoma, skirtumas yra: privačių apvaisinimo klinikų darbuotojai lydi ministrą į visus posėdžius Seime ir pritariamai šypsosi, kai jis žada kompensavimą. Tuo metu visų kitų ligų gydytojų vizitai į Seimą yra daug retesni (jų beveik iš viso nėra), bet tiems likusiems kitiems ir dėl vaistų bei procedūrų kompensavimo sudėtingiau.

Ir pabaigoje. Šių metų biudžete pagalbiniam apvaisinimui numatyta 868 860 eurų suma. Tai bent keturiais kartais mažiau, nei, minimaliais skaičiavimais, yra viešai pasižadėjęs kompensuoti naujasis sveikatos apsaugos ministras. Tad tikėtinas resursų perskirstymas ir kažkam teks susiveržti diržus. Kas bus tie pacientai? O gal bus panaudotos rezervų lėšos? Juk atvejis yra skubiai spręstinas: rudeniop, po Seimo rinkimų, resursus skirstyti gali tekti kitiems, tad norint panaudoti lėšas reikia laiku spėti į nuvažiuojantį traukinį.

Juras POŽELA, Sveikatos apsaugos ministras:

Kol kas nėra paskaičiuota, kiek valstybei kainuotų, jei būtų priimtos pataisos dėl dirbtinio apvaisinimo, nes neturime tikros statistikos, kiek porų to prireiktų. Mes galime remtis tik bendra populiacine statistika - tuo, kiek procentų šeimų kitose valstybėse reikalingas dirbtinis apvaisinimas. Remiantis tuo, Lietuvoje būtų apie 50 tūkst. šeimų. Dėl išlaidų Valstybinei ligonių kasai skaičiavimų irgi nėra, bet valstybė tikrai turėtų padėti tokioms šeimoms.

Tokios paslaugos turėtų būti kompensuojamos šimtu procentų. Bent mano, kaip politiko, nuomone, taip turėtų būti, nors tai turėtų būti reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiais teisės aktais. Nes tokia pagalba turi būti prieinama visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Ir šiuo metu vaikų galima susilaukti atliekant dirbtines procedūras. Tačiau jos labai brangios ir privačiose klinikose yra prieinamos tik labai turtingoms poroms.

Klausimas, ar gerai skirti pinigų dirbtiniam apvaisinimui, kai jų trūksta pavojingoms ligoms gydyti, yra neetiškas ir net absurdiškas. Ligų skirstyti negalima. O gal nereikia gydyti žmonių, priklausomų nuo alkoholio, ar nebepalaikyti gyvybės žmonėms, kurie pateko į avarijas, ir išjungti visas aparatūras? Ligą gretinti su liga yra neetiška.