Šįryt, mindamas kasdienį taką, žirgliodamas judančių skubančių objektų prikimštais, metų laikų kaitos, atrodytų, apskritai nežinančiais miesto gatvių labirintais, nejučia stabtelėjau ir išsišiepiau iki ausų: vyšnios žydi.
Jaučiausi laimingas, suglumęs, apstulbęs... Tarsi nespalvotos kino juostos herojus, įprastame pilkame pasaulyje ūmai išvydęs ryškiaspalvį daiktą. Žydėjimas, atrodė, nesutelpa pats savy, žiedai netverdami kailyje verčiasi kekėmis, rausvučiais žvaigždynais, spurda, neištenka kantrybės palengva skleistis, palengva kvepėti - savojo šėlo, savosios ekstazės užburti, jie tarsi dar kažkur skuba, lekia, siekia kažko dar didingesnio, dar žavesnio, dar pasiutesnio...
Nors tvieskė vaiski, už prasnaustą pavasarį atsigriebti besistengianti saulė, nuo žydinčių vyšnių šviesa ir kaitra, atrodė, plūsta kur kas smarkiau, virpantys žiedlapėliai mylėti kviečia kur kas garsiau ir aistringiau, o kunkuliuojančią gyvastį jų kerintis grožis dalija kur kas dosniau net ir už ją pačią.
Neatsispyriau pagundai prieiti, delnu užčiuopti pulsą, plakantį medžio kamiene, švelniai pirštų galiukais paglostyti žiedus... Dar prieš akimirką tolin ginę, stabčioti ir į šalis dairytis draudę neatidėliotini mano dienotvarkės reikalai ūmai nukurnėjo į antrąjį planą, neišdrįsę konkuruoti, tarsi ir patys supratę, kad šiandien vyšnios ne tik manųjų darbų - viso pasaulio kontekste yra pačios svarbiausios...
Nors protas ir įspėjo, kad iš šalies atrodysiu juokingai, neatsispyriau žydėjimo gundymui - atsirėmiau nugara į vyšnios kamieną ir ėmiau laukti, kol bent vienas žiedlapėlis, bent vienas gyvybės lašas ant manęs nuvarvės, sau pažadėjęs iš čia nesitraukti, net jei laukti tektų ir iki pačios žydėjimo pabaigos. (Panašiai vaikystėje jausdavausi bažnyčioje - kunigui mišiose šlakstant tikinčiuosius šventintu vandeniu - gal net labiau nei Dievą tikėdamas, kad švęsto vandens lašas turi galios mane užkrėsti, padegti tikėjimu, kaip aukurą kad įžiebia deglas...)
O štai - po gero pusvalandžio - aš ir vėl minu beskonės, bespalvės kasdienybės ratą, vėl spartinu žingsnį tokių pat skubėtojų pribarstytu miesto labirintu - neatšaukiamai pavėlavęs į vieną svarbų susitikimą, neatlikęs kelių privalomų kasdienių pareigų...
Numanau - beveik kiekvienas, sužinojęs tikrąją mano vėlavimo priežastį, pasakytų, kad pasielgiau kvailai. Tačiau esu jau kitoks - žydėjimu užsikrėtęs. Todėl vis tiek manysiu, kad buvo verta taip pasielgti. Nes per tą nuo reikalų nuvogtą pusvalandį pasaulis juk tapo gražesnis.
Na ir kas, kad tik viena papildoma šypsena, nenumatyta dienotvarkėje. Na ir kas, kad tik vienu vyšnios žiedlapiu, smilkstančiu kvailo žmogelio plaukuose.
