respublika.lt
LRDT LYRAS

R.Stankevičius: Šiukšlės, kurias nešamės anapus

2014 gegužės mėn. 11 d. 15:30:11
Rimvydas Stankevičius
Šiukšlės, kurias nešamės anapus

Keistas, neištirtas ir vargu ar apskritai iki galo pažinus yra atminties vandenynas. Nors teliūskuoja kiekvieno mūsų viduje, nė vienam jis nėra pavaldus. Deja, ne mums spręsti, kas iš šiandien, regis, taip svarbių įvykių amžiams nugrims į to vandenyno dugną, o kas - nuolatos plaukios paviršiuje tarsi daili balta gulbė ar bjaurus plastikinis butelis, mėtomas bangų...

Šviesaus atminimo religijotyrininkas, dausų ir pomirtinės būties specialistas Gintaras Beresnevičius kitados man yra sakęs, kad visa, kas mums šiame pasaulyje svarbiausia, - transenduojasi, kad visa tai, kas yra iš tiesų mūsų, keliaus drauge su mumis į anapusybę. Tačiau, pasak jo, nereikia manyti, kad čia turimi omeny vien mylimi žmonės ir gražūs peizažai - juk svarbos mums turi ir priešai, ir negandos, ir purvo dėmės, įsisenėjusios mūsų sąžinėje...

Todėl, pasak jo, labai svarbu laiku apsiravėti, apsišluoti, pamatyti, kokiuose kontekstuose gyvename, kokį pasaulį aplink save kuriame, kokie vaizdai gula į mūsų atmintį - nes su jais juk reikės gyventi per amžius.

Ko gero, taip ir yra, mąstau šį vakarą savo namuose Vilniuje, klausydamas 25-osios Volfgango Amadėjaus Mocarto simfonijos ir niekaip negalėdamas išsivaduoti nuo vaizdo, vis išplaukiančio ir išplaukiančio iš atminties: lapiją šiaušia, šakom it rankom moja du didžiuliai vėjo šokdinami topoliai ir tarsi rašalo dėmė, užtiškusi ant šedevro, - ant vieno jų supasi nudriskusi dviračio padanga, matyt, kokio vandalo mesta žemyn iš daugiabučio balkono ir pakibusi ant šakų netoli viršūnės...

Šis vaizdinys - ne fantazijos ir ne Mocarto melodijų pagimdytas - tai iki smulkmenų tiksliai atminties atgamintas vaizdas, atsiverdavęs pro mano vaikystės muzikos mokyklos klasės langą gimtuosiuose Elektrėnuose.

Pagalvojus - nieko stebėtino, į valias turėjau laiko šį vaizdą įsiminti - paliktas mokytis groti vienut vienutėlis su pianinu, patefonu ir viniline Mocarto plokštele užrakintoje klasėje valandų valandomis žiūrėdavau į vėjo kedenamas tų medžių šakas, judančias pagal muzikos ritmą, - tarsi šoktų, klausydamos 25-osios Mocarto simfonijos, kurią be perstojo leisdavau, užuot mokęsis groti pats.

Ta padanga, kadaruojanti šokančiam medžiui ant peties, mane ir anuomet erzino. Lyg pačiam Mocartui būtų užmaukšlinta. Todėl kiekvieną kartą, žiūrėdamas į šokančius medžius, žadėdavau sau: vos mokytojas mane po pamokos paleis - įlipsiu į topolį ir bjauriąją padangą nuraškysiu žemyn...

Deja, taip ir nenuraškiau. Nors man, lanksčiam ir vikriam vaikui, tikrai nebuvo sunku tai padaryti. Tiesiog vos išleistas iš klasės akimirksniu užmiršdavau topolius ir skubėdavau namo - į laisvės ir džiaugsmo pasaulį...

Štai taip ir liko nudriskusi padanga kaboti mano atmintyje ant medžio, išaugančio prieš akis kaskart, vos užgrojus Mocarto 25-ajai.

Liūdniausia, kad šiandien jau nebeturiu galimybės šio brangaus širdžiai peizažo sutvarkyti - jau nebėra mano gimtajame miestelyje nei anos padangos, kyburiavusios ant šakos, nei anų medžių, taip mėgusių simfonijas, nei to pastato, iš kurio andai aidėdavo muzika...

Ką gi, tenka susitaikyti su mintimi, kad nelemtąją šiukšlę, laiku nenuraškytą nuo medžio, ko gero, jau negrąžinamai būsiu švystelėjęs į dar neįžengtą, dar tik man ruošiamą anapusybę - belieka guostis, kad Mocartas - gražus ir su dviračio padanga ant peties.

Tačiau argi ta padanga - vienintelė šiukšlė, kurią nešuos amžinybėn bedugnėse savo sielos kišenėse?


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PARODA: penktadienio vakarą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje atidaroma paroda „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu“ - tai paroda apie meninę komunikaciją paštu, apie siuntėją ir adresatą arba jo nebuvimą, apie pradėtą ir ne visada baigtą mintį, apie žaismingą pasipriešinimą sistemoms, socialinių tinklų užuomazgas sovietmečiu.
  • VIZITAS: penktadienį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis išvyksta vizito į Latviją; Tervetėje parlamento vadovas ketina susitikti su Latvijos Saeimos pirmininke Inara Mūrniece.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
PABUDIMAS

Kaip vertinate įstatymą, leidžiantį kirsti verslo plėtrai trukdančius miškus?

balsuoti rezultatai

Ar mokate užsienio kalbų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +3    +6 C

-4    -1 C

 

 +1    +3 C

+7   +8 C

+7  +11 C

 

   +6  +10 C

8-13 m/s

2-3 m/s

 

3-4 m/s

 

USD - 1.1387 PLN - 4.2807
RUB - 72.5435 CHF - 1.1309
GBP - 0.8665 NOK - 9.6178
reklama
samba
reklama
Sveikata ir grožis