Pasak Biblijos, rojuje nebuvo kalbų įvairovės. Adomas kalbino driežą, medį ir akmenį, suprasdamas juos lygiai taip gerai, kaip pats save. Nes ta kalba visų be išimties rojaus gyventojų buvo gimtoji.
Prisimenu tai žvelgdamas į bet kurios šalies, bet kurios tautybės poetų kančias, siekius ir paieškas. Matyt, Adomo provaikių sielose dar tebeaidi miglotas anos, tobulosios, kalbos prisiminimas, o tie jautresnieji, tie, poetais vadinami, negali nurimti neieškoję kelio, vedančio link jos atgal - žemiškųjų kalbų transmutacijos formulės, įstengiančios aplenkti žodžius, įgalinančios kalbėtis be jokių slenksčių, nepaisant, ar kalbiesi su svetimšaliu, ar su gyvu, ar apskritai su žmogumi...
Kitados apie klinikinės mirties patirtis teko kalbėtis su anapusybės prieangyje pabuvojusiu žmogumi - LRT operatoriumi Andriumi Abromaičiu, kritusiu iš septintojo aukšto ir po ilgos komos per stebuklą sugrįžusiu gyventi. Atmintin įstrigo jo žodžiai: „Tai, ką patyriau, nebuvo mintys, nebuvo vaizdai, kuriuos galėčiau svarstyti, analizuoti, ištarti, tačiau dabar jau nė kiek neabejoju - pomirtinio pasaulio tikrai esama. Tiesiog žinau. Jutau, kad ten esama harmonijos, veikiančiųjų jėgų, prasmės... Kad aną pasaulį valdo gėris... Ir kaži kokiu būdu aname pasaulyje dalyvauja ir šis - gyvųjų - pasaulis. Tos energijos susijusios, viena kitai reikšmingos“.
Net šaltukas nugara perbėgo, kai panašią patirtį paliudijo ir kitas stebuklingai gyventi sugrįžęs žmogus - visiems gerai žinomas buvęs Lietuvos muitinės pareigūnas, dabar kunigas Tomas Šernas: „Kai žmogus neturi sąmonės, negali valdyti savo kūno, atsiranda kitų, vardų neturinčių pojūčių: mąstyti taip, kaip esi įpratęs, negali, atkrenta visos logikos vingrybės, visi mąstymo ir įvardijimo šablonai, imi egzistuoti tiesiog kaip gyvastis tarp gyvasties, pasaulį vertini kažin kokiais kitais receptoriais. Suvoki tik esmę. Net paaiškinti sunku... Kaip koks zuikutis ar katinas... Protauti tarsi ir nesugebi, bet žmogų matai kiaurai: kuriuo galima pasitikėti, kuriuo - ne, kas ko tau linki...“
Kaip zuikutis, kaip katinas... Arba kaip lapė? Ūmai prisiminiau savo žmonos nuotykį. Viešėdama Afrikoje ir pirmą kartą gyvenime pamačiusi ilgaausę dykumų laputę - feneką (lygiai tokią, kaip iš „Mažojo princo“), begalinio švelnumo apimta, ji nesusivaldė ir, pasičiupusi pūkuotąjį gyvūnėlį į glėbį, priglaudė prie savo skruosto. Visiškai pamiršusi, kad žvėriukas tikras, kad jis plėšrus ir laukinis, kad tai, šiaip ar taip, lapė...
Bet nieko neatsitiko. Tas švelnių jausmų gūsis buvo abipusis. Lapė it koks kačiukas leidosi glostoma ir myluojama. Netikėtos turistės drąsos nustebinti vietos gyventojai vėliau jai sakė, kad jei bent akimirką būtų sudvejojusi, išsigandusi, prisiminusi atsargumą, laputė būtų grybžtelėjusi dantimis.
O dabar grįžkime prie Biblijos: „Jeigu jūsų tikėjimas būtų bent kaip garstyčios grūdelis, jūs lieptumėte šitiems akmenims šaukti, ir jie šauktų“.
Kokia kalba reikėtų liepti? Kokia kalba akmenys atsakytų? Ogi ta - vienintele, neiškreipiančia prasmių, vienintele, paneigiančia proto, fizikos ir pasaulio dėsnius, vienintele, įgalinančia stebuklams.
Tai - meilė.
Kalba, kurią be vertimų suprantame kiekvienas. Kurią girdėdami kiekvienas jaučiamės laimingas. Kurios kiekvienas prigimtinai ilgimės. O prabylame taip negrabiai, nemokšiškai, taip nedovanotinai retai.
