Vis girdėdamas ir girdėdamas žmoniją taip žvaliai nuteikiantį žodį „progresas“, sekdamas istorinėmis epochomis vinguriuojančią nuopuolių ir pakilimų kreivę, mėgindamas užčiuopti žmonijos protų, širdžių ir sielų raidą, niekaip neįstengiu atsakyti - kylame ar krintame?
Galvoju apie šį jaunutį, dar tik įsibėgėjantį naująjį amžių, lyginu jį su krauju iš tolo tvoskiančiu dvidešimtuoju ir niekaip negaliu pamiršti senos močiutės, sibirus, lagerius bei visus juose išslapstytus pragaro ratus perėjusios politinės kalinės, prisiminimo akimirkos, kai ji drauge su tūkstančiais likimo brolių po šiurpios kelionės kalinių traukiniu galiausiai išlipo galinėje stotelėje - prie spygliuota tvora aptverto užpoliarės lagerio vartų. Pasak moters, prie vartų juos pasitiko enkavėdistas, ginkluotas automatu, vietoj pasveikinimo ištaręs žodžius: „Vy Dante čitali?“ (Ar Dantę skaitėte? - aut. vert.).
Lagerio sargybinis šiais žodžiais naujuosius kalinius norėjo įbauginti ir paniekinti, turėdamas omeny genialiąją Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) „Dieviškąją komediją“, tiksliau, jos „Pragarą“, darydamas aliuziją į užrašą, išrėžtą ant šioje trilogijos dalyje aprašyto pragaro vartų: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“.
Tai prisimindama moteris tenorėjo man papasakoti apie sovietų naikinimo komandų cinizmą ir patirčių baisumą, bet išties manosios mintys užkliuvo už visai ko kito - kad vien tos trumpos frazės, to ciniško bauginamo klausimo anuomet pakako, idant visos šios aliuzijos būtų visuotinai suprastos.
Įsivaizduojate? Ir varganas apšepęs lagerio vartų sargybinis, ir nuteistieji šį Dantės kūrinį buvo skaitę. Ir tai - ne paradoksalus atsitiktinumas, o XX a. dėsnis.
Ką gi - palyginkime su ano meto bendru vidutiniu žmonių išprusimu mūsų demokratiškąjį ir blizgųjį amžių. Taip ir matau prieš akis nūdienos režisierių, mėginantį kurti kino filmą pagal minėtosios moters patirčių istoriją. Esu įsitikinęs - užuomina apie Dantę būtų iškirpta kaip neįtikinanti, tikrovėje negalima. Beveik girdžiu ir to režisieriaus argumentą: „Suraskit man kalinių prižiūrėtoją bei tūkstantinę kalinių minią, kurie visi be išimties būtų intelektualai - pasaulinės literatūros specialistai“.
Ir išties, jeigu ieškosime aplink save didžiųjų technologijų pergalių laikmetyje, kur, išskyrus išmanųjį telefoną ir „google“, kiti savišvietos būdai apskritai nežinomi, - vargu ar surasime.
Turiu prisipažinti - kai tik imu įsivaizduoti gyvenimą amžiuje, kuriame visuotinai skaitomi Vergilijus, Dantė, Gėtė, Dostojevskis, - kažkur krūtinėje sukirba pavydo kirminėlis.
Bet perskaityti šedevrai juk nesukliudė vieniems to amžiaus žmonėms virsti budeliais, kitiems - aukomis, o pragarą sukurti, deja, visai ne literatūroje.
Tad kylame ar krintame?
