Aukščiausias kiekvieno kopūstlapiu besirangančio vikšro tikslas - virsti drugeliu. Ir nežinia, ar bėda, ar palaima yra tai, kad pats vikšras apie šį tikslą nežino, net nenutuokia, kad tai galėtų būti įmanoma.
O jeigu nutuoktų? Ar būtų lengviau? Ar tuomet galėtų tikslingiau, vaisingiau praleisti savąsias vikšro kūnui skirtas gyvenimo valandas? Ar lindėdamas vikšro kūne galėtų drugelio būties siekti?
Manau, ne. Juk ką su tokiu žinojimu vikšrui reikėtų veikti? Imti mankštinti tas rinkėmis susimetusias raumenėlių vietas, iš kurių, jo įsivaizdavimu, ims kaltis sparnai? Stengtis mažiau graužti kopūstlapių, idant lengviau būtų pakilti į orą skrydžiui? Mažiau domėtis vikšriškais savo įgeidžiais, gerove, savo likimu, dedant visas viltis į būsimą metamorfozę?..
Mūsų - išmintingo, ilgaamžio, objektyvaus stebėtojo - akimis žvelgiant, akivaizdu, kad žinojimas apie ateityje laukiančią drugelišką būtį ir visi mėginimai kaip nors jai pasiruošti vikšrui tesukeltų neurozę, jei, žinoma, vikšras gebėtų mąstyti. Įsivaizduojat, kiek tarp jų tuomet atsirastų „žinančių“ - aiškinančių kitiems, kad drugeliais gebės virsti tik tie, kurių kokonas gražiausias, kurie maitinasi teisingai, kurie uoliausiai paklūsta galingesniems...
Gali būti, kad toks ateities pasufleravimas net ir sukliudytų į tą ateitį patekti - užsisvajojęs apie sparnuotą lemtį vikšras, ko gero, išsimuštų iš gamtos ritmo, nesuskubtų laiku atsižadėti pasaulio gėrybių bei grožybių, idant laiku ir tinkamai nusimegztų sau abitą, atitveriantį nuo gyvenimo tuštybės...
Nežinia, palaima tai ar prakeiksmas, bet vikšras mąstyti negali. Tačiau galime mes. Ir ne tik apie visų pasaulio vikšrų laukiančią reinkarnaciją - apie mus pačius, kuriems „drugeliška“ būtis taip pat pažadėta. Tik nežinojimo palaima mums nėra duota. Vietoje jos - amžina tikėjimo ir abejonės dvikova.
Vikšriškai apmaudu ir skaudžiai juokinga, kad tos dvikovos niekaip neįstengiame paversti savo argumentu, stiprybe, viltimi. Kaži kodėl mums nemalonus, draskantis, perštintis tas Armagedono žaizdras. Ir tik todėl be atodairos puošiame, didiname, platiname savo kokonus, be saiko ryjame pramogų ir malonumų kopūstlapius, be atokvėpio maskuojame savo būtį socialiniais, profesiniais, buitiniais kontekstėliais, bijodami pripažinti sau, ką iš tiesų šiame pasaulyje veikiame...
Ir tik todėl, paklausti apie svarbiausiąjį gyvenimo tikslą, visi žmonės atsako skirtingai, net patiems sau nutylėdami apie pažadėtą virsmą drugeliu, net prieš pačius save apsimesdami, kad nesupranta, kad ne mes tą tikslą vejamės, o tikslas pats mus gena pirmyn. Ir kad visų mūsų - nepaisant profesijų, finansinės padėties, antpečių bei titulų - tikslas identiškas: apgraibomis Dievop.
