respublika.lt

Rolandas Paksas: Prieš mokytojų skurdą turi pakilti tėvų bendruomenė (12)

2017 spalio mėn. 13 d. 17:20:31
Rolandas Paksas, Europos Parlamento narys, buvęs Lietuvos prezidentas

Visi esame paliesti Lietuvos. Ji mus vienija, jungia, ji - vienintelė mūsų Tėvynė. Tačiau kodėl joje tiek daug atskirties, abejingumo, netikėjimo, susvetimėjimo ir nevilties?

 

Reikalingi moksliniai tyrimai, sociologijos ekspertų išvados, statistikos lentelės, reitingai, diagramos ir palyginimai, kad akivaizdžiai mus įtikintų, jog Lietuva traukiasi, nyksta, o tuomet garsiai nustembame dar vienu eiliniu atsilikimu, paskutine ar priešpaskutine užimta vieta.

Tada grąžome rankas: kad skurstame, kad žudomės, kad bėgame iš Lietuvos, kad esame labiausiai korumpuoti ir mažiausiai socializuoti, kad nuolat esame grėsmės ar nesaugumo būsenos.

Trigubai labiau supykstame, jeigu ne iš kasdienio asmeninio patyrimo, o žiniasklaidos portalai ar televizijos laidos mums patvirtina beatodairiškai augančias maisto produktų, drabužių ar komunalinių paslaugų kainas, didžiausią infliaciją ir vis greičiau tirpstančias santaupas.

Tauta tampa labai suirzusi ir nelaiminga, kad reikia vis labiau veržtis diržus, o vietinės ir nevietinės valdžios saldžiai žarsto pažadus, ciniškai nesukdamos sau galvos dėl įsipareigojimų vykdymo ir liūdnos paprastų žmonių padėties.

Valdžios vyrai ir moterys jau seniai gyvena vadinamojo „ekonomikos šešėlio“ paūksmėje, nors iš jo visi žada ištraukti milijardus plaukiojančių pinigų, nuolat eskaluoja krizės nuojautas, mažėjančių (didėjančių?) pinigų srautų trūkumą (perteklių?) ir nepamiršta pasirūpinti savimi.

Politinės sistemos jaukalas - parlamentinės griūtys, kvazikoalicijos, daugumos ir mažumos, skandalai, institucijų neveiksnumas, konkurentų intrigos. Apie valdžios atotrūkį ir uždarumą, kuris panaudojant viešųjų ryšių išmonę, visuomenei pateikiamas kaip „skaidrumas“ ir atvirumas, nė neverta pradėti kalbos.

Gal lietuvius vienija Europos Sąjunga? Ne Vilnius, o Briuselis nūnai yra faktinė Lietuvos sostinė? Galbūt mūsų galvose giliai tūno nerealizuota „globalios Lietuvos“ vizija?

Nėra paprasta apčiuopti, koks yra kiekvieno žmogaus santykis su Europos Sąjunga, šiuo permanentiškai mutuojančiu dariniu, kuris praeityje buvo sukurtas kaip ekonominė anglių ir plieno bendrija.

Šiandien ji yra virtusi klestinčios biurokratijos ir pinigų sąjunga, kuri nuolat siekia transformuotis, iškilti ir dominuoti virš tautų ir nacionalinių valstybių. Europos Sąjungoje nesunkiai galima atpažinti visus ideologinio monstro, kuris siekia „praryti“ nacionalinius valstybių ypatumus, bruožus.

Nenuostabu, kad rašytojas ir visuomenės veikėjas Juozas Baltušis, dar 1988 metais matydamas kylančią Tautos Sąjūdžio bangą, savo dienoraštyje rašė: „Kaip man atrodo, nelabai tolimas tas laikas, kai gims mūsų planetoje Jungtinės Europos Valstybės JAV pavyzdžiu, su bendra gynyba, finansais, užsienio politika. Štai kur, Europoje tokioje Lietuvos vieta, juoba mes - Europa, o ne Azija.“

Kaip pirštu į akį ateitį pranašavo liaudies rašytojas, negalėdamas suvokti ir priimti nacionalinio valstybingumo, laisvės bei nepriklausomybės prasmių.

Atgimimo priešaušryje pasiklydęs Juozas Baltušis savo dienoraščiuose svarstė: „Ir atrodo man, kad lemiama dauguma šitų (Sąjūdžio) lyderių, taip garsiai šaukiančių apie meilę Lietuvai, lietuvių tautai, Lietuvos istorijai, iš tikrųjų nemyli nei Lietuvos, nei lietuvių kalbos, kurios nė nepasistengė išmokti kaip dera, nei Lietuvos istorijos, kurioje jie nesusigaudo. O rėkia, nebijodamas suklysti pasakysiu, siekdami asmeniškos karjeros, ir ką nūnai gero daro Lietuvai, o daro ne taip jau mažai, tai irgi siekdami populiarumo, karjeros, minkštos kėdės ir geros algos bei „vyriausybinių privilegijų“...

Būtent toks nesavarankiškos ir priklausomos Lietuvos likimas „tilpo“ į vieną iš dviejų, ačiū Dievui, taip ir neišsipildžiusių pasaulio vizijų. Viena iš jų - marksistinė-leninė arba komunistinė Europos versija, kita nacistinė-fašistinė Europos ateitis.

Esu įsitikinęs, kad per daug dėmesio šiandien yra skiriama tuščioms diskusijoms dėl Europos Sąjungos ateities scenarijų.

Gyvename čia ir dabar. Europos Sąjunga turėtų egzistuoti tokiu pavidalu, kokiu ji yra sumanyta ir sukurta, - valstybių sąjunga, bendra ekonominė erdvė, tautų Europa, kurioje taikiai gyventų ir klestėtų „giminingos indoeuropietiškos kultūros tautos, kurias vienija „bendras krikščioniškojo pasaulio paveldas ir įvairiausi politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai bei sąveikos.“

Todėl kaip visišką politinį nesusipratimą priimu naujausią Briuselio troškimą kurti bendras ginkluotąsias karines kvazipajėgas. Nebent jos būtų skirtos tik laisvai piliečių valiai tramdyti.

Europos Sąjunga nebegali dar labiau penėtis valstybių suverenumo ir tautų tapatybės naikinimo syvais. Šiandien matome, kaip bejėgiškai nusvyra Briuselio komisarų galvos reaguojant į katalonų tautos pastangas siekti laisvės ir nepriklausomybės. Tik politiniai infantilai gali nesuvokti tautos valios ir bandyti sukišti galvas į smėlį it stručiai susidurdami su tikru laisvės troškimu.

Manau, kad šiuo metu esminis klausimas mums, ar dar esame Tauta. Kaip save matome ir kaip jaučiamės dabarties negandų apimtame pasaulyje. Ar kalba, tradicija, tėvas, motina, brolis, sesė, miškas, jūra, rūkas, kalvos, debesys ir lygumos dar susilieja į tą nepaprastą tėviškės jausmą?

Kartais nepalieka mintis, kad esame kažkur pasiklydę ar paklaidinti, kažko nesupratę, išgąsdinti ir paskandinti tarpusavio rietenose bei intrigose. Pirmiausia turiu galvoje dabartinį triukšmą mūsų politikos ceche.

Ar galime šiandien girdėti paprastą žmogų? Gerbti padorumą ir žmogiškumą? Kartais atrodo, kad dauguma yra linkę tik kalbėti ir niekas nebeišgali klausytis.

Žvelgiant į dabartį darosi kiek nejauku: ar mums reikia tų beatodairiškų varžybų ir lenktynių norint pralenkti visus ginkluote ir karine ekipuote.

Galima suprasti, kad vis daugiau eurų norisi krašto apsaugos sistemos vilkams, tačiau pirmiausiai turėtume ginti Tautos gyvastį, jos kultūrą, savastį, ateities galimybes ir šiame fronte reikia kur kas daugiau BVP nuošimčių ir kur kas modernesnių ginklų.

Pirmiausiai mums reikia rimties ir susikaupimo dirbti. Valdžia privalo užtikrinti galimybę dirbti kiekvienam. Šia linkme turėtų būti nukreipti resursai ir Briuselio fondų pinigai. Ar šiandien turime šią prabangą?

Žvelgiu į pavargusius mokytojų veidus. Išvargintus ne tiesioginio darbo, ugdymo proceso ir savo pašaukimo, o nuolatinio visuomenės dūzgesio apie prastėjančią švietimo būklę, abejotinas reformas, netikrumo grėsmes ir varganus atlyginimus. Nuolat girdime - mokinių krepšeliai, pinigėliai, mokyklų reitingai ir vertinimo balai.

Kiek kartų Lietuvoje keitėsi egzaminų ir vertinimo sistemos, buvo postringaujama apie mokslo metų ilginimą ar trumpinimą? Tačiau per tris nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nesukūrėme tautinės mokyklos.

Kodėl negerbiame savo Konstitucijos? Juk kiekvienas gali ginti savo teises remdamasis šiuo pagrindiniu įstatymu. O jeigu drauge nutartume ginti mūsų mokyklas bei mokytojus ir paremtume jų socialinę kovą, visi solidariai pareikalautume valdžios vyrų užtikrinti konstitucinę normą, kad „mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas“?

Esu įsitikinęs, kad pirmiausiai prieš mokytojų skurdą turi pakilti tėvų bendruomenė. Kodėl tėvai nepareikalauja iš savo valdžios užtikrinti nemokamą mokslą ir mokymo kokybę.

Kiek prireiks laiko, kad Lietuvoje dėl mokinių trūkumo būtų uždaryta dauguma gimnazijų, išskyrus didžiuosius miestus? Jeigu nieko nedarysime, tas metas ateis labai greitai.

Kita vertus, kad ir kaip tai būtų gėdinga, tačiau, rodos, Klaipėdoje vienos iš valstybinių mokyklų vadovai pasitelkė antstolius, jog šie išieškotų pinigus iš tėvų už neva papildomą vaikų kūrybiškumo ugdymą.

Gal tuomet tėvus reikėtų nukreipti į greitųjų kreditų įstaigas, kad galėtų patenkinti „rinkos sąlygomis“ bandančius uždarbiauti valstybės mokyklos vadovus?

Norėtųsi klausti, ar tai reiškia naujas švietimo reformos tendencijas, kurios bus įgyvendintos visoje Lietuvoje?

Apie aukštojo mokslo reformą reikia atskiro pokalbio. Lietuvoje universitetams yra suteikta autonomija. Tačiau šiandien apie universitetų sujungimą postringauja net tie, kuriems iš viso nederėtų kištis į šį reikalą, kuris buvo pradėtas valdžios kuluaruose ir virto tariama reforma, kuri įvėlė šalies universitetų bendruomenes į nesibaigiantį chaosą. Bent kartą per mėnesį tikrai tūlas nacionalinio transliuotojo laidų vedėjas sukviečia pagrindinių universitetų rektorius ir švietimo sistemos valdininkus, kad „pašokdintų“ tiesioginiame eteryje.

Manyčiau, kad pats laikas būtų užbaigti šį reformų farsą.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (12)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • AUKOS: šeštadienį Indijoje mažiausiai šeši turistai žuvo, o dar keliolika buvo sunkiai sužeisti, kai jų autobusas kaktomuša susidūrė su sunkvežimiu.
  • MIRĖ: šeštadienį po ilgos ligos Pekine mirė žinomas branduolinės fizikas specialistas, Kinijos Mokslų akademijos narys Cheng Kaijia.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas spaudoj

Ar gerai, kad privatūs darželiai ima didelius mokesčius, bet nesirūpina vaikų gerove?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate savo finansinę padėtį?

balsuoti rezultatai
reklama
liu desertine 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  -1   +3 C

    -1   +2 C

 

   0 +1 C

  0  +61 C

   +1  +3 C

 

   +1  +2 C

 1m/s

 3m/s

 

   2-3 m/s

 

reklama
Ukis 2018