Žinoma, gyvenimas išties nėra lengvas, pasaulis išties nėra teisingas ir daug kas mus skaudina, liūdina, siutina... Tačiau dera pripažinti sąžiningai - didžiausias trukdys mums gyventi laimingai esame mes patys. Nes stengiamės negyventi. Tingime.

Juk kas gi mums sakė, kad gyvenime reikia ne veikti, laukti, kad kaži kas kaži ką veiktų su mumis? Sukurtų mums (ar vietoj mūsų?) klestinčią valstybę, aprūpintų gerove, išspręstų rūpesčius... Juk gyventi reiškia veikti, gyvenimas - proto, sielos ar kūno judesys. O tos valandos, dienos, metai, kai patys nesame virtę veikiančiosios energijos pliūpsniu, nėra mūsų gyvenimas. Tik gyvenimo laukimas.

Kitaip tariant, jeigu statai rūmus - gyveni, o jei rūmus stato tau - gyvena tie, kurie stato, o tu tiesiog lauki, nepatirdamas darbo sunkumų, nuotykių, kūrybinio džiaugsmo, doro nuovargio, neišgyvendamas vertybių, nekaupdamas patirčių...

Iš vaikystės pamenu tokią sovietinę pasakėlę apie žaidžiančius vaikus. Vienas jų pareiškė būsiąs žemdirbiu ir ėmė iš smėlio formuoti ežias, prikaišiotas pagaliukų - neva dygstančių rugių. Kitas tuojau pat sušuko būsiąs kepėjas ir iš smėlio ėmė lipdyti bandeles... Taip visiems besirenkant profesijas, vienas vaikas sumanė tapti viršesnis už kitus ir pareiškė būsiąs Dievas. Jis užsilipo ant smėlio dėžės krašto, sunėrė ant krūtinės rankas ir ėmė stebėti dūzgiančius po žaidimų aikštelę vaikučius. Pradžioje išdidžiai, vėliau liūdnai ir pavydžiai... Visi vaikai klegėjo pasinėrę į savo žaidimus, pamiršę apie stovintįjį ant smėlio dėžės krašto, o jam buvo nykiai nuobodu, jam irgi norėjosi pažaisti, tačiau teko likti stebėtoju, pačiam save išstūmusiu iš bendro žaidimo.

Ši pasakaitė neva turėjo lenkti mūsų - tarybinių vaikų - sąmones link ateistinio mąstymo, tačiau ją cituoju visai ne tuo tikslu - tiesiog mes patys man kaži kuo labai primename tą vaiką, neleidžiantį sau aktyviai veikti, tik niurgzti, kad nuobodu, šalta, alkana, vieniša... Tiesa, dievais savęs nevadiname - turime tam simpatiškesnį, kuklesnį, labiau atjautą žadinantį pavadinimą: „mažas žmogus“.

Antai vieno tokio virtuoziško niurgzlio, garsiai „politikuojančio“ troleibuse, keikiančio V.Kubilių, D.Grybauskaitę, Lietuvą ir lietuvių tautą, vakar paklausiau, ko gi reikėtų, kad jo gyvenimas būtų laimingesnis. „Pinigų“, - atrėžė man jis nė nemirktelėjęs. Ir ką gi su tais pinigais veiktų? „Valgyt pradėčiau restoranuose, kaip žmogus, rengtis kaip žmogus, vaikams palikimą palikčiau solidų, kad tėvą geru žodžiu minėtų, po pasaulį pasivažinėčiau ne autobusais, kaip kvailelis, o su penkių žvaigždučių servisu...“

Šis pasimėgavimų įsivaizduojama prabanga srautas būtų dar ilgai ir veržliai liejęsis, jei nebūčiau kažkur ties mergytėmis ir masažiukais jo sustabdęs perklausdamas, ką gi veiktų pavalgęs, madingai apsirengęs ir užtikrinęs atžaloms palikimą. Ko norėtų iš savęs, idant jaustųsi gyvenąs laimingai, idant jaustųsi naudingas, kuriantis prasmę ir gėrį?..

Tačiau jį tik prajuokino manasis klausimas: „Iš savęs? O ko aš galiu norėti iš savęs? Aš - mažas žmogus, valdžių nesivaikau - ką gi aš galiu padaryti?..“

Pamaniau, koks tikslus atsakymas. Ir ne tik į šį, į begales klausimų šiandien taip skaudinančių, liūdinančių, piktinančių mus mūsų varganoje kasdienybėje. Ano nieko iš savęs nenorinčio žmogaus požiūriu, „maži žmonės“ neturi jokių įsipareigojimų ir atsakomybės. Tik lūkesčių kitiems. Jie tokie „maži“, kad nusiteikę visą gyvenimą laukti, kol didesni, stipresni, geresni juos pamaitins, apkamšys, palepins, padarys juos turtingus, svarbius, galingus, laimingus...

Ne juokais išsigandau. Ne - ne to troleibuse sutikto „mažo žmogaus“. Savo minties, kad šiandien Lietuvoje visi su juo esame to paties ūgio.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"