Receptas, kaip būti perrinktam prezidentu

Teko gerokai pavargti, kol radau pagrindines 2009 metų D.Grybauskaitės rinkimines nuostatas, kurias ji iš dalies pakartojo ir per iškilmingą Seimo posėdį tų pačių metų liepos 12-ąją inauguracijos proga. Iš šių dienų perspektyvos dalis teiginių atrodo graudžiai juokingi. Beje, stebėtina, kodėl šalies politologai bei politikai iki šiol neįvertino pirmosios D.Grybauskaitės kadencijos, kuri eina į pabaigą. „Prisiekiau būti lygiai teisinga visiems“, - per minėtą iškilmingą posėdį susirinkusiesiems priminė prezidentė. Bet vargu ar su tuo, kad šis pažadas pildomas, sutiktų, pavyzdžiui, vicemerai iš Prezidentūros „juodojo sąrašo“, kurie paversti kaltais be kaltės. Vargu ar su tuo sutiktų buvę kandidatai į ministrus, kurių užsienio kalbos mokėjimą tikrino šalies vadovė. Galų gale ar sutiktų su tuo ir žmonės, kurie asmeniškai nebuvo susidūrę su D.Grybauskaite, bet matantys, kaip vienus ji kaltina be argumentų, o, pavyzdžiui, savo patarėją, įtariamą valstybės paslapties išdavimu, gina. Vien prisiminimas apie telefoninę teisę, kurios šalies vadovė griebėsi tariamo FNTT skandalo metu, kai be jokio pagrindo buvo atleisti šios institucijos vadovai, apskritai šiurpą kelia.

„Kritikuokite valdžią - ir mane, kaip jos dalį, jei to reikia“, - dar vienas teiginys iš prezidentės kalbos. Tačiau visi žino, kad dabar kritikuoti valdžią pavojinga, mitingai beveik uždrausti arba nukišami kuo toliau nuo valstybės institucijų, o valdžios ir ypač D.Grybauskaitės kritikai laikomi Kremliaus agentais. Toks jų įvaizdis kuriamas. Ypač padedant konservatoriams, kurių patriarchas tiesiog „suaugęs“ su Prezidentūra.

„Užsienio politikos prioritetas buvo ir išliks geri santykiai su kaimynais.“ Na, ši frazė atrodo tarsi net ne ironija, o sarkazmas, turint omenyje, kad tokių blogų santykių su kaimynais dar nesame turėję. Tačiau ko čia stebėtis? Konkreti iliustracija, ką D.Grybauskaitė daro ne taip, pavyzdžiui, buvo jos laikysena per užpernykštę Vasario 16-ąją. Tąsyk S.Daukanto aikštėje ji rėžė kalbą kartu su Lenkijos prezidentu Bronislavu Komorovskiu. Pastarasis savo kalboje daugybę sykių paminėjo Lietuvą, dvišalius santykius, bendrą istoriją. O D.Grybauskaitės kalboje apie kaimynus - nė žodžio. Negana to, ji net nepranešė, kad Vasario 16-ąją su mumis atšvęsti atvyko Lenkijos prezidentas. Beje, tokie diplomatiniai akibrokštai D.Grybauskaitę lydėjo kone visą kadenciją.

„Pilietis - visateisis valstybės šeimininkas“, - tai jau lozungas iš D.Grybauskaitės rinkimų programos (tiesa, Prezidentūros tinklalapyje programa vadinama „Prioritetais“). Nagi, nagi. Ar ne ta pati prezidentė po referendumo, per kurį žmonės pasisakė prieš naujos atominės elektrinės statybą, Tautos nuomonę taip išvartė, kad pareiškė: elektrinę statyti būtina? Esą referendume kone pusė rinkėjų nebalsavo, o tai reiškia, kad visuomenė - už elektrinės statybas. Palaukite. Per naujausius prezidento rinkimus irgi beveik pusė piliečių neišreiškė savo nuomonės. Todėl D.Grybauskaitė, jei būtų nuosekli, turėtų pasakyti: tai reiškia, kad žmonės - prieš ją, kaip prezidentę. Bet to ji kažkodėl nesako.

„Įtvirtinti tikrą demokratiją, kurioje valstybės likimą balsuodami spręstų piliečiai“, - dar vieną savo tikslą buvo įvardijusi D.Grybauskaitė. Ir pati po naujausių Seimo rinkimų ne tik kad nepasirodė pirmajame Parlamento posėdyje, taip parodydama nepagarbą žmonių valiai, bet ir ėmė ją kvestionuoti. Aiškinti, kad žmonės išrinko ne tuos. Ir kandidatui į premjerus pradėjo nurodinėti, kaip turėtų atrodyti valdančioji koalicija, kas galėtų užimti ministrų postus, o kas negalėtų.

„Kokybiško švietimo prieinamumas - visuomenės solidarumo požymis. Nei materialinė padėtis, nei sveikatos problemos neturi tapti kliūtimi“, - 2009-aisiais rėžė tuomet dar tik būsimoji prezidentė D.Grybauskaitė. Ir visiškai nereagavo, kai aukštasis mokslas dėl milžiniškų studijų kainų tapo prieinamas tik turtingiesiems. Aišku, ne prezidentės valioje nustatyti studijų kainas, tačiau kam tada tai reikėjo įtraukti į savo rinkimų pažadus?

Tezių prieš rinkimus išsakyta labai daug, o išpildyta tiek mažai. Matyt, tai ir yra pergalės receptas - mokėti įtikinamai kalbėti. Juk kas po penkerių kadencijos metų varginsis ieškoti, kas buvo kalbama? Viena iš retesnių tezių, kuri išsipildė: „Valstybės ir piliečių saugumu besirūpinančios struktūros turi būti depolitizuotos“. Jos taip depolitizuotos, kad, pavyzdžiui, Generalinės prokuratūros vadovo Seimas atleisti nebegali, nors ir visiškai nepritaria jo veiklai. Ši teisė suteikta tik prezidentei. Argi tai ne depolitizavimas?

O labiausiai stebina kaltės dėl visų bėdų suvertimas įstatymų leidėjams. Negi D.Grybauskaitė nežino, kad nė vienas įstatymas neįsigalioja, kol jo nepasirašo prezidentas? Jis atsako už kiekvieną mūsų judesį, įformintą įstatymu. Šalies vadovas turi veto teisę. Tačiau ja D.Grybauskaitė itin retai pasinaudoja. Ypač per šią Seimo kadenciją. Tikriausiai todėl, kad valdančioji dauguma turi didelę balsų persvarą prieš opoziciją. Ir šalies vadovei nesinorėdavo dažnai likti pralaimėjusiųjų pusėje, kad nesumenktų jos populiarumas. Baisiausia, kad dabar prezidentei nebebus ką prarasti, nes trečią kartą iš eilės ji vis tiek nebegalės būti perrinkta. Ar tai nelems, kad valdymas taps despotišku? Ar nebus dar blogiau nei iki šiol?