Aš - ne Benas Rupeika. Ir taip gražiai paporinti apie sodiečių gyvenimą nesugebėsiu... Bet va - prieš kelias dienas pabuvojau kaime. Pasišnekučiavau su senu pažįstamu - vietos šviesuoliu... Užduodu jam tradicinį klausimą: kaip laikotės?
O jis: gal ir nieko, jeigu ne valdžios gąsdinimai, kad būsime baudžiami, jei nerūšiuosime šiukšlių. Surinko šiukšliadėžes, kurias prieš pusmetį buvo pastatę prie kiekvienos sodybos (už jas mokėjome!). Dabar vidury kaimo, vienoje vietoje, - trys skirtingų spalvų surinktuvės...
Jam sakau: už pavyzdingą Lietuvos elgesį Europoje mūsų prezidentė didžiu ordinu apdovanota. O jūs inkščiate...
Šviesuolis mane pertraukė ir sako: kam ta Europa, jeigu kaimas ištuštėjo. Jeigu nebeliko vaikų, kurie iš galukiemių galėtų į tas dėžes šiukšles sunešti. Kur tai matyta! Europa moka pinigus, kad eilinis kaimietis nedirbtų žemės, neaugintų avių, nelaikytų karvutės. Net vištų... Mat jo produkcija niekam nereikalinga. Nesuperkama... Turgeliai uždrausti. Kur močiutei dėti vištelių sudėtus kiaušinėlius? Gerai, jeigu atvažiuoja anūkas...
- Betgi Europa išlaisvino Lietuvos kaimietį nuo darbo vergystės! - įsiterpiu.
- Taaip, išlaisvino... - atsako man šviesuolis. - Bet mainais jam įbruko bedarbystę ir girtuoklystę... Gerbiamas profesoriau, geriau man tiesiai atsakyk: ar Lietuva, prisitaikydama prie Briuselio, neuždraus kaimiečiui naudotis būdele? Na ta, kurią vadinate lauko tualetu...
Uždavė šviesuolis man mįslę... O ką? Jo klausimas „kvepia“ realybe. Jeigu bobutei uždrausta turgelyje kiaušinius parduoti, kodėl gi, iš tiesų, negali atsirasti iniciatyvus seimūnas, siūlantis vietoj lauko būdelių privaloma tvarka įsirengti modernų tualetą ir šalia - kriauklę rankoms nusiplauti... Na ir kas, kad tektų prasigręžti artezinį gręžinį ir sudaryti sutartį su asenizatoriais... Ko gero, kitas, dar iniciatyvesnis, pasiūlytų įstatymo projektą papildyti draudimu kaimiečiui šlapintis kur pakliūva...
Nemanau, kad reikėtų smerkti tokias iniciatyvas. Gal ir patys pastebite: dažnai, labai dažnai mes pasigendame šviežesnių, gaivesnių idėjų. Kiek laiko galima sėdėti visiems: ne tik teisininkams, ne tik politikams, bet ir eiliniampiliečiui „prie tos pačios temos“ - Neringos Venckienės. Arba kad ir prie Viktoro Uspaskicho...
Atrodo, kad mano mąstyta garsiai. Nes šviesuolis man ir sako:
- Venckienė - tai Venckienė. O štai tie, kurie su ja pateko į Seimą? Visai neblogi vyrukai... Tu profesorius ir man atsakyk: kodėl juos taip spaudžia į kampą? Reikalauja iš jų gausios narystės įrodymų. Ir dar - savo partijos biurokratizuotų skyrių ne tik sostinėje, bet ir provincijos miesteliuose... Tai ką - valstybę tvarkyti turi teisę tik grynos veislės partiniai?
Tas pusinteligentis (žinau, baigęs vidurinę) vėl verčia mane susimąstyti... Betgi ir taip kiekvienam aišku - daugelis į Seimą eina nesirinkdami priemonių. Maža to, daugelis iš jų pačią politiką paverčia verslu...
Gal pagavęs mano mintis, pašnekovas toliau kalba:
- Aš tikiu Povilu Gyliu, kitais. Neišeina jais netikėti. Kad tik daugiau tokių ten būtų! Gal ir įstatymų vežimas ties kiekvienu grumstu šonais nešokinėtų. Gal ir iš priimtų įstatymų mažiau blogo kvapo sklistų. Kaip ana va atsitiko su kaimo mokyklų uždarinėjimais. Taip elgiantis iš jaunimo galima atimti ne tik tėviškės, bet ir Tėvynės supratimą...
- Mokyklų uždarinėjimas pristabdytas, - įsiterpiu.
O jis man vėl:
- Kodėl jie nepasiskelbia Nepriklausomųjų frakcija? Drąsos partijos lyderė pabėgo. Vadinasi, jie turi visišką moralinę teisę pasirinkti tokį kelią, kuris jiems patiems ir jų idėjoms būtų perspektyvesnis. Nežinau, ar kas iš rimtesnių juos išdrįstų apkaltinti skaistybės praradimu...
Kaimietis, o filosofuoja taip, kad aš, profesorius, tąkart neturėjau ką prie jo žodžių bepridurti.
2013 m. gegužės 13 d.
