1 nuotr.
Negi aš suvedžiojau prezidentę...
Prisipažįstu nusidėjęs Jos Ekscelencijai Respublikos Prezidentei. Ne dabar. Kai buvo jaunesnė. Nuodėmę padariau Jos pirmiesiems pirmosios kadencijos metams pasibaigus. O gal besibaigiant. Prieš pat pirmąją savo metų ataskaitą sukvietė mus, keliolika žurnalistų, į savo rūmus, pasidalino su mumis savo džiaugsmais ir nerimais. Mes taip pat pasidalinome.
Kai net keletas mūsų garsiai suabejojo kai kuriais tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus žodžiais ir veiksmais, prezidentė tokioms mūsų nuostatoms nesipriešino, tačiau apgailestavo, kad nelabai matanti jam pakaitalo. Ir ne tik tos Seimo kadencijos valdančiojoje daugumoje, bet ir tarp socialdemokratų: „Gal jūs manote, kad tinkamesnis premjeras būtų Butkevičius?“ Ir dar pridūrė: „Jeigu iš socialdemokratų kas ir tiktų į šį postą, tai nebent Druskininkų meras Malinauskas“ (tada turbūt niekas iš mūsų dar neįtarė, jog tai buvo pirmasis signalas, kad prezidentė į svarbius valstybės postus linkusi skirti ar siūlyti žmones iš provincijos; jaučiu tokio polinkio priežastį, bet negaliu sakyti, kad iš skaitytojo neatimčiau noro pačiam pamąstyti...).
Ir tuomet vienas iš mūsų, jau užmiršau pavardę, prezidentei pasiūlė pasinaudoti Lietuvos istorijoje dar neregėtais savo reitingais ir galbūt net referendumu įteisinti daugiau prezidento galių valstybei tvarkyti. Prezidentė prisipažino apie tai galvojusi, tačiau tokią mintį atmetusi, nes negalėjusi žinoti, kas po jos bus išrinktas į prezidento postą. O jeigu toks, kuris tomis didesnėmis galiomis atneš žalą valstybei ar pasinaudos jomis piktam. Be to, ji negalinti ir už save garantuoti, nes prezidento darbas esąs gana alinantis, reikalaujantis didelės nervų įtampos, ir nežinai, kas su tavim pačia gali atsitikti...
Ir tą akimirką, prezidentės nuoširdumo pagautas, padariau, ko gero, didžiausią savo gyvenime klaidą - ėmiau raminti prezidentę. Jeigu, sakau jai, nuo nervų įtampos kas nors, neduokdie, atsitiktų, taigi niekas to net nepastebėtų - visuomenė jau spėjo priprasti prie politikų keistų sprendimų ar šiaip kartais protu nepaaiškinamos valdžios veiklos.
Ši mano klaida man atsiliepia iki šiol - daugiau niekada nebuvau kviestas susitikti su prezidente. Bet prisiekiu, kad tą savo kvailą frazę savo prezidentei leptelėjau visai ne dėl savo kaltės - tomis dienomis man remontavo porą kiaurų priekinių dantų, tad neturėjau kuo prikąsti liežuvio.
Labiausiai išgyvenu, kad prezidentė tada, matyt, bus patikėjusi mano, žmogaus, už ją bent keliolika metų vyresnio, žodžiais. Patikėjusi, kad niekas net nepastebės, jeigu jai kažkas panašaus nutiktų. Na, pavyzdžiui, imtų dalyvauti įvairiose reklaminėse televizijų kampanijose. Kad ir toje, kuri reklamuoja visas Lietuvą nūnai užgriuvusias baisiausias negandas, o reklamos finale prezidentė tautai rekomenduoja jų gydymo būdą: IŠDRĮSTI IR ĮSIVAIKINTI! Ar ne kur kas efektyviau veiktų šis valstybės ir tautos gydymo receptas, jeigu jis būtų patvirtintas prezidentės „antspaudu“ - jos asmeniniu pavyzdžiu. Anot mano kaimynės, gretimo namo kiemsargės oranžine berankove, jei prezidentė įsivaikintų kokią nelaimingą mergaitę, o dar geriau - porelę, ir dar paragintų jos pavyzdžiu pasekti visus šalies politikus bei valstybės tarnyboje dirbančiuosius, bent jau tuos, kurių atlyginimai perlipa per du tūkstančius, pasekti jos pavyzdžiu, tai, girdi, Lietuvoje kaipmat kiltų dar viena problema: ĮVAIKINIMAMS PRITRŪKTŲ VAIKŲ!
Arba kai kurios prezidentės iniciatyvos ar akcijos su šou verslo „ambasadoriais“... Nei šis, nei tas. Kai kurios tų iniciatyvų ir akcijų, kaip rodo ponios Almos pavyzdys, galbūt labiau pritiktų prezidentienei, o ne prezidentei. Tai negi prezidentė tada tikrai patikėjo mano žodžiais, kad niekas nepastebės?..
O tos knygų Kalėdos ar Kalėdų knygos!.. O prezidentės reklaminiais raginimais suaukotų knygų dovanojimas bibliotekoms?.. Taigi Konstitucijos 42 str. skelbia, kad Lietuvoje kultūrą remia valstybė. Tai gal prezidentei, užuot viešai „ubagavus“ knygų bibliotekoms, labiau pritiktų pasidomėti, kur teka kultūrai skirti valstybės pinigai?
O tas blaškymasis tarp kraštutinumų? Čia prasižengusių, o gal tiesiog jai nepatikusių ar neįtikusių politikų ar aukštų valstybės tarnautojų „galvas kapoja“, o čia pat ta pačia ranka vaikučiams galvutes glosto. Ir mano, kad niekas nepastebės ar bent neįtars, kad prezidentė kartais ne visai adekvačiai elgiasi.
Galima būtų vardyti ir vardyti tas „keistybes“, nūnai vis intensyviau tekančias iš mūsų Baltųjų rūmų Daukanto aikštėje. Negi prezidentė tikrai mano, kad niekas nepastebės? Man, žinoma, būtų didelė garbė, jei manim tikrai tada prezidentė patikėjo. Tačiau tai būtų ir mano didžiausia nuodėmė, kurios sau niekada neatleisiu. Neatleisiu, kad suvedžiojau prezidentę. Nes tauta vis dėlto viską pastebi. Oi, kaip pastebi!
Tai už ką balsuosi, Lietuvos pilieti?
Parodykite man bent vieną Lietuvos pilietį, kuris dar nepastebėjo, už ką balsuoti būsimuose Seimo rinkimuose jį agituoja jo prezidentė.
Kodėl mūsų Ekscelencijos politinės orientacijos kompaso rodyklė, net nevirptelėdama ir kiekvieną dieną vis ryškiau rodo į dešinę, o pati Ekscelencija, anot savo pasipiktinimą man išrėžusio Kretingos taksisto, prieš keletą savaičių mane vežusio į Palangą, nesimaskuodama traiško konservatorių oponentus ir atvirai pozuoja nuotraukai su Konservatorių partijos dievu, tėvu ir šventąja dvasia? Bet juk (šioje vietoje vairuotojas ištarė negražų žodį) abukart išrinkta prezidentė, Seime padėjusi ranką ant Konstitucijos, tautai ir Konstitucinio Teismo pirmininkui prisiekinėjo „būti visiems lygiai teisinga“.
Tai kas paskatino ar privertė prezidentę elgtis ne taip, kaip norėtų Kretingos taksistas ir kaip reikalauja abukart duota priesaika. Kai kas mano, kad prezidentei „ragus užaugino“... socialdemokratai. Ir užaugino būtent dabar, būdami Seimo valdančiojoje daugumoje ir turėdami joje didžiausią galią. Pamenu, rodos, 1997-aisiais, kai šią „didžiausią galią“ jau buvo perėmę konservatoriai, prezidentas Algirdas Brazauskas, pasikvietęs didelę grupę žurnalistų, guodėsi, kaip jam dabar sunku - konservatoriai Seime nesiskaitą su jokiais jo siūlymais.
Tai kodėl dabar prezidentė daro, ką nori, o socdemai tyli? Na, atmeta vieną kitą į kurią nors svarbią kėdę prezidentės siūlomą kandidatūrą. Bet tai - tik blusos įkandimai, kurie, jaučiu, prezidentę tik dar labiau skatina tas blusas traiškyti.
Ir vis dėlto drįsčiau manyti, kad to traiškymo priežastis - visai ne blusos įkandimai, o PREZIDENTĖS BAIMĖ! Gal, manote, ji nesupranta, kad socdemų kantrybė vienąkart sprogs. Turbūt pirmieji pavojaus signalai jai buvo pasiųsti iš Vyriausybės valandos balandžio 21-osios Seimo posėdyje. Signalizavo Jurgis Razma ir Eligijus Masiulis, įspėdami, kad socdemai jai ketiną rengti apkaltą. Prezidentei tai turėjo reikšti: „SOS, BRANGIOJI! LEISI SOCDEMAMS LAIMĖTI ŠIŲ METŲ RINKIMUS - IŠKART PO RINKIMŲ LAUK APKALTOS!“
Ar Konstitucijos vykdymas - tik spektaklis?
2014 m. gegužės 22 d. LRT televizija. Paskutinieji prezidento rinkimų debatai prieš antrąjį rinkimų turą. Zigmas Balčytis, socdemas, - Dalia Grybauskaitė, nepartinė.
Z.Balčytis priekaištauja D.Grybauskaitei, kad ji, prezidentė, net prasidėjus Rusijos ir Ukrainos įvykiams, nebuvo sukvietusi Valstybės gynimo tarybos.
D.GRYBAUSKAITĖ: „Gynimo taryba, jeigu kalbama apie spektaklį, politinį, gali būti naudojama, bet mano principai yra pirmiausia padaryti ir duoti teigiamą rezultatą, o ne vaidinti arba mėginti demonstruoti kažkokį judėjimą, visiškai betikslį.“
KONSTITUCIJA, 144 str.: „Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas.“
P.S. Kiek laiko būtų trukęs prezidento Rolando Pakso apkaltos procesas, jeigu jis savo veiksmais būtų taip akivaizdžiai pamynęs Konstituciją ir dar tokiais žodžiais į ją pasivalęs kojas?
