Politikai lenktyniauja ir infantilumunuotraukos (40)

2018 rugsėjo mėn. 03 d. 08:25:11 Perskaitė 3155

Aprimus politiniam šurmuliui vasarą buvo atsiradusi patogi galimybė kiek įdėmiau pažvelgti į lietuviškos vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios reiškinius. O tai svarbu, nes jau labai greitai visų valdžios lygių rinkimai išsirikiuos į unikalią istorinio laiko ašį, kai vos per pusantrų metų išsirinksime visų rūšių valdžias. Bunda mažytė viltis, o gal išties savivaldybių Tarybų, Seimo, Europarlamento ir prezidento rinkimų metu atsirastų ilgai laukta galimybė atkurti stiprius demokratinės savivaldos pamatus. Tad neatsitiktinai viešojoje erdvėje gausėjančių politinių įžvalgų, programų, tezių bei politikų įvaizdžių raiška susilieja į tam tikrą politinę kokybę reprezentuojančią konsteliaciją, kuri savaime modeliuoja ir būsimas valstybės raidos kryptis.

 

Seimūnė Aušra Maldeikienė viena pirmųjų pasiskelbė kandidate į prezidentus, įkūrė šiai rinkiminei kampanijai skirtą tinklapį, kuriame ir pagarsino savo politines tezes. Ir ne bet kokias, o būtent 95 tezes, sekdama garsiuoju kunigu Martynu Liuteriu, prieš penkis šimtus metų paskelbusiu garsiąsias moralaus krikščioniškojo tikėjimo tezes, iškabintas prie bažnyčios durų. Taip buvo pradėta Reformacija ir pamatinės tikėjimo krypties - protestantizmo - kūryba.

Tad sekdama didžiuoju Bažnyčios reformatoriumi, kandidatė į Lietuvos prezidentus Maldeikienė savo rinkiminės programos pradžią, įvardijamą „Politikos prigimtimi“, iškilmingai pradeda šia teze: „ Į politiką reikia grąžinti politiką.“ Toliau seka ne mažiau intriguojanti tezė, kurios prasminis turinys taip pat sveiku protu niekaip nepaaiškinamas: „Sakantys, kad politika turi atsakymus, neišvengiamai meluoja.“ Pribloškia ir kita tezė: „Politika kalba apie sudėtingus, dažnai neišsprendžiamus klausimus.“

Jei jau taip, tai kurių galų Maldeikienė dalyvauja rinkimuose? Tačiau loginiai šių padrikų tezių prieštaravimai, tautologijos ir akivaizdus nemokšiškumas, bet ką pliurpiant apie politikos prigimtį, pasirodo, tėra parengiamoji dalis, pereinant į kitą rinkiminių tezių dalį, iškilmingai pavadintą „Mano ideologija“. Ir čia jau tiesiog apstulbina pirmieji vienas kitą paneigiantys teiginiai: „Aš esu katalikė“ ir „Mano tikėjimas nedaro manęs moraliai teisia“. Sancta simplicitas! (lot. O, šventas naivume!)

Ir vis dėlto šis drumstas rašymas nėra atsitiktinis: kitoje šių tezių dalyje kandidatė į prezidentus skelbia, kad homoseksualiems asmenims būtina išskirtinė valstybės globa, todėl ir reikia „priimti būtinus įstatymus“. Ši ryškiai lobistinė A.Maldeikienės pozicija iš esmės skiriasi nuo oficialios Bažnyčios doktrinos homoseksualumo atžvilgiu. Akivaizdu, kad priešrinkiminis manipuliavimas tariama katalikybe yra didelė A.Maldeikienės nuodėmė.

Bandant suprasti šiuos neįgalius teiginius netikėtai blyksteli idėja: išties Maldeikienės rinkiminių šūkių kratinį derėtų vertinti ne racionaliai, o tiesiog visa tai skaityti su humoru, nes toliau skelbiamos tezės išties gerokai pralinksmina. Štai kad ir toks siūlymas: „Lietuvai būtinas didesnis solidarumas su pabėgėlių krizes patiriančiomis Europos sąjungininkėmis.“ Saugok mus, gerasis Viešpatie, nuo tokių kandidatės į prezidentus užmojų! Lygiai kaip ir nuo tokio A.Maldeikienės tarptautiškumo siekio: „Lietuvai būtina aktyviau dalyvauti formuojant Europos Sąjungos darbotvarkę, nuosekliai siekiant daugiau duoti nei imti.“ Tai jau visai laukinė pozicija, iškreipianti tarpvalstybinio komunikavimo pariteto principus, privalomus ir būtinus diplomatinių ryšių bei sąveikų pasaulyje.

Stasys Šalkauskis, vienas iškiliausių lietuvių mąstytojų, paklaustas, kokius lietuvių tautos bruožus jis vertina neigiamai, atsakė: „Politinį servilizmą“. Politinis servilizmas - tai beatodairiška tarnystė ir lankstymasis svetimiesiems, atsirandantis dėl asmeninės naudos siekio, ir infantilizmo, t.y. atsilikimo asmenybės brandoje.

Peržiūrėjus vidurvasario socialinių tinklų naujienas galima rasti ir daugiau nuostabaus lietuviško politinio infantilizmo apraiškų.

Štai vasaros pradžioje Remigijus Žemaitaitis, vienos parlamentinių partijų vadovas, savo „Facebook“ paskyroje džiaugiasi gražiai žaliuojančių pomidorų kekėmis, įkvėptai pastebėdamas: „Ilgai laukti nereikėjo ir lauke pomidorai sirpti pradėjo!“ Čia pat ir kitas nuostabus partijos vadovo pastebėjimas: „5 l miško aviečių į šaldiklį!“ ir dar keli: „Šilauogės pasirengusios žiemos miegui šaldiklyje“, „Miškiniai čiobreliai žiemai paruošti!“ - visa tai iliustruojama ryškiomis vasaros gėrybių nuotraukomis.

Po to ir vėl reiškiamas nepaprastas jo džiaugsmas: „Pagaliau jau savos cukinijos!“ ir dar viena kažkokių uogų bei sulčių butelio nuotrauka su užrašu: „Dar viena porcija į šaldiklį!“

Toks milžiniškas politiko ėdrumas, demonstruojamas viešai - gana reto infantilumo reiškinys. Remigijaus Žemaitaičio politinį mąstymą reprezentuoja ne tik agurkai, pomidorai, cukinijos, uogos ar kitos virškinamos gėrybės, be galo kemšamos į šaldiklį, bet ir daugybėjo nufotografuotų nelaimingųjų vynuoginių sraigių dėžutėse: „Žiemai delikatesai lietuviški jau paruošti. Nors 1 val. nakties, bet reikia kuo greičiau užbaigti ir į šaldiklį!“

Ta proga net internautai pastebi: „Kinijoj pritaptumėt... ten valgo viską, kas juda...“ (Aušra), „Kažin, ar sliekai skanu?“ (Nastė), „Remyga, grybą pjauni konkrečiai...“ (Tina.)

Politiniams infantilams valstybės reikalai išties menkai terūpi ir atsakomybė jiems svetima. Na, ar svarbu, kad Briuselyje europiečiai, pirkdami bandelę, sumoka 6 proc. PVM, o Lietuvoje - kažkodėl 21 proc. Ar jiems rūpi, kad prekyboje turime didžiausią oligopolį ir beviltiškai įsisenėję kitos, metų metais nesprendžiamos problemos beveik visose valstybės valdymo srityse.

Infantilūs individai politikos nekuria, jie ja tik naudojasi, siekdami asmeninės naudos. Rengiantis kitų metų valdžios rinkimų maratonui, būtina išmokti tai suprasti ir atpažinti.

Laimei, politiniai narcizai ilgai nežydi.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net