1 nuotr.Gaivalingai ir gražiai žydėjo lietuvių tauta Atgimimo metais. Kruvinai žydėjo 1991 m. Sausio 13-ąją. Ar jau nužydėjome? O istorijos vėjai sėklas išnešiojo per toli ir kito žydėjimo nebus? Ir kas tie lietuviai? 1991 m. kuklus poetas nuo Ukmergės Romas Raila parašė paprastą eilėraštį verlibru, kuris taip ir vadinasi - „Lietuviai“.
Kai jie sukūrė/ pasaką,/ baltame knygos lape/ pasaulis išvydo/ tris šimtus/ juodų eilučių/ ir auksinę/ žalčio karūną.// Kai jie sukūrė/ dainą,/ baltame knygos lape/ pasaulis išvydo/ tris dešimtis/ mėlynų eilučių/ ir žalią/ rūtų vainiką.// Kai jie sukūrė/ epą, baltoje dienos šviesoje/ pasaulis išvydo/ į kalną tekantį/ gyvo kraujo upelį.
Visa mūsų dvasinė istorija - trimis sakiniais. Autorius regi šiurpiai gražų stebuklą: Sausio 13-osios aukų kraujas teka į kalną. Ir tuo lyg baigias mūsų epo kūrimas. Epo, kurio iš tikrųjų neturime. Kaip iš neatmenamų laikų, iš lūpų į lūpas ėjusio pasakojimo apie tautos kilmę ir jos didvyrius. Estai turi „Kalevalą“, latviai - „Lačplėsį“. O mes - ne. Nors - paradoksas - mūsų istorija daug audringesnė ir turtingesnė negu estų ir latvių. Gal todėl ir neturime epo. Liepsnojo pilys, žūdavo ištisos giminės, nunykdavo gentys ir jų atmintys, nebuvo ilgų taikos amžių, neatsirado tokio valdovo ir jo žynių, kurie į vieną visumą surikiuotų tai, kas svarbiausia padavimuose ir pasakojimuose.
O gal buvo tas lietuvių epas? Ar bent keliolika lietuvių, žemaičių, prūsų, jotvingių genčių epų? Bet žuvo jie drauge su Apuole, sunyko su Kernave, suliepsnojo su Merkinės pilimi, pradingo laužų liepsnose kaip medinės lentelės su runų ženklais? Mirė su paskutiniais pagonybės žyniais ir dainiais, kurie epines giesmes giedodavo šventėse? Epo atoaidžiais galima laikyti ir labai seną pasaką apie žaltį Žilviną, jo Eglę, jų vaikus. Ir daugybė padavimų, legendų, pasakų kartais atrodo lyg vieno didelio pasakojimo atspindžiai, išsisklaidę erdvėj ir laike. Bet paties epo - su pagrindiniais herojais ir su laiko strėle - nėra. Galim pasiguosti, kad epo neturi ir rusai, ir lenkai, ir dar daug kas. O mes vietoj epo turime savo didįjį pasakojimą. Apie išnyrančią iš istorijos ūkų Lietuvą, išaugančią nuo jūros lig jūros, ir... Tą mūsų pasakojimą bando pasisavinti tautiškai nusiteikę gudai, baltarusiai, nes be didžiojo pasakojimo pilietinės valstybės nesukursi. Ypač po valstybės nebūties šimtmečių.
Į kokį kalną teka Loretos Asanavičiūtės ir kitų Sausio 13-osios aukų kraujas? Vienoje iš legendų, statant Gedimino pilį, žyniai ilgokai aiškinasi, kokios aukos nori dievai. Bet viena motina pati atveda savo gražuolę dukrą - kad būtų paaukota po kertiniu bokšto akmeniu. Milžiniškas akmuo paritamas ant merginos, stovinčios duobėje, bet... Išsisklaidžius dulkėms, visi pamato, kad ji liko gyva ir sveika. Dangui ne jos mirties reikėjo, o jos ir jos motinos atsidavimo, valios, drąsos... Gal, jei gyvuosim dar tūkstantį metų, panašiai bus romantizuotas ir Loretos, ir kitų žuvusių už laisvę likimas. Ir nesinori, kad tas didysis pasakojimas nutrūktų.
Andai archeologas ir rašytojas Petras Tarasenka jaunimui parašė apysaką „Perkūno šventykloje“. Ten, Kernavės požemiuose, atrandama knyga su senoviniais lietuvių „raštaženkliais“, kuriais pats Perkūnas perspėja: „Drąsą, jėgą ir kovą savo širdyje jūs pakeitėt ramybe... Ne ramybėje, bet kovoje Lietuvos galybė. (...) Nesantaika, pavyduliavimas, svetimybių pagundos pavergė jus... Atsižadėsite savo Tėvynės laukų, savo brolių, savo tėvų kalbos... Sunyks Lietuvos galybė. (...) Taip amžiams baudžiau jus, nedėkingi mano vaikai“.
Gal jau praėjo anie „perkūniškos bausmės“ laikai. O per 21 metus nuo kruvino sausio užaugo gabių ir laisvų žmonių karta, kuriems galima nuoširdžiai pavydėti. Galimybių. Nesijaučiau laisvas, kai man buvo 21-eri. Sovietų kariuomenėje, tankų dalinyje, Kaliningrado srityje, buvusioje prūsų žemėje. Tuomet, 1980 m., prasidėjo bruzdėjimai Lenkijoje. Į mūsų dalinį atvažiavo „ypatingojo skyriaus“ karininkas ir tiesiai pasakė: lenkai mums draugai ir broliai, bet jeigu bus įsakymas vynioti juos ant tankų vikšrų, tai vyniosim... Mūsų tankų kuopoje daugiausia buvo lietuvių, gudų ir keletas lenkų iš Lietuvos ir Baltarusijos. Vienas iš jų vos ne atvirai karius agitavo: jei taip, tai pirmą kulką duosim bataliono vadui į nugarą, antrą... paskui su visais tankais pereisim į Lenkijos pusę... Kaži ar taip būtų buvę. Bet iš azijatų, rusų ir kt. Sovietų Sąjungos tautų suformuotas pulkas atrodė kaip sunkiai valdoma kunkuliuojanti masė. Kuopa mušdavosi su kuopa, osetinai ir čečėnai pliekdavosi su bet kuo, aplink tvyrojo tūkstančiai neapykantų ir baimių... Nepaisant visų brangių tankų, tai buvo ne kariuomenė, o patrankų mėsa.
Ir jokio noro apie tai byloti epu. Ir jokios galimybės kraujui tekėti į kalną.
