respublika.lt

Pasigendu Vytauto Petkevičiaus

(0)
Publikuota: 2015 vasario 21 07:55:58, Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas
×
nuotr. 3 nuotr.
Vytautas Petkevičius. Eltos nuotr.

Dažnai pasigendu Vytauto Petkevičiaus. Rašytojo, tribūno, Sąjūdžio ir abiejų Lietuvų veikėjo. Ypač man jo trūksta Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, kai prasideda monotoniška svarbiausių mūsų valstybės datų paminėjimų nuobodybė. Jeigu sykiais kas nors tomis dienomis mus ir pažadina iš nuobodulio, tai Pankos jaunimėlio eisenos.

 

Beje, atėjo „gandas nuo rubežiaus“, kad šią Kovo 11-ąją, Nepriklausomybės 25-ųjų metinių proga, eisenos dalyviai ketina nuvilti Zurofą ir Tomaševskį - neš lozungus: „Norvegija - lietuviams!“

Petkevičiaus tribūna Radviliškyje

Ta pati švenčių nuobodybė buvo ir tarybmečiu. Tik progos visai kitokios - Gegužės 1-oji ir lapkričio 7-oji. Minėjimai, himnai, demonstracijos kalbos iš tribūnų - tų pačių „oratorių“ ir apie tą patį. Tiesa, himnai buvo kitokie, o šventinės eisenos - masiškesnės. Pro tribūną miestų centre turėjo pražygiuoti visi „darbo žmonės“ nuo mokinukų iki žilagalvių.

Senieji radviliškiečiai, ko gero, dar prisimena, kaip 59-aisiais jų švenčių monotoniją praskaidrino Vytautas Petkevičius. Tada jis dar nebuvo žinomas rašytojas, kando vos pirmuosius literato duonos kąsnelius. Bet savo Radviliškyje jis jau buvo didis. Tik visai dėl kitos priežasties - buvo partijos rajono komiteto sekretorius. Ir gyveno sekretorius miesto centre, gatvėje, o gal aikštėje, kuria per šventes žygiuodavo darbo žmonių eisenos. O tribūna, iš kurios buvo sakomos raudonos prakalbos, prieš pat šventes būdavo subudavojama tiesiai po Petkevičiaus buto balkonu.

Tais nelemtais 59-aisiais jį iš tų partijos sekretorių, kaip anksčiau būdavo sakoma, išmetė. Keletą kartų jis man yra pasakojęs šią istoriją, tačiau dabar niekaip negaliu prisiminti, už ką. Lyg ir kažką neatsargaus ir netinkamu adresu leptelėjo - ir aukščiau ar toliau, gal net Vilniuje sėdintiems, nepatiko. Ir štai tų metų, rodos, gegužės 1-ąją Radviliškio valdžia sulipa į šventinę tribūną, bet jau be Petkevičiaus. O jis tuo pat metu išeina į savo „tribūną“ - balkoną. Kadangi tikroji tribūna - po balkonu, valdžia net neįtaria, kad jis jau virš jų. Užtat gatvėje ar aikštėse susirinkusi žmonių minia jį puikiai mato ir girdi. Ir staiga Petkevičius praneša miniai: „O dabar tas, ruda skrybėle, prieis prie mikrofono ir nusikosėjęs pasakys...“ Ir tas su skrybėle kaip pagal Petkevičiaus komandą išeina į priekį ir pasako tuos žodžius, kuriuos Petkevičius anonsavo. Visas šventinis mitingas vyksta pagal Petkevičiaus anonsus. Minia leipsta juoku, mojuoja Petkevičiui, o valdžia mano, kad jai, ir džiaugiasi, kad minia ten, apačioje, tokia laiminga. Bet kadangi minia nesiliauja kvatotis, valdžia ima įtarti, kad čia kažkas ne taip. Bet nežino, kas. Ir net neįtaria, kad virš jų galvų stovi Petkevičius ir „diriguoja“ miniai.

Būtent todėl per visas lietuviškas šventes šiandien prisimenu Vytautą Petkevičių. Na, pasakykite, ar mes iš anksto nežinome, kas kalbės, ką kalbės, kur žygiuos garbės kuopa, kaip vienas kitam mėtys šautuvus, kur šaudys patrankos, ką apdovanos, ką prie Seimo dainuos, kur uždegs žvakeles, kas dėsis signatarų balkonėlyje, privatizuotame vienintelio dar gyvo 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro.

Visur - PROTOKOLAS! Šaltas kaip ledas. Nuobodus. Monotoniškas.

Visai neraudona Raudondvario šventė

Vasario 16-osios išvakarėse paskambino kolega Vilius Kavaliauskas, šiuo metu dirbantis Vyriausybės aparate, ir pakvietė drauge su juo nuvažiuoti į Raudondvario pilį. Ten esą bus paminėta Vasario 16-oji. Pilis įdomu, minėjimas - ne. Tad iškart papasakojau jam apie Vytauto Petkevičiaus balkoną. Nusijuokė ir nuramino: Raudondvaryje viskas bus kitaip. Tai negi nevažiuosi įsitikinti, kad Lietuvoje gali būti ir kitaip.

Pirmiausia nustebino žmonės - Kauno rajono Bendruomenės atstovai. Žodį „Bendruomenė“ pradėjau didžiąja raide ne šiaip sau. Ko gero, tik čia suvokiau, kas yra Bendruomenė. Visai nepanaši į tą bendruomenę, kuri renkasi minėti svarbiausių valstybei datų Vilniuje. Čia, pilyje, - jokio susireikšminimo, pozos, šnairavimo vienam į kitą. Kiekvienoje akių poroje paprastumas, veiduose - nesuvaidintos šypsenos vieno kitam.

Paskui tribūnoje atsirado Vilius, kurio knygą apie šio krašto savanorius „Pakaunės krašto karžygiai“, tik ką išleistą, gavo kiekvienas Vasario 16-osios minėjimo dalyvis. Jis pasakė vieną skaičių ir viskas tarsi stojo į savo vietas: 656 savanoriai iš pakaunės išėjo ginti Vasario 16-osios! Ir aš staiga ėmiau jausti tų išėjusiųjų genus, plevenančius virš savęs. Tikriausiai tą patį pajuto kiekvienas, tą minutę buvęs Raudondvario pilyje. Mačiau, kad pajuto, - akys išdavė. O paskui Vilius pasakė dar kelis skaičius. Rengdamas savo knygas jis surado apie 960 Vyties Kryžiaus kavalierių kapų, aplankė apie 1300 jų artimųjų šeimų. Ir žinote, kiek tų aplankytų šeimų atstovų šiandien gyvena Norvegijoje, Airijoje ir kitoje, skambiu „Globalios Lietuvos“ vardu pakrikštytoje, erdvėje? NĖ VIENO! Kokie jų genai...

Tai gal žmones iš Lietuvos gena ne vien skurdas. Gal nepalyginti labiau kaltas dvasios skurdas. Išrautos šaknys. Užmirštos ar išdraskytos istorijos - valstybės, jos miestų, miestelių, šeimų. Vertybių virsmų ir neteisybių nugalabinti protėvių genai. Reformų suluošinta mokykla ir kultūra.

Paskui Vilius pasirašinėjo savo knygą. Vienas prašė, kad dedikuotų pačiam, kitas sūnui, trečias tėvui. Pradžios mokyklos direktorė norėjo, kad būtų užrašyta mokyklai. Ir beveik kiekvienas kažką pasakoja Viliui, savo šeimos, giminės istorijų fragmentus. Aš pamačiau, kaip nubunda istorija. Prisiminiau Justino Marcinkevičiaus žodžius, ištartus viename Sąjūdžio mitingų: „Tegyvuoja tauta, laisvai bendraujanti su savo istorija.“

Apie tai, ko nemato akys

Iš Raudondvario Vilius mane nusivežė į Kauną pas Algį Butkevičių. Atvežė jam nuostabią dovaną - kelis pakus tik ką išleistos, gera spaustuve dar kvepiančios savo knygos egzempliorių. „Pulkininkas Liudas Butkevičius“. Apie Algio senelį, dviejų Vyties Kryžiaus ordinų kavalierių. Mačiau, kaip jaudinasi anūkas atrišdamas pakus, kaip pagarbiai ima knygą. Po to kviečia motiną. Įeina senutė. Jau nebematanti. Mamyt, girdžiu tyliai tariant Algį, čia ta knyga - apie senelį.

Senutė ima abiem rankom knygą, prispaudžia prie krūtinės, ima pirštais glamonėti jos viršelį, lapus. Staiga veidas nušvinta - ir man pasirodė, kad ji mato knygą. Mato ašaromis, krintančiomis ant raidžių.

P.S. Ačiū už padovanotą nuostabiausią Vasario 16-ąją. Ir už parodytą tokią dar labai gyvą gyvą Lietuvą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s