respublika.lt

Pagundos ir pavojai užgriuvus Europos Sąjungos milijardams

(0)
Publikuota: 2020 rugpjūčio 17 07:00:06, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 12 nuotr.
Džiugesio metais, kai žinią apie pažadėtus milijardus iš Briuselio parvežęs prezidentas Gitanas Nausėda buvo sutiktas su ąžuolo vainiku, baigėsi; dabar teks galvoti, kad pinigai "dirbtų" Lietuvos labui. Eltos nuotr.

Ar gerai išmokome 2008-2009 krizės pamokas, kad protingai panaudotume Lietuvai skirtus ES gaivinimo ir atsparumo fondo milijardus?


Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai konservatorius Kęstutis MASIULIS, liberalas Kęstutis GLAVECKAS ir ekonomistas, profesorius Povilas GYLYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Jau nuo 2004-ųjų esame Europos Sąjungos nariai ir visą Lietuvą uždengėme stendais, informuojančiais apie objektus, kuriuos renovuojant ar statant panaudotos iš Briuselio gautos lėšos. Ar tapome nuo to ekonomiškai stipresne valstybe ir laimingesne tauta - labai abejoju. Lietuviai dėl mažų atlyginimų ir darbo vietų stokos palieka savo gimtuosius namus ir savo šalį išvažiuodami laimės ieškoti svetur. Esame geri taktikai, bet prasti strategai - gauti pinigai keliauja ten, kur juos galima panaudoti greičiausiai, t. y. pastatų renovacijai, kelių į niekur asfaltavimui, šaligatvių ir aikščių trinkelių klojimui. Nors, žiūrint į perspektyvą, dažnai aišku, kad šie pinigai, esant Lietuvoje „sodybų tuštėjimo metui“, efektyviai neišnaudojami. Ar sugebėsime efektyviai išnaudoti gautas pinigines lėšas šįkart?

K.GLAVECKAS: Per miestus ir kaimus nuvilnijo iš Briuselio karaliaus parvežta žinia, kad gausime daug „už dyką“ pinigų ir dar labiau galėsime didinti skolą. Labiausiai šia žinia džiaugėsi tie, kurie žemelę dirba, augina karvytes ir paršiukus, tačiau tarp besidžiaugiančiųjų neliko daug kitų verslų, bandžiusių suprasti, ką reiškia ši geroji žinia, kad pinigai yra gaunami (atseit) už dyką. Ar gali pietūs būti nemokami? Užmiršo šios žinios skleidėjai pasakyti, kad už dyką spąstuose yra tik sūris pelytei, o gaunami milijardai gresia naujais ar didesniais mokesčiais, kuriais tas paskolas ir paramas grąžint reikės. O gaila, kad Europos Sąjunga vis tampa tarsi kokia Skolų Sąjunga... Bet džiaukimės, kol galime, šia diena ir būkime laimingi!

K.MASIULIS: Pradėjus gauti Europos Sąjungos paramą, Lietuvos biudžeto struktūra pasikeitė. Didžiumą infrastruktūros ir statybos darbų finansuojame atėjusiais ES pinigais, o savo surinktus mokesčius nukreipiame socialinei apsaugai, sveikatos ir švietimo sistemoms finansuoti. Šios trys sritys sudaro beveik du trečdalius Lietuvos biudžeto išlaidų. Taigi, panaudodami ES finansus infrastruktūrai, galime vietos mokesčių pajamas nukreipti valstybės paslaugoms. Kai auga ekonomika, daugėja mokesčių, didėja ir valstybės išlaidos, pavyzdžiui, pensijos ar vaiko pinigai.

Nors akivaizdžiai matosi daug renovuotų pastatų, asfaltuotų kelių, bet matome ir ką kita - kad regionuose mažėja gyventojų. Regioninė politika Lietuvoje yra visiškai nevykusi, nes valdžia nenori matyti priežasčių, kodėl žmonės išvyksta ir telkiasi miestuose. Regionuose žmonės nelieka dėl perspektyvių darbo vietų trūkumo, o jų gyvenimo kokybės standartai neatitinka lūkesčių.

Gaila, bet Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga per ketverius metus regionuose uždarė 15 tūkst. valstybės finansuojamų darbo vietų - be darbo liko mokytojai, gydytojai, buhalteriai, teisininkai ir kiti. Vyko masinė įstaigų centralizacija, tad darbo vietos buvo telkiamos išimtinai Vilniuje. Sostinėje per tą patį laiką sukurta 3,4 tūkst. naujų valstybės finansuojamų darbo vietų.

Ne kartą teikiau siūlymus valstybės institucijų filialus kurti ne Vilniuje, bet kituose miestuose, pasirodo, vilniečiams patogiau viską turėti šalia. Žinome, kuo baigėsi net parodomasis Žemės ūkio ministerijos perkėlimas.

P.GYLYS: Jau senokai esame ES ir turėtume jausti realią pažangą. Kalbu ne tik apie geresnę ekonominę, taip pat ir finansinę, padėtį. Kalbu apie civilizacinę pažangą. Pirmiausia apie geresnį gebėjimą tvarkyti viešuosius reikalus, apie geresnę makroekonominę politiką, apie pažangesnę viešųjų finansų, t.y. biudžeto, politiką. Tačiau pažanga šiuo požiūriu yra nuviliančiai lėta. Nekyla, kaip norėtume, ekonominių, taip pat ir finansinių sprendimų kokybė, nemažėja skurdas ir nelygybė. Korupcija, kaip buvo taip ir lieka esminė ekonominė, moralinė ir teisinė problema. Trumpai tariant, gerovės valstybės link judame per lėtai. Jei apskritai judame.

Esu dėstęs ne tik politinę ekonomiją, makroekonomiką, bet ir vadybą. Iš tų laikų prisimenu JAV vadybos korifėjaus Peterio Druckerio frazę: „Nėra silpnai išvystytų ir aukštai išvystytų šalių, yra gerai ir blogai valdomos šalys“. Jeigu šalis valdoma prastai, jei nesusipratėliai dominuoja valstybės valdyme, t. y. politikoje, šalis negali tapti aukštai išvystyta. Lietuva, manau, trypčioja vietoje. Galime sakyti ir kitaip - nuolat lipama ant tų pačių grėblių. Vieni tai daro dėl korupcinių motyvų, kiti - dėl nepatyrimo, nežinojimo, kas yra politika, ekonomika, dar kiti tai daro iš inercijos, dėl prisirišimo prie ortodoksalių stereotipų. Turiu omenyje neoliberalizmą, o paprasčiau kalbant, rinkos evangelizmą.

Atidžiau pažvelkite į mūsų elitą ir suprasite, kodėl stagnuojame. Minties stagnacija savaime reiškia stagnaciją praktinėje veikloje.

Tai ypač išryškėja krizių metu. O dabar kaip tik ir gyvenam COVID -19 pandemijos sukeltos ir mūsų negebėjimo valdyti pagilintos krizės metu. Kol kas krizė nėra skausmingai jaučiama dėl to, kad pasiskolinome milžinišką sumą pinigų ir tais pinigais užkaišom atsirandančias skyles.

G.JAKAVONIS: Kažkada, sovietiniais laikais, buvome lyderiai pagal pragyvenimo lygį Sovietų Sąjungoje, o štai per 30 savo nepriklausomybės gyvavimo metų, iš kurių jau šešiolika gyvendami Europos Sąjungoje, sugebėjome smarkiai ekonomiškai atsilikti net nuo Baltijos sesės Estijos. Po 1990-ųjų į išsilaisvinusias Lietuvą, Latviją ir Estiją atvykę Vakarų ekspertai mums vis kartojo posakį, kad, norint žmogui padėti, jam reikia duoti meškerę, o ne žuvį. Mes tada pirkdavome iš užsienio vaistus, o estai statė vaistų fabrikus. Sako, pastaruoju metu Estijoje labai populiarus posakis yra „kvailas kaip lietuvis“. Išgirdus tai, ima pyktis, bet kažką atsakyti ar atsikirsti atgal, argumentų nelabai yra. Lietuvos politikai sutaria, kad didžiausią pridėtinę vertę generuoja švietimo, mokslo ir inovacijų, skaitmeninės ekonomikos, žaliosios ekonomikos plėtra. Todėl, mano manymu, labai svarbu, kad atsirastų lėšų švietimo sistemai tobulinti, kuri ruoštų mūsų žmones naujų projektų, inovacijų plėtotei, jų kompetencijai didinti. Nejau šitai nesuprantama? O jeigu suprantma, kodėl Lietuvos politikai iki šiol to nedaro?


K.GLAVECKAS:
Matyt, koronavirusas daugeliui valstybės vyrų ir moterų paveikė ne tiktai sveikatą, bet ir protą. Nesibaigiantis ir laukiamas pinigų barstymas daugiau primena ne pinigų mėtymą iš malūnsparnio, bet tikėjimą, kad pinigai iš Briuselio bus vežami sunkvežimiais ir išpilami kiekviename valdžios kiemelyje: ministerijoje ar savivaldybėje. Laukdami piniginio stebuklo, dovanų ar paskatinimo, kai kurie verslininkai kuria planus, kaip gauti pinigų, nepatyrus nuostolių arba nepraleisti progos papildyti kišenes negrąžintinomis lėšomis.

Pripratę prie taupymo po praėjusios krizės ir daug taupę, dabar, atrodo, persivertėme per galvą ir galvojame, kaip išleisti kuo daugiau pinigų. Net naminiams gyvulėliams, nukentėjusiems nuo „koronos“, ES planuoja skirti pinigus ir formuoja tikėjimą, kad be pastangų, be darbo, o tik prašant, galima lengvai įveikti tą bjaurybę koronaviruso pandemiją, kuri užpuolė pasaulį.

Bravūriškas kalbėjimas apie milijardus, kuriuos neva ES duos mums „įsisavinti“, gali ir greičiausiai liks tik svajonių tortu danguje. Nes sveikas protas ir racionali, stabili finansinė sistema negali likti sveika ir tarnauti žmonėms, kai yra pripumpuojama piniginio botulino. Grožis tuomet tampa laikinas, o natūralumas prarandamas. Neabejoju, kad Lietuvai užteks sveiko proto neįlįsti į skolas ir nestiprinti požiūrio, kad verkiant ir mažai dirbant galima gerai gyventi.

K.MASIULIS:
Švietimo sistema yra labai sudėtinga sistema. Ją reformuoti neužtenka metų, penkerių ar net dešimtmečio. Vaikas ugdomas darželyje, tada mokykloje mokosi dvylika metų ir po to dar studijuoja. Net gero ir teisingo pokyčio rezultatai pasimato, kai pokyčio iniciatoriai galbūt jau yra baigę karjerą. Taigi būtinas politikų ir partijų sutarimas, kur judame ir kaip matome švietimą tolimoje perspektyvoje. Jeigu vienas ministras įveda pokyčius, kitas juos atšaukia, tada sistema tampa chaotiška ir tai pamatome iš prastėjančių jaunuolių pasiekimų.

Labiausiai liūdina didelės dalies regionų mokyklų prasti mokinių pasiekimai ir universitetų atsainus požiūris į išsilavinimą. Šitos problemos nėra kažkaip politiškai angažuotos, todėl visų partijų politikai neturėtų likti abejingi ir reikėtų suderinti bendrą viziją bei veiksmus kaip jos pasiekti.

P.GYLYS:
Norint ekonominės, o tuo pačiu ir civilizacinės pažangos, negalima pasiduoti ideologiniams kraštutinumams. Tarybiniais laikais buvome pasidavę kolektyvistiniam radikalizmui, o šiuo metu esam kraštutiniai individualistai, privatizatoriai. Iki šiol mus mūsų ekspertai, o iš tiesų agitatoriai ir propagandistai, mus tikina, kad viskas, kas privatu, yra ekonomiška. Ir viešai ar slapta, kaip tai vyksta kai kuriose valstybinėse įmonėse ir, tarkime, sveikatos apsaugoje, privatizuojamės. Juk rimtai neaptartas mokamumo elementas valstybinėje sveikatos apsaugos sistemoje stiprėja. Iki šiol neatsirado kairiosios ar krikščioniškos politinės jėgos, kuri prichvatizacijai aktyviai pasipriešintų. Ta faktinė privatizacija pasireiškia tuo, kad iš sveikatos draudimo lėšų išlaikoma medicina darosi vis labiau mokama. Mes vis daugiau mokame privačiai. Ir nieks, taip pat ir ministras Aurelijus Veryga, to nepastebi. O gal tik „nepastebi“?

Kita bėda, kad mes ir krizės metu nesugebame persiorientuoti ir pradėti investuoti ne tik į trinkeles ar namų apšiltinimą, bet ir į žmogiškąjį kapitalą. Pažiūrėkime, kaip varganai gyvena ne rinkai dirbanti inteligentija - kultūrininkai, mokytojai, dėstytojai. Beje, jie irgi kuria turtą - juk žmogaus profesiniai, pilietiniai ir kitokie civilizaciniai gebėjimai yra turtas. Vadinasi, į visa tai turime investuoti. Tačiau vyrauja ideologinė nuostata, kad tikros investicijos daromos klojant trinkeles, tiesiant kelius, o mokyklų, kolegijų ir universitetų finansavimas tėra išlaidos.

Beje, didesnės švietimo, mokslo, kultūros darbuotojų pajamos augina jų perkamąją galią, tuo pačiu ir visuminę paklausą šalies mastu. O tai naudinga ir verslui, nes didina jo galimybes parduoti gaminamą produkciją, paslaugas. Bet neoliberaliai mąstantis elitas to deramai nesuvokia ir dalyvauja viešojo sektoriaus prismaugimo operacijoje. Deja, skirtingai nei tikėjausi, buvimas Europos Sąjungoje mūsų elito mąstymo neišblaivino. Taigi, pinigų yra - prisiskolinam, dar iš ES nemažai gausime, tačiau ekonominio proto nėra.

Ekonominė išmintis sako, kad, ištikus krizei, mobilizuojami visi, taip pat ir intelektualiniai ištekliai ir jie pajungiami išgyvenimo strategijos ir taktikos kūrimui. Bet taip nėra. Viešojoje erdvėje nėra tikros, įvairiabriaunės diskusijos apie esamą situaciją ir apie sisteminę antikrizinę strategiją bei taktiką. Gal kur nors vienoje kitoje ministerijoje kas nors ir pasišnabžda tuo klausimu, bet viešo kalbėjimo apie krizę, kaip visumą, aš nematau.

O politikų pareiga yra ne tik pranešinėti, kiek tą dieną yra naujai virusu užsikrėtusių. Jie turi viešai pristatyti, kas bus daroma, kaip bus panaudojami savi ir skolinti pinigai, sprendžiant socialinės apsaugos, konkrečių verslo sferų palaikymo ir kitus klausimus.

Pavyzdžiui, krizės akivaizdoje norėtųsi matyti ir išgirsti nuo visuomenės besislapstantį Socialinės apsaugos ministrą Liną Kukuraitį. Kokia jūsų ir ministerijos krizės įvaldymo vizija, pone ministre?

Žmonės nori žinoti, kaip bus panaudoti milijardai litų, kuriuos jie ir/ar jų vaikai turės grąžinti. Kol kas tokio viešumo nėra.

Dėl Estijos pasiekimų. Nesu estiško sindromo nešiotojas. Manau, ir estai turi nemažai problemų. Kai su jais susiduri akis į akį, jie apie tai kalba. Tačiau pripažįstu, kad jie daug kur elgiasi racionaliau. Estai turi gerą pavyzdį - Suomiją ir iš kaimynų daug mokosi. Nieks ir mums netrukdo mokytis, tačiau politiniam elitui degraduojant, jis pats nesimoko ir kitiems - valdininkijai, teisėsaugai ir t.t. - trukdo mokytis. Mes vis išradinėjam dviratį, nors galėtume kitų šalių gerąją patirtį perimti veiksmingiau.

G.JAKAVONIS: Skolinosi ir dabar skolinasi visos Europos valstybės. Savaime aišku, kad dabar fiskalinės drausmės nebus labai reikalaujama, nes reikės gelbėti ekonomiką, kad žmonės turėtų pinigų už ką pragyventi. Reikia atsargiai žiūrėti, kur būtų galima skolintus pinigus išleisti. Ar turime Lietuvos valdžioje žmonių, galinčių tai išmintingai, atsakingai ir gerai padaryti? Juk net iki europinių pinigų skyrimo, kovojant su koronaviruso pandemija ir skiriant lėšas sveikatos apsaugai iš savo biudžeto, sugebėjome įsivelti į korupcijos skandalus.


K.GLAVECKAS:
Kaip greitai Lietuva pereis į naują būseną, priklausys tik nuo mūsų pačių (į buvusią ekonomiką mes negrįšime, o nauja dar tik pradėjo formuotis). Nors visi turėsime tiek pat rankų, kojų ir taip pat mylėsimės, bet visi jaučiame, kad gyvenimas smarkiai pasikeis, o su juo pasikeis tiek mūsų vertybės, tiek ir žmonių santykiai.

Jeigu vidaus grėsmės didesniu ar mažesniu mastu bus įveiktos, visgi išliks daug išorinių pavojų, tokių kaip Europos Sąjungos vienybės ar Amerikos ir Kinijos santykiai, kurie neabejotinai darys įtaką ir mūsų šaliai.

Dabartiniu laikotarpiu svarbiausia, kad skolinti pinigai nebūtų pravalgomi ir išdalinami bet kam, o investuojami į šiuolaikines technologijas, į mūsų jaunus žmones ir mūsų gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos bei konkuruoti rinkose. Linkiu visiems geros nuotaikos, supratimo ir meilės, nes tik jų pagalba įveiksime visas mus užklupusias negandas ir sunkumus. Viskas bus gerai, tik ne iš karto, truputį kantrybės.

K.MASIULIS:
Sunku būtų nesutikti su vertinimu, kad vienose srityse atsiliekame, kitose esame pasiekę puikių rezultatų. Protingiausia būtų skatinti tas ekonomikos sritis, kuriose yra įdirbis, kuriose mums sekasi, ir tai pripažįsta ekspertai. Išskirčiau biotechnologijas, kurios per metus auga po 20 proc., „Fintech“ įmones, kurių sankaupa Lietuvoje stebina Europą, Lietuvos banko investicijų politiką, kuri pripažįstama kaip viena rezultatyviausių, „Investuok Lietuvoje“ veiklą, kurios pavydi visi kaimynai, paslaugų centrų plėtrą, logistiką.

Lietuva yra maža šalis ir bandyti pirmauti visose srityse yra labai sudėtinga, bet užtenka keliose išsiveržti į pasaulio lyderius. Žinome Šveicarijos laimėjimus bankinėje srityje, Izraelio aukštąsias technologijas, Nyderlandų verslo reguliavimo modelį, Airijos informacinių technologijų parką. Tokios šalys dabar yra pavyzdžiai Lietuvai.

P.GYLYS: Niekas nekalba, bet koronavirusas į šipulius sudaužė visą neoliberalią viešųjų finansų filosofiją, visas finansinės drausmės strategijas. Mat, prasidėjus pandemijai, buvo gerokai sutrikdytas verslo mechanizmas. Sutrūkinėjus daugeliui ekonominių grandinių, visai sustojo arba labai nukentėjo ištisos verslo šakos. BVP sumažėjo. Sumažėjo ir biudžeto pajamos. Kadangi niekas nenori viešojo sektoriaus griūties, visos šalys, norėdamos kompensuoti biudžeto pajamų netektis, pradėjo masiškai skolintis. Lietuva nėra išimtis. Šią situaciją vertinu ne kaip neoliberalas, bet keinsistas, todėl iš principo palaikau skolinimąsi. Būtina palaikyti tiek viešojo sektoriaus, tiek verslo gyvybingumą. O krizės atveju ir neturint nuosavos nacionalinės valiutos, lieka vienintelis šaltinis - skolinimasis šalies viduje arba tarptautinėje kreditų rinkoje.

Bet matau problemą. Matau, kad elitas nesuvokia padėties rimtumo, antra, jis, manau, nežino, kaip toliau elgtis, nes neturi, nes nekuria sisteminės antikrizinės strategijos. Tuomet net sąžiningiausi politikai ir valdininkai susiduria su didžiuliu neapibrėžtumu ir baime, kad bus nubausti už savo veiklą. Kai trūksta strategijos, sunkumai atsiranda įgyvendinant taktikas.

Lietuva yra smarkiai korumpuotas kraštas, todėl egzistuoja dar viena rizika - milijardinės lėšos bus panaudotos, „įsisavintos“, bet nebus gauta derama viešoji ir privati (verslo) nauda. Egzistuoja metų metais šlifuotos korupcinės „atkatų“ ir kitokių neteisėtų pajamų formavimo schemos. Deja, esant politizuotai teisinei sistemai, kurioje tarybiniais laikais veikusią telefoninę teisę pakeitė elektroninė, e-teisė (pvz., garsusis „tulpių pastas“), kai teisinės institucijos veikia pagal politikų pageidavimus, ta grėsmė atrodo labai realistinė.

Žodžiu, gyvename labai grėsmingais laikais, nors, manau, to daugelis gyventojų kol kas nepajuto. O ir elitas kol kas atsipalaidavęs. Vadovaujantis principu, kad visada reikia ruoštis blogiausiam scenarijui, mūsų vadovai dabar turėtų ne atostogauti, o rimtai, strategiškai ruoštis galimiems rudens iššūkiams. Ne tik rinkimams.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s