Lietuva paminėjo narystės Europos Sąjungoje 9-ąsias metines. Apsidairome ir vieni kitų klausiame. Ar tikrai tapome visuotinės gerovės kraštu.
Ar tikrai, kaip nuo 1994 iki 1995 metų buvo pradėta svajoti, ir Lietuvai išauš stebuklingoji diena. Kada nors. Kai europiečiai susimylės mus priimti į Europą. Tiksliau - vakariečiai į Vakarus. Neabejojome. Tikrai broliai Vakarai susimylės. Nes itin mus myli. Dar nepamatė, o jau myli. Ir visada mus mylėjo. Daugiau nei 50 metų. Siuntė pro geležinę uždangą bučkius. Virkavo dėl mūsų ir sveikino su Šv.Valentino diena. O kad Švedija sovietams mūsų tarpukario auksą grąžino, Italija mūsų ambasadą atidavė, tai, matyt, susipainiojo. Visiems juk pasitaiko silpnybių.
O šiaip, kaip kadaise galvojo Petras, Vakaruose gyvena nuostabūs, inteligentiški, nesavanaudiški, išprusę, jokio falšo neturintys ponai ir ponios. Net kramtomosios gumos turi, bet jos ant šaligatvių nespjaudo. Oho, sako Petras Marytei, tu, Marijona, net neįsivaizduoji, kokia ten aukšta kultūra. Net striptizas yra. Niekas nevagia. Niekas neapgaudinėja. Niekas nelupikauja. Vieni kitiems tik gero linki. Kaip mes per atlaidus. Na, tik nekūkčiok iš susižavėjimo. Ir mums didi diena išauš. Aš asmeniškai norėčiau pasiglėbesčiuoti su broliu prancūzu. O ką, Maryte, gal prancūzas mums tikro šampano ar seno vyno atveš. Kūmystės atsinaujinimo proga. Atsisėsime trise ant ežios ir padainuosime. „Vai učia, učia, učia, du broliukai pabiručiai!“ O tu, Marijona, mums skilandžio atrieksi. Tautiškai pasipuošusi. Na, ir susigraudinę pasriūbausime ant prancūzo, o gal dano peties - broleli, kodėl taip ilgai užtrukai? Laukėme nesulaukėme. O dabar ačiū. Atsidursime kaip pas mamą užkrosnyje. O kaip toliau bus? Ogi taip. Broliškai. Broliai Vakarai apsilankys pas mus kaip Trys Karaliai. Su ambrozija ir mira. Už dyką ištyrinės Lietuvą iš kosmoso. Nustatys, kokios gamybos šakos mums, o ne jiems pelningiausios. Už dyką pristatys pačių rentabiliausių gamyklų. Už dyką pasidalys savo patirtimi. Pridovanos mums staklių, kombainų, traktorių, naujausių technologijų. Štai jums, broliai lietuviai, imkite mūsų dovanas. Kad visi būtume finansiškai ir ekonomiškai saugūs. Kad visi vienodai stotume prie starto linijos ir imtume broliškai lenktyniauti. Sustojote? Pasiruošę? Tada viso gero. Pagalbininkų komandiruotė baigta. Iš Lietuvos pasitraukiame, nes tai jūsų, ne mūsų žemė. Grįžtame į savo tėvynes ir pradedame draugiškai lenktyniauti. Iš ekonomiškai vienodų pozicijų. Jei Petras mus aplenks, Pjeras dėl to nesupyks. Kainų nedempinguos. Išskirtinių lengvatų sau neprašys. Nekaišios Petrui pagalio į ratus.
Štai taip bus, graudinosi Petras. Kaip olimpinėse žaidynėse. O sporte, o broliškoji europietiškoji konkurencija, tu esi Taika. O vokieti, prancūze, brite, tu esi altruistiškoji meilė. Ačiū. Linkime sveikatos. Dėkoju už traktorių. Tegul Dievas jums atlygina už gerus darbus. Perduokite nuo mūsų linkėjimus savo žmonai Žozefinai. O jūs - Brigitai ir striptizo šokėjai. Ir įsivaizduojamai gražuolei iš Raudonųjų žibintų kvartalo. Marijona, įmesk svečiui skilandžio. Kad kelias namučio neprailgtų. Užsukite per bulviakasį. Pavaišinsime blynais.
Būtent taip eiliniai lietuviai svaigo 1995-2003 metais. Nuo tada, kai Lietuva įteikė oficialų prašymą priimti į ES. Ir iki pat piliečių referendumo, kai 91,07 proc. balsavusiųjų pasisakė už įstojimą į ES. O politikai dar labiau svaigo. Kaulyte kaulijo, kad mus į ES priimtų. Kokios dar derybos? Koks 31 derybinis punktas? Kokios gali būti derybos, jei Lietuvos valdžia buvo tiek sukvailėjusi, kad Lietuvos valstybingumą prarasti labai norėjo. Tik susimylėk ir mane pasiimk. Kitai derybininkų pusei, Europos Komisijai, teliko vaizduoti, kad nelabai Lietuvos nori. Kad Lietuva dar labiau patižtų ir būtų galima diktuoti jai sąlygas. Pvz., uždaryk Ignalinos atominę. Parduok žemę užsieniečiams. Kam EK iš tikrųjų derėtis su mūsų vyriausiuoju derybininku Petru Auštrevičiumi, jei vis vien žinojo, kad jis nusileis. Niekur nedings. O jei nenusileis, bus Lietuvos valdžios pakeistas. Ne į principingesnį, bet į dar nuolankesnį derybininką. Ar tada buvo galima įsivaizduoti, jog dėl nevienodų sąlygų įsižeidusi Lietuva staiga derybas nutraukia? Aišku, ne! Tad kam P.Auštrevičiui rizikuoti savo alga?
Štai ir turime. P.Auštrevičiaus tiradas, kad nedalyvaudami ES procese būtume atsilikę ir niekur nenuėję. Aišku, dabar net labai neatsilikę. Apsirūpinę labdariniais skudurais, automobiliais iš Europos šiukšlynų. Ir atidavę darbingiausius Lietuvos gyventojus Vakarų darbo rinkai. Praradę atominę ir tik tiek gavę pinigų, kad paverstume atominę kosminiais griuvėsiais. Mes ne tik praradome Konstitucijoje įvardytą absoliučią Lietuvos nepriklausomybę, bet ir praradome jausmą, kad GALIME IR SUGEBĖTUME būti nepriklausomi. Atsirado išankstinė baimė, kad mums nepasisektų. Nors 1990-aisiais nebijojome. Mes kasmet prarandame sugebėjimą dirbti ir toliau ugdome sugebėjimą žemintis ir kaulyti. Be to, patys eikliausieji vakarietiškos „kultūros“ adeptai jau pradeda prarasti savo lytis ir tautybę. O Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, įspėjantys, jog kasdien parandame savo Lietuvą, jau pravardžiuojami „marginalais“, „nacionalistais“ ar tiesiog senais nukvakėliais.
Na, ką atrado Marijona ir Petras, kadaise sėdėję ant ežios ir laukę broliuko prancūzo? Jis atvyks 2014-ųjų gegužę. Ir Marijona, įsiskolinusi bankui už traktorių, maldaus, kad nupirktų jos ežią. Nes toks čia derlingas molžemis. O Petras, apsvaigintas vakariečių kultūros ir danų kiaulių dvoko, galbūt jau bus tapęs Petrute. Strapalios ir koketuos prieš prancūzą. Ar parodysi man Eifelio bokštą? Ne, Nesesuti Nepetrai, tik špygą.
