Prie Parlamento, kur vandeniu jau seniai netrykšta garsusis fontanas „Daugiasrovis“, žemėmis užverstas baseinas. Pribaksnosime į žemes gėlyčių - ir baseinas taps darželiu.
Vandališka tai ar estetiška? Gal estetiškiau būtų apsodinti buvusį baseiną bulvėmis ar pomidorais? Tuo metu, kai pradėsime pirmininkauti ES, bus pats neankstyvųjų bulvyčių žydėjimo metas. O kaip gražiai atrodytų raustelėję pomidorai. Nė kiek ne prastesni už rožes. Tačiau bėda - pomidorus per naktį nuskins.
O gal apsodinti baseiną kopūstais? O gal apsėti linais? Kad Europa sužinotų, jog mes buvome linininkystės kraštas. Tik mūsų linininkystė nuvyto.
Jei užverčiame baseinus žemėmis, tai bent būkime originalūs. Išspauskime iš to žvyro, skaldos, žemių kauburio bent kokią originalią estetiką. Tarkime, pastatome ant sužaliavusio žemės kauburio gyvą žalmargę. Didžiausiomis akimis ir riesčiausiomis blakstienomis. Kad žalmargės žvilgsnis pervertų širdį. Na, ir stovi sau gyva žalmargė su plakatu. Kad, nykstant pienininkystei, mūsų žalmargė tuoj bus įtraukta į Raudonąją knygą.
Arba galime sugalvoti, kad šiame eksbaseine plaukiojo Rūta Meilutytė. Tad, pagerbdami savo plaukikę, nutarėme baseiną žemėmis užkonservuoti. Išsaugoti jo prisiminimą ateities kartoms. Jei Rūta panorės čia plaukti, atkasime.
O šiaip gėlytės - tai visiškai banalu. Olandija seniai užversta tulpėmis, o Šveicarija - rožėmis, azalijomis. O mes ant to baseino, užversto žemėmis, užritinkime antkapį. Be jokio pavadinimo. Tegul eina europarlamentarai ir vieni kitų klausinėja - kas čia? Koks didis žmogus čia palaidotas? Koks didis žmogus taip pagerbtas? O mes mykiame, tylime. Nes patys nežinome, kas čia. Ir kuo ilgiau mykiame, tylime, tuo daugiau meninių, politinių, būtinių improvizacijų. To paties žemės kauburio ir antkapio tema. Vieniems staigiai dingtelės, kad tai abstraktaus politinio lavono kenotafas. Kiti įžvelgs kauburyje pagoniškąją balto sielą. Treti įsivaizduos, kad čia palaidotas koks nors itin aštriadantis ir kuokuotas banditas. Ketvirti įsivaizduos, kad čia guli lenkas. Penkti nieko nesupras, bet kantriai tylės. Kad neišsiduotų, jog nesuprato. Ir mažiausiai rasis manančiųjų, kad tas kauburys ir antkapis „ne prie ko“. Atvirkščiai. Antkapis taptų sensacija. Meno kūriniu. Prieš lietų rasojančiu. Su pačiomis įvairiausiomis prasmėmis. Priartėjus mėnulio pilnačiai, prie jo rastųsi ir gailių ašarotojų. Kiekvienas įsivaizduotų, kad antkapis su juo kalba. Ir prisilietus suteikia energijos.
Jei tapome barbarais, niokojančiais fontaną „Daugiasrovis“, ir ne vien jį, bet ir dvarelius, senamiesčių namus, sovietinius visuomeninės reikšmės pastatus, Kuršių nerijos „Žuvinę“, Kauno Konrado kavinę, „Merkurijų“, vaistinių interjerus, šiukšlių konteinerius, namų sienas ir kiekvieną nesaugomą langą, tai išlaužkime iš to niokojančio barbarizmo bent šiokią tokią estetiką. Bent šiokią tokią mintį. Palaukime, kol imsime pirmininkauti ES. O tai dienai išaušus, svečiams susirinkus išvažiuokime su kranais, buldozeriais, džipais, motociklais. Sugiedokime himną ir pulkime demonstratyviai griauti. Valso ar fokstroto žingsneliu. Su šūkiu: „Pasaulį naują pastatysime!“ Juk lietuvis, plastiškai įsikibęs į jo kelyje pasipainiojusią statulą, būtų labai fotogeniškas. Konanas Barbaras. Švarcenegeris. Patektume į pirmus puslapius.
Pavyzdžiui, Parlamente posėdžiauja Seimo nariai, europarlamentarai, o mes aikštėje prie Parlamento darbuojamės su kūjais, plaktukais. Demonstratyviai ardome fontaną „Daugiasrovis“. Tarsi Afganistano talibai Budos statulą. O ko dangstyti savo prigimtį? Jei joje ne taisytojas, ne puoselėtojas, bet plaktukas. Ko maskuotis? Tegul visi mato. Nugriaukime fontaną kaip Leniną. O svečiai tegul šiurpsta.
Galų gale niekas pasaulyje nemano, kad vandalas, barbaras yra silpnas. Atvirkščiai. Barbaras, kaip teigia istorija, yra brutalus užkariautojas. Putnesnių, putlesnių kultūrų. Tad bent taip išnaudokime savo pirmininkavimą ES. Pagąsdinkime. Nes kol kas tik mus gąsdina. Ir mes tarpusavyje gąsdinamės. Tik iš anksto nusižiūrėkime dar likusį kultūrinį paveldą. Skirtą ne šiaip chuliganiško, bet teatrališkojo griovimo „šišui“. Nors nedaug jo liko. Daug ką ir taip sunaikinome.
Kitas klausimas - ar ryžtumės griauti skulptūrą-vamzdį. Manau, nė už ką. Mat vieni nesuvoktų, kad tai skulptūra. O jei griauni ne skulptūrą, išnyksta ir pats vandalizmas. Lieka tik banalus chuliganizmas. O kiti, suvokiantys, kad vamzdis - kultūra, vis vien pakeliui įsipainiotų į lietvamzdžius. Ir kol prie objekto priartėtų, pakeliui visus lietvamzdžius aprautų. Ir būtų visas horizontaliai išguldytas vamzdžių-skulptūrų parkas. Paklotas prieš europarlamentarų akis.
Jei per ilgai spoksosi į priešais stūksančius pilkus daugiabučius, net nepajusi, kaip apims desperatiška egzistencijos pilkuma. Jei per ilgai spoksai į byrančius, yrančius miestų fasadus, balkonus, stogus ir gatvių duobes, pats imi viduje irti, byrėti. Reaguoji veidrodiškai. Taip prabunda ne statytojas, bet vandalas. Prisitaikęs prie supančios aplinkos.
