VERTYBĖS. Mindaugas Stakvilevičius labiausiai vertina padorumą, o neapkenčia žiaurumo ir godumo. Giedriaus Baranausko nuotr.

- Esate laimingas?

- Žinoma. Nors buvo ne vienas atvejis, kai galėjau ir negyventi - kaip dauguma mano vaikystės draugų.

Šiemet gegužės 28 dieną Pagėgių gimnazija, kurią baigiau, surinko 65 laidas. Pirmų keturių jau nebuvo iš viso, o iš mūsų penktosios 1950 metų laidos atvažiavo visi, kas gyvi - aš ir Kostas.

Baigėme mokyklą penki iš 20. Kitus arba į Sibirą ištrėmė, arba išžudė.

Mano dvi klasės draugės sesutės ėjo namo, kai jas komjaunuoliai pakvietė važiuoti kartu koncertuoti. Mergaičių tėvas buvo kolūkio pirmininkas, o dėdė - miške. Tai dėdė juos pakeliui susprogdino. Taip 1949-aisiais trečdalis mano klasės žuvo.

Tai aš labai sunkiai išgyvenau. Vis galvojau, kodėl taip yra? Kodėl esame tokie žiaurūs savo tėvynainiams?

Ir supratau, kad patys baisiausi žmonės yra ne tie, kurie žudo, o tie, kurie skatina šitą daryti. Aš jų lig šiol nekenčiu.

Ir dabar prisižiūriu niekšų, kurie keršija, kiršina žmones - nuteikia vienus prieš kitus, o patys rieškučiomis semia auksą, lipa į viršų.

Visą gyvenimą darysiu taip, kad nebūtų šitokių baisybių, kad žmonės būtų kitokie - geresni, dvasingesni.

- Ar pasisekė tai padaryti?

- Man labai pasisekė, kad pasirinkau būti mokytoju ir juo esu visą gyvenimą.

Studijavau Maskvos universitete, norėjau būti mokslininkas, kurse buvau vienas geriausių matematikų, geras fizikas, teoretikas, bet išėjau į mokyklą. Dirbau su suaugusiais dar studijuodamas. Aš juos mokiau fizikos ir matematikos, o jie mane mokė gyvenimo ir padorumo. Tada supratau, kad mano misija - ne mokslininku tapti, o pedagogu. Čia radau savo vietą sėti gerumą, dvasingumą, inteligentiškumą.

Mano mokinių visur yra. Sąjūdžio metais jie mane ir iškėlė - ir nepelnytai iškėlė kaip politiką.

- Bet jūs nuo to laiko - ne tik mokytojas, bet ir politikas.

- Nesu aš politikas. Tiesiog tada prireikė mūsų politikoje, blaiviau mąstančių, nesiekiančių didelės karjeros ar turto. Bet ar mes ten ilgai buvome reikalingi? Iš tų dvidešimt metų reikalingas buvau tik Sąjūdžio metais ir tik šiek tiek - Aukščiausiojoje Taryboje.

Per rinkimus mačiau, kokie kerštingi, godūs turto ir valdžios žmonės eina.

- Sąjūdžio laikais manėme - būsime laisvi, nebijojome kalbėti. O kaip šiandien yra?

- Aš šiandien bijau kalbėti.

- Jūs? Kuris nebijojote pasakyti viešai, ką galvojate?

- Tarybiniais metais šaipiausi ir iš Brežnevo, ir iš Chruščiovo - kalbėjau studentams, ką maniau.

Buvo informuota KGB, tačiau manęs nejudino.

Bet dabar vengiu kitokią nuomonę pasakyti, nes žinau, kad mane užtampys po teismus. Apjuodins, o aš dar noriu, kad žmonės apie mane gerai galvotų.

Ir dabar yra diktatūra, tik kur kas labiau užmaskuota. Anksčiau buvo aišku - esi disidentas, eini prieš „partijos generalinę liniją“. O dabar patyliukais tave gali spausti, juodinti.

Prieš metus papasakojau savo studentams apie susprogdintus klasės draugus, ir buvo „nutarimas“ - neleisti užsirašyti į Stakvilevičiaus paskaitas. Žinoma, buvo parašyta kitaip: neaišku, kaip jis ten egzaminuoja ir panašiai.

- Nuo ko priklauso mūsų laisvė?

- Jaučiuosi laisvas žmogus, bet ne iki galo.

Laisvė ir demokratija yra sąlygiška. Žiūrėkite, kas darosi prieš rinkimus. Paleidžiamas gandas: „Ką beišrinksi, bus blogai, nėra ką rinkti“. Taip 55 procentai apdorojami, kad tik neitų į rinkimus. O ateina tie, kurie už savo partiją eis ir keliais šliauždami, arba už pinigus eina balsuoti. Tokia gera metodika sukurta, ir metai iš metų taip daroma. Nematau jokios prošvaistės.

Tie, kurie turi didelius pinigus ir gerus instruktorius, kaip reikia apdoroti žmones, - klanai, grupuotės turtingų žmonių per „savas“ partijas vėl padarys taip, kad ateis „savi“ žmonės.

- Ar yra kokia išeitis?

- Deja, išeities nematau.

Egzistuoja tik vadinamoji demokratija. Iš tiesų - nedemokratija, nes nėra jokios politinės atsakomybės. Kolektyvinė atsakomybė - tik priedanga.

Apie pilietinę visuomenę tik šnekame. Todėl išėjau iš politikos, galima sakyti, jau prieš penkerius metus. Suvokiau, kad kaip dėstytojas ir mokytojas aš kur kas daugiau galiu padaryti.

- Jūs mokėtės ir mokotės eilėraščių. Eilėraščius, anot tyrimų, dabar skaito vos 2 procentai žmonių - ko netenkame neįsileisdami į sielą poezijos?

- Jeigu abiturientas gauna atestatą neperskaitęs 80 klasikų knygų, neišmokęs 80 eilėraščių, nemokėdamas padainuoti 80 lietuviškų dainų, tai jis yra pseudoabiturientas, neišsilavinęs žmogus. Deja, tokius neišsilavinusius žmones mes štampuojame, tikrindami testais, užuot skatinę pačius kurti ir rašyti.

Taip specialiai yra daroma, nes neišsilavinusius žmones kur kas lengviau valdyti. Tai skiepijama iš viršaus, iš Europos. Suderintas mechanizmas auginti tokius paklusnius - juos renkame ir į valdžią.

- Ne vieną jaunimo kartą mokėte, ar galima jas palyginti?

- Šiandieninę kartą nuo kitų skiria kryptingumas - šiandien, ryt GAUTI, TURĖTI - ir tam pasiekti nesidrovima jokių kelių.

- Tai gal gerai, kad kryptingai pirmiausia siekiama pagrindo po kojomis?

- Bet toks pagrindas - siūbuojantis ir klampus.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"