1 nuotr.Pasibaigusios olimpinės žaidynės sulaukė prieštaringų žiūrovų ir specialistų vertinimų. Vieni nusivylė, kad lietuviai neiškovojo nė vieno aukso medalio, ir puolė kaltinti sportininkus, esą neparodžiusius didelio kovingumo, kiti džiaugėsi ir tuo, kas yra. Psichologas Albinas Bagdonas mano, kad visų pirma reikia kaltinti valstybės politiką sporto srityje, nes dėl itin mažo dėmesio reikalauti iš sportininkų nuversti kalnus neturime teisės.
- Neiškovojome nė vieno aukso medalio, tačiau yra manančiųjų, kad gerai, jog iš viso iškovojome medalius, ir teisinami net tie sportininkai, kurie per anksti nuleido rankas. Kodėl vieniems visada gerai ir taip, kaip yra? - „Vakaro žinios“ teiravosi Albino Bagdono.
- Pažiūrėkime, kokią vietą užimame pasaulyje pagal gyventojų skaičių. Manau, kad užimta vieta pagal medalių skaičių visiškai atitinka vietą, kurią užimame pagal gyventojų skaičių. Juk olimpiečiai atrenkami iš tų pačių gyventojų. Kuo didesnė šalis, tuo didesnė atranka. Ir mes tikrai neblogai pasirodėme, nereikia kaltinti sportininkų psichologijos ar dar kažko. Nėra potencialo ir jo nebus dar ilgai. Per ilgą istorinį laikotarpį atsiranda vienas kitas, kuris gali kažką parodyti. Tačiau, kaip minėjau, nereikia kaltinti nei psichologijos, nei nepakankamo darbo. Statistika tai rodo. Be to, reikia atsižvelgti ir į šalies turtingumą, ekonomiką.
- Tačiau kai kurie sportininkai leidosi tiesiog sutriuškinami, atrodo, kad per anksti nuleido rankas. Kur savigarba? Galų gale ar tai nėra ir nepagarba sirgaliams?
- Jei kalbėtume apie krepšininkus, tai būkime realistai: pralaimėjome stipresnėms komandoms. Aišku, rankų nereikėjo nuleisti per anksti. Tačiau aukščiau bambos neiššoksi. Ir priekaištauti nelabai išeina. Priekaištauti gali tik tie, kurie turėjo per didelius lūkesčius. Bet esame tokie, kokie esame. O dėl to, kokie esame, dėl mūsų mentaliteto kalta yra mūsų istorija. Per vėlai pasikrikštijome, o su religija atėjo kultūra, raštas, didelė Tautos dalis nutautėjo, tad ko dabar norėti?
- Prastai pasirodžiusiems sportininkams ir taip sunku. Ar sirgalių kritika jiems yra paskata tobulėti, ar kaip tik atvirkščiai?
- Nepateisinu tų, kurie puola mūsų sportininkus. Juk niekas specialiai nepralošė. Mūsų pasiekimai pagal potencines galimybes netgi, sakyčiau, yra geresni už vidutinius.
- O ateityje potencialas turbūt tik mažės, nes mokyklose už sporto veiklą jau reikia mokėti pinigus, vaikai mieliau renkasi ne futbolą kur nors kieme, o pokemonų gaudymą mobiliaisiais telefonais.
- Veiksnių, kodėl potencialas mažėja, yra labai daug: genetika, prigimtinės savybės, taip pat valstybės galimybės ir požiūris. Dabar, šitame interneto amžiuje, vaikai užsisėdi prie kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, nejuda, gaudo pokemonus. Aišku, kad dėl to fiziškai „nusikultūrinsime“. Be to, ir motyvacija yra labai maža. Žmonės iš sporto labai mažai uždirba, neskaitant kelių sporto šakų ir labai daug pasiekusių sportininkų.
Bet, nepaisant motyvacijos nebuvimo, nepaisant to, kad sportininkams nesudaromos geros sąlygos, vis tiek nepateisinu tų, kurie atsisako atstovauti Lietuvai didžiuosiuose sporto renginiuose. Čia jau patriotizmo stoka. Juk sportas vienija šalį. Beje, dažniausiai rinktinėje atsisako dalyvauti krepšininkai. Nes didelė dalis jų labai gerai gyvena. O futbolininkai, kurie gauna daug mažiau, ne viską matuoja pinigais.
