Lietuvos muziejų asociacija šiemet Metų muziejininke pripažino Kaune veikiančio Kipro ir Miko Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus muzikologę Kristiną Mikuličiūtę-Vaitkūnienę. Kaunietė, anot Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininko, šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos, įvertinta už materialių ir dvasinių vertybių eksponavimą bei populiarinimą.
Ar muziejininkai šiais laikais nesijaučia užmiršti? Ar ne per sunkus, ne per skaudus dvasinių vertybių populiarinimas gerokai sumaterialėjusiais mūsų laikais? Ką apie tai galvoja Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, K.ir M.Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje dirbanti jau 28 metus?
- Ai, gal pradėkime nuo linksmesnių dalykų? Taip, aš esu labai laiminga, kad dirbu muziejuje, nes tai yra nepaprasta vieta, kur yra sukauptos neįkainojamos dvasinės vertybės. Čia žmogus dirbdamas gali turėti tiesioginį sąlytį su kultūros paveldu. Su įvairiais laiškais, dokumentais ir per juos gauti kažką labai galingai dvasingo. Net sunkiai galiu apibrėžti, kas tai yra. Kai pačiupinėji „gyvą“ laišką, ne faksimilę, tai visai kita dvasinė informacija. Tu visiškai kitaip išgyveni. Kai susilieti su tais iš tikrųjų dvasiškai „įkrautais“ dalykais, tu negali likti abejingas.
- Ir tai vadinama muziejų aura...
- Taip, juk muziejų fonduose kaupiama ne šiaip eilinių, bet žymių žmonių dokumentai, laiškai, nuotraukos. Kai pradėjau čia dirbti, pirmiausiai iš tos fondų medžiagos rengiau parodas. Tai viena iš mano darbo sričių. Iš stambesnių parodų galėčiau paminėti kompozitoriui Mikui Petrauskui skirtą ekspoziciją, o vėliau - kompozitoriaus Juozo Gruodžio gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją J.Gruodžio memorialiniame muziejuje, nes jis yra mūsų muziejaus padalinys. Na, o toliau buvo labai daug rengta laikinų parodų. Irgi iš muziejaus bei kitų fondų. Muziejuje reikia tik netingėti, turėti fantazijos, kantrybės, ištvermės, atsakingumo. Daug ko reikia turėti, jei nori rezultatų pasiekti.
- Bet sunku, Kristina. Juk dabar žmonės labai sumaterialėję. Kas jiems, svajojantiems loterijoje išlošti milijoną, kažkokie seniai mirusių kompozitorių, garsių tenorų laiškai? Juk tie kompozitoriai ir solistai nė vienas nebuvo Lady Gaga...
- Ne, ne, ne! Aš apie sumaterialėjimą net nenoriu kalbėti! Čia yra antraeilis dalykas. Žmogui pinigai laimės neatneša. Aš niekada apie pinigus gyvenime negalvojau, nesirinkau tokio darbo, kuris pelningesnis, bet man tų pinigų... na, visokių gyvenime buvo situacijų. Ir skolintis teko, bet aš niekad negalėjau pasiskųsti, kad man labai jau tų pinigų trūko. O dabar man jų ypač nestinga. Štai gaunu jau antrą premiją. Tada gavau 1000 litų, dabar gausiu 2000 litų. Aš dabar labai praturtėjau. Tik paminėkite skliausteliuose, kad jūsų pašnekovė šiuo metu juokiasi.
- O kokia buvo ta pirmoji premija? Už ką?
- Kauno menininkų asociacijos premija už knygą „Antanas Kučingis“. Man pinigai iš tikrųjų yra antraeilis dalykas. Man visko užtenka. Nieko netrūksta. Būna ir sausrų periodų. Kai nėra idėjų. Tai reikia iškentėti, išlaukti. Tokiais periodais rašau mokslinę inventorizaciją. Bet kai ateina savotiškas atgimimas, kaip šiuo metu, kai pavasaris, energija trykšta. Idėjų - kaip krioklys iš Dangaus.
- Matyt, suveikia prosenelio kroato inžinieriaus, tiesusio Lietuvoje geležinkelius, caro laikais stačiusio Kauno geležinkelio tunelį, genai. Iš jo paveldėta tokia energija?
- Tai aišku! Todėl ir mano mergautinė pavardė nelietuviška. Bet nors pavardė kroatiška, aš esu lietuvė patriotė. Neabejotina. Su mamos pienu ir krauju gavusi lietuvių kalbos jausmą, tautinį jausmą. Ir patriotizmą iš tėvo. Ir pilietiškumą. Na, patriotizmo gal daugiau. O dabar grįžkime į muziejų. Žinote, koks buvo mano pirmasis pašaukimas muziejuje? Organizacinė kultūrinė veikla. Patys įvairiausi renginiai. Na, bet su publika, nors muziejus ir Kauno centre, visko čia būna. 27 metus jau pradirbau čia, eina 28-ieji. Buvo apie tūkstantis pačių įvairiausių renginių. Tai buvo labai įdomus darbas. Aišku, jis reikalauja ištvermės, kantrybės, nes su įvairiausiais žmonėmis tenka bendrauti. Turiu visokių patirčių. Ir teigiamų, ir neigiamų. Reikia ir druskos daug suvalgyti. Ne vien tik džiaugsmas lydi.
- Ar keičiasi, metams bėgant, žmonės?
- Nesikeičia. Na, jaunimo, tiesa, yra dabar visokio. Studentai, sakyčiau, kartais nustebina savo menka erudicija. Sakykime, kad tik kartais nustebina...
- O kompozitorių laiškuose buvo bendraujama kitaip?
- Ooo! Bet ten bendravo žymūs žmonės! Dabar žymūs irgi taip pat bendrauja. Aš manau, kad žmogus nesikeičia. Jis visko savyje turi, bet šiuo metu, jei kalbame bendrai apie mūsų visuomenę, galbūt yra daugiau nekultūringų.
Dirbdama atradau ne tik renginius, bet ir dar vieną naują pašaukimą. Jau dabar patį brangiausią sau atradau. Tai leidyba. 2004 metais buvo mano „pirmagimis“. Mažytis leidinukas „Juozas Gruodis“. Paskui „Kipras Petrauskas“ ir „Stasys Šimkus“. Šiame leidinyje buvau bendraautore su kitomis kolegėmis. Tiksliau - knygos sudarytoja. Paskui „Mikas Petrauskas“ ir „Juozas Naujalis“. Knygos finansuotos Kultūros rėmimo fondo. Rašiau paraiškas ir visą projektą vykdžiau. Tos knygelės 40 puslapių, o šeštas rimtas darbas buvo „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius“. Aš tada šio skyriaus pirmininke buvau.
- O šeimai laiko lieka?
- Šeimai? Mano šeima labai maža. Vyras, aš ir katė. Tai, aišku, lieka jiems laiko. Turi likti. Viskam lieka laiko. Ir kitiems žmonėms. Laiko viskam turi būti. Ypač kitam žmogui. Jei jam reikia dėmesio, pagalbos. Tie dalykai gyvenime yra patys svarbiausi. Kas iš to, kad tu prirašysi knygų užsidaręs, bet būsi abejingas žmogui, žmonėms, neturėsi atjautos, meilės, nesuteiksi niekam pagalbos? Tai ko vertas toks gyvenimas? Aš abu savo tėvelius, jau išėjusius, slaugiau. Iš prigimties esu slaugytoja. Net, atleiskite, susijaudinau kalbėdama... Tėvelis, kai jau keliavo į Amžinybę, tik klausė - kur Kristina. Ir mamą taip pat. Turiu kažkokį Dievo duotą mokėjimą globoti. Aišku, nesu angelas. Esu muziejuje ganėtinai spygliuota. Bet grįžkime prie leidybos. Naujausia mano knyga, parašyta 2012 metais, - 448 puslapių „Antanas Kučingis“. Už tai man ir tiek garbės. Aš gyvenime tiek garbės nesu patyrusi kaip dabar. Nei vertinimų, nei įvertinimų. Mane gyvenimas labai užgrūdino. Užtai man labai netikėtas šis įvertinimas, bet, aišku, labai malonus. Ir nepaprastai vertingas. Premija - už knygą „Antanas Kučingis“, o metų muziejininko vardas - už visą mano triūsą. Šiandien atsidarau elektroninį paštą - žiūriu, trys muzikologai mane sveikina. Supratau, kad esu mylima. Įsivaizduojate, kaip puiku? Tai va.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
