1 nuotr.Šiaulių miesto Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė šiandien sako puikiai žinanti visuomeninės veiklos kainą - tai apkalbos, kaltinimai ir konkurentų pavydas. Tačiau paklausta, ar atsukus 17 metų atgal, rinktųsi visuomenininko kelią, tikina, jog viską kartotų iš naujo, nes didžiausias šios veiklos atlyginimas - besišypsantys bendruomenės nariai.
Aktyvių gyventojų dėka, Rėkyvos bendruomenė įsikūrė 2003 m., o jau 2004 m. bendruomenės prašymu buvo įsteigta ir seniūnija. N.Malakauskienė „Vakaro žinioms“ sakė jau tada supratusi, kad prie biurokratų nepritampa: „Netapau valdžios žmogumi, todėl buvau išmesta po 2,5 metų. Man buvo pasakyta, kad užsičiaupčiau.“
N.Malakauskienė Šiaulių valdžiai - puikiai pažįstama persona. Ji su bendraminčiais yra surengusi visą pluoštą piketų ir protesto akcijų, reikalaujant nekelti šilumos kainų, tinkamai įgyvendinti švietimo reformas, netgi buvo surengę korupcijos laidotuves. Būdama konservatorių partijos nare, N.Malakauskienė su keliais aktyvistais buvo surengusi piketą prieš partijos narių politiką, kaip pati sako, vėliau buvo taip „tarkuota“ partijos posėdyje, kad nusprendė baigti narystę.
„Dirbant bet kokioje visuomeninėje organizacijoje, praktiškai negali būti kokios nors politinės partijos nariu, nes bendruomeninėje organizacijoje renkasi įvairių politinių pažiūrų žmonės. Tačiau per visą veiklos laiką supratau, kad su visuomenininkais bando susidoroti ne valdžia, dažniau - kolegos, kiti visuomenininkai. Jeigu dirbi kitaip, pavyzdžiui, už projektinės veiklos įgyvendinimą neimi atlyginimo, bet veikla tau sekasi, kyla kažkoks lietuviškas pavydas. Dažnai sakau, kad mus pražudys ne valdžia, o pavydas“, - sako N.Malakauskienė.
Ji sako nesuskaičiuojanti, kiek įvairiausių raštų yra prirašiusi seniūnijai ir savivaldybei, matydama, kaip neūkiškai tvarkomasi mieste. Bendruomenė netgi yra išleidusi savo veiklos metraštį, kur užfiksuoti konfliktai su savivaldybe, rašyti skundai, rengti piketai. Kaip tik šiemet planuojamas ir dar vienas toks leidinys, galbūt nelabai malonus valdžiai.
Todėl N.Malakauskienė sako nebesistebinti, kai apie valdžią kritikuojančius visuomenininkus netikėtai pasklinda įvairūs gandai ar net kaltinimai, jaučiamas spaudimas. Tačiau net ir tai nepriverčia nuleisti rankų, matant aplink neteisybę. „Mūsų valstybėje sunkiausiai išgyventi sąžiningiems žmonėms, kuriems iš valstybės nieko nereikia. Mūsų valstybei nereikia protingų, darbščių, norinčių veikti žmonių. Kažkodėl reikalingi pašalpiniai, jais manipuliuoti lengviau. Mes dalijame paramą maistu ir man skaudu matyti, kaip namus besistatantys žmonės atneša pažymas, įrodančias, kad jiems priklauso parama maistu. Argi taip turi būti? Juk yra senelių, kurie tikrai vargsta ir nė nežino, kad tokia pagalba yra. Aš negaliu suprasti tokio požiūrio. Štai atnešė pažymą ir jam priklauso. Bet nežiūrima į tai, kaip realiai žmogus gyvena“, - susigraudinusi sako N.Malakauskienė.
Visuomenininkė tikina, jog pirmiausia gyventojai laukia pagalbos iš arčiausiai jų esančių žmonių. Tai ne tik bendruomenės nariai, bet ir seniūnijų darbuotojai. Tačiau N.Malakauskienė sako matanti, kad seniūnijos ne visuomet skuba padėti žmonėms: „Kažkodėl valdžioje sėdintys žmonės bijo dirbti dėl žmonių. Pavyzdžiui, seniūnijoje dirbantiems žmonėms kaip vadovai yra savivaldybė. Gali būti, kad išsiskyrus požiūriui, lengvai galima netekti darbo. O kas šiais laikais nori netekti darbo.
Mūsų miesto meras deklaruoja esantis visuomenininkas, tačiau aš tam nepritarčiau, nes kažkaip nuo visuomenininkų, ypač nuo Rėkyvos bendruomenės, jis nutolęs. Valdžia gadina žmones. Man yra tekę susidurti su Šiaulių rajono savivaldybės merais, ten požiūris į žmogų yra kitoks. Savivaldybė bent jau neatsiribojusi nuo žmonių. Nors meras prieš rinkimus žadėjo, kad savivaldybė bus atvira gyventojams, šiuo metu norint į ją patekti, reikia išsiimti kortelę, pasirašyti žurnale, nurodant, į kokį skyrių nori įeiti.“
N.Malakauskienė neslepia, jog šeimos nariai kartais primena moteriai, jog viena visur nesuspės ir pasaulio nepakeis, tačiau ji pati įsitikinusi, kad sustoti nevalia, jei dar yra žmonių, kuriems reikia pagalbos: „Visuomenininkai dirba ne sau. Taip, kartais gyventojai net paklausia, iš ko gyvenu ir kam tiek dirbu. Anksčiau nežinojau, ką atsakyti. Šiandien suprantu, kad turiu padėkoti savo vyrui ir vaikams, kurie mane išlaiko ir suteikia galimybę užsiimti šia veikla. Žmonėms ji reikalinga, jie dėkingi. Ypač tie, kuriuos aplankome namuose, nunešame maisto produktų. Žmonėms reikia pagalbos. Jiems taip pat reikia kūrybinės veiklos, būrelių, užsiėmimų. Kai pamatai žmonių šypsenas, kai pasako, kaip jiems tai svarbu, visi pinigai netenka prasmės.“
Komentaras
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas „Vakaro žinioms“ sakė teigiamai vertinantis aktyviai savo miesto gyvenime dalyvaujančias bendruomenes. „Labai svarbu tai, kiek bendruomenių vedliai politikuoja, o kiek jų nori realaus rezultato. Rėkyvoje yra ne viena bendruomenė. Aš džiaugiuosi, kai žmonėms yra atstovaujama, tačiau kai atstovaujama neaišku kam, liūdina. Tuomet žmonės ima nebetikėti bendruomenėmis. Norint, kad žmonės bendruomenėmis tikėtų, reikia aiškaus ir nuoseklaus darbo. Pagrindinis klausimas: kiek bendruomenė iš tiesų yra bendruomenė? Tokių, kurios būtų tikros bendruomenės, siekiančios savo tikslų, Lietuvoje nėra daug, tačiau jų po truputį atsiranda. Šiauliuose - taip pat“, - sakė meras A.Visockas.
