Mokslininkas Eugenijus Butkus: Švietime atsivėrė praraja

Pagrindinė brandos egzaminų sesija baigėsi, abiturientai už savaitės kitos sužinos visų egzaminų rezultatus, atsiims brandos atestatus. Bendrasis priėmimas į Lietuvos aukštąsias mokyklas taip pat jau įpusėjęs. Ko tikėtis iš šiųmečių abiturientų?

Profesorius habilituotas daktaras E.Butkus nesitiki, kad jų pasirinkimas šiemet ką nors priblokš - pastaraisiais metais tiksliųjų mokslų populiarumas nežymiai didėja, tačiau socialiniai mokslai vis pritraukia didžiąją dalį stojančiųjų.

Įpusėjus šių metų bendrajam priėmimui, socialinių mokslų kryptį renkasi apie 40 proc. stojančiųjų.

„Pas mus vis koks nors vajus užeina. Visi užsinori būti vadybininkais. Kieno? Kasos aparato? Gal tokių jau nebereikia. Bet gerai, kad ta mada po truputi praeina. Matau, kad žmonės kuo toliau, tuo labiau pradeda galvoti, ką jie veiks baigę studijas. Aišku, negalime tikėtis, kad per kelerius metus pasikeis ta orientacija“, - sako VU prorektorius.

Jo nuomone, jaunimas pernelyg sureikšmina universitetinį išsilavinimą. Jo siekia didžioji dalis baigiančiųjų vidurines mokyklas, nors gebėjimų pakanka toli gražu ne visiems.

„Aš matau prarają - didėjančią prarają tarp aukščiausio lygio studentų ir vidutiniokų, - teigia E.Butkus. - Tų, kurie yra motyvuoti, gabūs, laimė, dar yra ir nemažai, bet nyksta vidurinioji grandis. Mažėja mokinių ir studentų, kurie turėjo kažkokius mėgstamus dalykus, į juos gilinosi ir jiems neblogai sekėsi. Dabar vis daugėja tokių, kurie surinkę minimalų pažymį mokykloje tikisi, kad iš egzamino gaus šimtukus. Nebūna tokių stebuklų gyvenime. Dar kiti mano, kad jei jau samdo korepetitorius, tai jau garantija, kad jie pasieks gerą rezultatą. Juk žinios yra nuolatinis darbas!“

O abiturientų skundai po šiųmečių brandos egzaminų mokslo premijos laureatui apskritai atrodo keistai. Juk įstojus į universitetą jaunimo laukia dar daugiau išbandymų. Ką jau kalbėti apie tolimesnę karjerą.

„Taip, gal buvo egzaminų užduotyse nesklandumų ar netikslumų - to neturėtų būti ir to reikia vengti. Bet tai yra neišvengiama. Jei viena užduotis yra netinkama, ją tiesiog galima eliminuoti iš vertinimo ir viskas. Tai nėra didelė problema. O dėl dejonių, kad viskas labai sunku - taip, viskas iš tiesų yra labai sunku, o sunkiausia yra gyventi. Tačiau gyvenimas yra toks, kad mes ir neturime ugdyti žmonių taip, kad jiems viskas taptų labai paprasta. Deja, mokyklose egzistuoja apgaulė, kad viskas ten turi būti lengva. Mums tarsi perša Suomijos pavyzdį, kur išvis beveik nėra egzaminų. Tačiau kažkodėl retai susimąstome, kad vienų šalių pavyzdžiai visai netinka mums. Pabandykime pas mus padaryti tokius baigiamuosius egzaminus, kuriuos vertintų tik savos mokyklos mokytojai. Patys suprantam, kad tokia sistema visiškai nepasiteisintų, nes mūsų kultūra ir socialinė aplinka visai kita“, - įsitikinęs E.Butkus.

„Man atrodo, kad kasmet tiek triukšmo kyla dėl Nacionalinio egzaminų centro rengiamų egzaminų turbūt dėl to, kad vis norima sukurti sau kokią nors palankesnę egzaminų sistemą, kur galėtų bet kas įvertinti ir gauti tokį pažymį, kokį reikia, - priduria jis. - Paskaičius tas dejones, kyla mintis, kas bus, kai iškils kiti sunkumai. Juk universitetuose reikalavimai yra dar griežtesni. O kas bus ateityje? Žmogus, negavęs pasiūlymo dirbti už aukštą atlyginimą, reziumuos, kad neteisinga, gąsdins išvažiavimu“.

Mokslininkas pateikia pavyzdį, kur veda tokia sistema, kai iš moksleivių reikalaujama nedaug, nes laikoma, kad jie patys gali apsispręsti, kiek žinių jiems pakanka. „Amerikoje su viduriniu išsilavinimu yra panaši problema. Taip, tai didelė, išsivysčiusi šalis, bet tą savo pranašumą pasaulyje ji užtikrina imigrantų dėka. O iš tikrųjų tai pačių amerikiečių žinių lygis nėra aukštas. Viena mano buvusi doktorantė dėsto viename šios šalies koledže. Ji man pasakoja, kad ateina po vidurinio ugdymo į koledžą tokie studentai, kurie beveik nemoka rašyti. Ne vienoje ar kitoje srityje raštingumo trūksta, bet net kelių sakinių parašyti negali. Ten tokia sistema sukurta, kad rezultatai nuo tavęs paties labai priklauso. Tavęs niekas per daug nespaudžia“.

Tačiau, anot E.Butkaus, ir Lietuvos viduriniojo lavinimo sistema yra toli gražu netobula. Priešingai - ją būtina tobulinti. O pradėti derėtų nuo mokytojų, kurių parengimo lygis ir motyvacija vis menksta:

„Jei žiūrėtume į visą lavinimą, silpnoji grandis pas mus yra vidurinis mokslas. Mes tikimės, kad po ketverių metų studijų iškart turėsime specialistus, kurie gali įsitraukti į įvairias veiklas ir duoti naudą šaliai. Tačiau visai pamirštame, kad 12 metų žmogus praleidžia vidurinėje mokykloje ir ten problemų be galo daug ir labai įsisenėjusių.

Aš nesusilaikysiu nepasakęs blogo žodžio apie mūsų edukologijos mokslą, kuris tyrinėjo mokyklų vadovų rengimo ar mokyklų valdymo problemas ir nesiūlė jokių rimtų rekomendacijų, kaip keisti ugdymo turinį, kaip ugdyti kūrybingus vaikus, ko siekė tautinė mokykla. Ir čia tikrai ne paskutinį vaidmenį vaidina mokytojai. Deja, kai kurie mokytojo profesiją pasirenka visiškai atsitiktinai. Jie tampa agresyvūs ir per profsąjungas tik reikalauja. Aš nebijau to pasakyti. Nemažai mokytojų šiandien užėmę reikalavimo poziciją, nors ko tik neprisiklausai iš mokinių apie tų pačių mokytojų pasirengimo lygį“, - apgailestauja mokslininkas.