Turbūt niekas nesiginčys, kad bet kuris ministras yra vienas svarbiausių asmenų Lietuvoje. Logiškai mąstant, vien todėl kandidatui į ministrus turi būti taikomi didžiuliai reikalavimai. Jei manote, kad taip ir yra, - labai apsirinkate.
Ministrų teises, pareigas, funkcijas numato Vyriausybės įstatymas. Tačiau jame - nė žodžio apie tai, kokius reikalavimus atitikti turėtų į tokias svarbias pareigas pretenduojantis asmuo. Net išsilavinimo iš jo nereikalaujama. Absurdas, bet tai yra tiesa. Todėl neverta stebėtis, kad kartais ministrais tampa nieko bendra su būsimomis funkcijomis anksčiau neturėjęs žmogus. O tada ir darbo kokybė yra atitinkama.
Keisčiausia, kad išsilavinimo bei kvalifikacijos reikalavimai jau seniai yra keliami valstybinių įstaigų, įmonių vadovams, kitiems biudžetininkams. Todėl nėra logiška, kai, pavyzdžiui, ministerijoje dirbančiam vedėjo pavaduotojui yra keliami reikalavimai turėti jo kuruojamos srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei darbo patirtį, o ministrui viso to nereikia.
Šį akibrokštą pastebėjo parlamentaras Gintaras Tamošiūnas, pateikęs pataisas, kuriose sakoma: „Ministru gali būti asmuo, turintis kuruojamos srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį nei penkerių metų vadovavimo stažą jo vadovaujamos ministerijos kompetencijos srityje“. Labai logiška pataisa. Juk, pavyzdžiui, privačiame sektoriuje vargu ar rastumėte bent vieną įmonę, kurios generalinio direktoriaus kėdėje sėdėtų anksčiau jokios vadovavimo patirties neturėjęs ir visiškai įmonės veiklos neišmanantis žmogus.
Kiekvienoje Vyriausybėje atsiranda tokių, kurių patekimą į Ministrų kabinetą sunku logiškai paaiškinti ir kurie neatitiktų reikalavimų, jei jie būtų įteisinti. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos ministras Juras Požela pagal išsilavinimą - komunikacijos ir informacijos mokslų magistras, niekada nedirbęs jokio vadovaujamo darbo. Su sveikatos apsauga susijęs tik tiek, kad dirbo Seimo Sveikatos reikalų komitete, tačiau buvo eilinis jo narys. Medikas Juozas Olekas jokio karinio išsilavinimo neturi, tiesa, šią kadenciją jau atitiktų reikalavimą turėti vadovaujamo darbo stažą, nes krašto apsaugos ministru jau dirbo užpraeitą kadenciją. Gerai ar blogai dirbo - jums spręsti.
Beje, Lietuvos krašto apsaugai medikai vadovauja jau dešimt metų. Rasa Juknevičienė - taip pat gydytoja, pediatrė. Įdomu, kaip jautėsi kokie kapitonai ar generolai, kai turėjo kariškai atiduoti pagarbą pediatrei, su krašto gynyba turėjusiai bendra tik tiek, kad jai atitinkamą postą dovanojo konservatoriai.
Beje, tokių keistenybių būna kiekvienoje Vyriausybėje: paskiria žmogų ministru, ir nežinai, už ką. Sakoma, kad svarbiausia būti geru vadybininku, o visa kita nuveiks viceministrai bei patarėjai. Bet jei tu, pavyzdžiui, visai „nerauki“ energetikos srityje ar žemės ūkio reikaluose, jokia vadyba, jokie patarėjai nepadės gerai tvarkytis su sritimi. Reikia ir pačiam šį tą išmanyti. Logiška būtų kvalifikacijos ir patirties reikalavimus nustatyti ir Seimo komitetų, komisijų pirmininkams bei vicepirmininkams. Tačiau Seime toks reikalavimas prieštarautų Konstitucijai. Mat Seimo nariu gali būti renkamas bet kas, net ir su pradiniu išsilavinimu. Jei toks žmogus išrenkamas, neleisti jam eiti aukštesnių pareigų būtų jo teisių suvaržymas. Tačiau ministrai juk nėra renkami.