1 nuotr.Lietuvos medikų sąjūdžio atstovai derybose su politikais dalyvavo tik stebėtojų teisėmis - toks buvo susitarimas su Sveikatos apsaugos ministerija, nes Asociacija nėra profesinė sąjunga. Derybose medikams atstovauja įvairių medikų profesinių sąjungų atstovai ir jie derasi. Mums leidžia pasisakyti, išsakyti savo poziciją, nuomonę - esame tuo patenkinti, tačiau to negaliu pasakyti apie derybų rezultatus. Manome, kad iš tikrųjų reikia kalbėti apie biudžeto perskirstymą ir adekvatų finansavimą sveikatos priežiūrai - tokia mūsų nuomonė ir ji nesikeičia.
Sveikintina, kad buvo pasiekta tam tikrų susitarimų. Tai, kad vietoj derybų pradžioje žadėto atlyginimų didinimo 15 proc. nuo liepos 1 d., numatoma didinti 20 proc. nuo gegužės 1 d., yra šioks toks pasiekimas. Bet tai nėra tas rezultatas, kuris galėtų duoti reikalingą efektą.
Lietuvos medikų sąjūdis ir toliau laikosi pozicijos, kad reikalavimai, iškelti Peticijoje - atlyginimų medicinos darbuotojams didinimas 30 proc. nuo sausio 1 d. - yra realūs, siektini ir reikalingi mūsų gydytojams bei slaugytojams. Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas, kaip matome, mano, kad atlyginimų medicinos darbuotojams didinimas 20 proc. nuo gegužės yra pakankamas derybų rezultatas. Tad mūsų ir Lietuvos gydytojų sąjungos pozicija šiuo požiūriu skiriasi.
Suprantame, kad valstybė turi finansinių problemų. Bet mes irgi kalbame ne apie atlyginimų didinimą 80 ar 90 proc., kas leistų pasiekti Estijos gydytojų atlyginimų lygį - mes kalbame vos apie 30 proc. Žinome, kad tam galima panaudoti rezervo pinigus, rasti lėšų peržiūrėjus biudžetą, tačiau iš esmės niekas nėra daroma.
Niekam ne paslaptis, kad už valstybės draudžiamus asmenis valstybė į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą sumoka tik pusę sumos. Vadinasi, į biudžetą nepatenka milžiniški pinigai - daugiau kaip pusė milijardo eurų per metus. Šie pinigai galėtų ne tik reikšmingai padidinti slaugytojų, gydytojų, kitų specialybių atstovų atlyginimus, bet ir iš esmės pakeisti visą nacionalinę sveikatos sistemą, padarydami ją labiau draugišką pacientui. Pati valstybė ignoruoja savo teisės aktus ir nematome, kad būtų kažkoks judėjimas, kad situacija keistųsi.
Lietuva ruošiasi stoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Pažiūrėkime, kokios tos organizacijos narių biudžetų struktūros. Pavyzdžiui, Danijoje 22 proc. skiriami sveikatos priežiūrai. Lietuva apie tai gali tik svajoti, tačiau jei Lietuva jau stoja į tą organizaciją, tai reiškia, kad ji pritaria ir jos biudžeto struktūrai, sandarai, finansavimo sąlygoms ir turi eiti to link.
Jeigu jau iš tiesų valstybėje tokia sudėtinga situacija, kad neįmanoma sveikatos sistemai skirti didesnio finansavimo nuo sausio 1 d., tai galėtų būti didinami atlyginimai bent jau slaugytojoms, uždirbančioms vos 500 eurų, gydytojams rezidentams, dabar gaunantiems vos 384 eurus. Mes kalbame apie 30 proc., jei jau valstybei taip sunku, ji galėtų žengti žingsnį, atlyginimus padidinti šiek tiek mažesniu procentu, bet pradėti nuo labiausiai pažeidžiamų grupių. Pažadas padidinti rezidentams atlyginimus nuo sausio 1 d. buvo nuskambėjęs iš politikų lūpų prieš savaitę, tačiau kol kas jokio oficialaus sprendimo dėl to nematome, o Lietuvos gydytojų sąjungos atstovai derybose, kiek žinau, apskritai apie tai nebekalbėjo. Peršasi išvada, kad esama situacija juos tenkina.
