respublika.lt

2018 rugpjūčio 21, antradienis

Lietuvos ateitis - paprastų žmonių stiprybėnuotraukos (8)

2018 balandžio mėn. 21 d. 07:30:39
Dalia BYČIENĖ

Dabartinė karta turbūt įsivaizduoja, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja augo tik inteligentų sambūriuose, didžiuosiuose miestuose, o šiandien merdėjanti provincija tylėjo ir laukė. Nieko panašaus. Laisvė kėlėsi visur ir ne iš vadovėlių. Marijampolėje laisvės žiežirba 1978 m. pavasarį įsižiebė vienoje iš didžiausių sovietinių įmonių, tarp maisto pramonės automatų gamyklos darbininkų. Jiems neoficialiai vadovavo šaltkalvis Vytautas ŠNEIDERIS. Viskas prasidėjo nuo Jono Basanavičiaus, sako šiandien kukliai gyvenantis vilkaviškietis.

 

- Apie 1987 metus pajutome, kad reikia nuo kažko pradėti keistis,- taip įvykių pradžią prisimena Vytautas Šneideris. Draugai kalbino važiuoti pas Antaną Terlecką, galbūt jungtis prie Laisvės lygos, jeigu čia niekas nesiteikia nieko daryti. Viskas atėjo be didelių pastangų. Pamačiau, kiek daug žmonių trokšta laisvės, bet bijo. Tais metais prieš Vasario 16-ąją parvažiavome su žmona į Bartninkus aplankyti mano tėvų. Ten būnant, paskambino netoliese gyvenantis brolis, pasiguodė, kad juos ryt į Basanavičynę varo budėti, sekti, kad niekas neatvažiuotų, o jei atvažiuos, užregistruoti. Tada brolis buvo dirbtuvių vedėjas, atsakingas kolūkyje žmogus ir atsisakyti neturėjo teisės. Nuo mūsų tėviškės iki Basanavičynės - nepilnas kilometras. Tuo laiku ten buvo tik paminklinis akmuo ir medžiai. Mintis, kad ir man atėjo laikas kažką padaryti, nedavė ramybės. Rytą nuėjau į gamyklą, pakalbinau kelis draugus per pietus nuvažiuoti į Basanavičynę, nuvežti gėlių, uždegti žvakes. Pasiėmiau keletą dekoratyvinių žvakių su žvakidėmis, kurias patys gaminome, įsidėjau į kišenę penklitį su Basanavičiaus atspaudu. Kad apsaugotų, jeigu būtume užtikti. Penki vyrai sėdome į du „žigulius“ ir nulėkėme. Sakome, gal dar niekas nebudės. Taip ir buvo, nieko neradome. Uždegėme žvakes, pasivaikščiojome po sodybą. Po valandos brolis man skambina: „Tavo darbas?“. Pasijuokėme, o kai susitikome, pasakojo, kas sodyboje dėjosi, kai budėtojai rado Basanavičynėje degančias žvakes. Vietiniai gyventojai vėliau kažkaip išsiaiškino „kaltininkus“. Po kelerių metų, kai Jono Basanavičiaus tėviškė jau buvo atstatyta, su tais pačiais draugais nuvažiavome jos aplankyti. Tuomet sodybą prižiūrėjusi moteris mūsų paklausė, ar nebūsime tie patys vyrai iš Marijampolės, kurie budinčių panosėje išdrįso per Vasario 16-ąją žvakeles uždegti. Tais laikais baimė dar tvyrojo stipriai.

- Galima sakyti, tyli išsilaisvinimo dvasia provincijoje kilo iš paprastų žmonių, inteligentijos, o ne iš inteligentų Mekos, sostinės?

- Marijampolė niekada nebuvo tokia klampi provincija. Prisiminkite, kokie lietuvybės šaukliai iš Suvalkijos kilę. Tiesiog buvome tam tikrą laiką užslopinti, o pasipriešinimas savaime prasiveržė. Būrėsi branduolys tokių veikėjų, kaip aš. Reikėjo tik juos pajudinti. Buvo paskelbta, kad Maskvoje vyks SSKP konferencija, į kurią rengėsi važiuoti ir delegatai iš Lietuvos, kad galima rašyti pageidavimus, kuriuos atstovai vešis į Maskvą. Ir man kilo mintis surašyti peticiją. Išdėsčiau, kas iš Lietuvos buvo atimta ir ką sugrąžinti - Trispalvę, himną, litą. Tik surinkti parašus po tuo reikalavimu buvo sunkiau. Gamykloje dirbo per du tūkstančius darbininkų, o pasirašyti išdrįso vos per dešimt. Kiti išvadino provokatoriumi, net geri draugai teisinosi bijantys. Mes tik parašus raitėme, pavardžių nerašėme, ir tai bijojo. Dar nuvažiavau į Bartninkus, pasirašė brolis, jo žmona, kaimynai. Surinkau apie 20 parašų ir nusiunčiau peticiją Lietuvos delegacijai. Nežinau, ar jie vežė į Maskvą tą mūsų laišką, ar kur padėjo. Apsidraudimui raštą surašiau dviem egzemplioriais. Antrąjį išsiunčiau į Čikagą tetai. Jeigu mane suimtų, galvojau, nors tiek išliks.

- Pirmas Sąjūdžio mitingas liepos 9-ąją vyko Vingio parke, o kitas, liepos 13-ą - jau Marijampolėje. Kas jus tam paskatino?

- Buvome girdėję apie tą liepos 9-osios mitingą Vingio parke. Keliolikos gamyklos darbuotojų delegacija pasiprašėme iš gamyklos autobusą ir išvažiavome į sostinę. Prieš mitingą Vilniuje mes nežinojome, ko tikėtis, kaip rengti žmonių suėjimus. Vienas iš mūsų po skvernu vežėsi Trispalvę. Tik prie Vilniaus ją mums parodė. Įvažiavome į Vilnių, o ten eina būriai su vėliavomis. Ir mes savo vėliavą iškišome pro langą, mosavome. Vos grįžus, kažkas išplatino skelbimus, kad mitingas Marijampolėje vyks liepos 13 dieną. Mitingui vėliavas siuvo kas tik galėjo, net gamyklos siuvėjas buvo įdarbintas. Buvo keletas organizatorių iš gamyklos, prisidėjo Pedagoginės mokyklos dėstytojai. Sostinėje mes pajutome dvasią ir aš grįžęs jau žinojau, ką kalbėti. Vienas ruošėsi kalbėti apie ekologiją, kitas apie kultūrą. Pagrindinė mūsų mitingo mintis buvo tautiškumo dvasia. Kalbėjome, kad nereikia Marijampolei Lenino paminklo. Aš sakiau, kad reikia susigrąžinti tai, kas buvo atimta, nebesiųsti mūsų jaunuolių į sovietinę armiją. Po mitingo įsisteigė Sąjūdžio grupė gamykloje, grupelės pradėjo kurtis kitur, jos židinėlis jau anksčiau ruseno tuometinėje Pedagoginėje mokykloje. Mitingui reikėjo gauti leidimą, todėl mudu su Pedagoginės mokyklos dėstytoja Liuda Viliūniene nuėjome prašyti leidimo pas tuometinį Marijampolės vykdomojo komiteto pirmininką Kęstutį Subačių. „Leisime, ar ne, mitingas juk turbūt įvyks?“, - klausė jis ir patarė kuo turėtume pasirūpinti - mikrofonais, medicina, policijos pagalba. Manau, kad prie valstybingumo kūrimo ir aš kažkiek esu prisidėjęs.

- Ar valstybingumas dabartinei kartai ką nors reiškia? Lietuva šiandien po platųjį pasaulį jau baigia išsilakstyti...

- Išsilakstymas buvo neišvengiamybė. Jeigu žmonės nepritapo, negavo darbo, ačiū Dievui, kad jie gali išvažiuoti. Iš esmės išvažiuoja todėl, kad ten gali uždirbti. Jaunas vyrukas, kurį išmokinau trumpųjų bangų radijo ryšio mėgėju (V.Šneideris - anksčiau gerai žinomas trumpabangininkas - red. pastaba) du kartus buvo išvažiavęs į Daniją. Baigė jaunuolis kolegijoje dešimtukais automobilių elektronikos specialybę ir dvejus metus darbo negavo. Danijoje plūkėsi prie agurkų, pomidorų. Dirbo kaip jautis ir per vasarą uždirbo tiek, kiek aš ligoninėje, remontuodamas medicinos techniką, uždirbdavau per trejus metus. Mūsų universitetai tokių specialistų, kurių mums trūksta, nerengia, o rengia tokius, kurių nereikia. Mano brolio sūnus baigė architektūros inžineriją, bet darbo nerado. Išvažiavo į Daniją, apsigynė magistro laipsnį, ir ten jau treti metai dirba tiltų projektavimo inžinieriumi. Neturėdamas praktikos, Lietuvoje esi niekam nereikalingas. O kur tos praktikos gauti, atrodo, koks kieno reikalas.

- Ar galima kaip nors pateisinti, kad tūkstančiams žmonių darbo davusios gamyklos sugriuvo, kolūkių fermos tapo laužynais?

- Gamyklos, pramonė buvo pastatytos pagal sovietinį modelį. Ne pagal natūralų, kuris vystėsi tarpukario Lietuvoje ir žmonėms darbo davė. Tos gamyklos turėjo sugriūti, nes jos nebuvo pritaikytos mūsų kraštui. Tėviškėje, pro mus tekėjo vingiuotas upelis Aista, šimtamečiais gluosniais apaugęs. Melioracija šalia upelio iškasė griovį, tiesų, kaip styga. To griovio šiais laikais niekas neprižiūri, jis baigia užželti, o upelis po truputį savo senvagės ieško. Taip ir su ta pramone. Prigamindavome maisto pramonės automatų, bet juos tik Sovietų Sąjunga ir imdavo. Kai buvo galima tų įrenginių po truputį įsivežti iš užsienio, gamyklos kiemas užsikimšo jų dėžėmis. Niekam jie nebuvo reikalingi. Gamyklos beveik išimtinai buvo pastatytos Lietuvoje. Matyt, buvo toks partinis susitarimas. Antra, Pabaltijo darbo jėga, žmonių gabumai buvo vertinami. Ir kariuomenėje mus laikydavo baltesniais už kitus.

- Ar ne apmaudu, kai dabar kai kas sako, jog ne už tokią Lietuvą mūsų žmonės kovojo?

- Aš esu patenkintas. Ir daugelis žmonių patenkinti. Niekas nenurodinėja ką veikti, važinėja žmonės po visą pasaulį.

- Bet reikia turėti už ką važiuoti, kitam ir Palanga neįkandama...

- Na, kas neturi, tai neturi. Mano pensija irgi nesiekia 300 eurų. Kitas turi mažiau ir gyvena geriau už tą, kuris turi žymiai daugiau. Reikia sugebėti išsiversti su tuo ką turi. Manot, kad aš namą pasistačiau už Sąjūdžio veiklą? Stačiau keturiolika metų, pats daug dirbau. Man svarbiausia Lietuvos valstybingumas, o paskui jau gyvenk, kaip sugebi. Galimybių yra. Mano jaunystės laikais jų nebuvo. Bet yra ir tokių žmonių, kurie turėti nenori. Sovietmečiu jie buvo įpratę gauti, o dabar reikia įsigyti. Lietuva labai nukraujavo pokariu. Vienus išvežė, kiti patys turėjo bėgti. Ir bėgo ne prasčiokai. Bet manau, kad išliksime. Aišku, kai kas man kelia nerimą. Tas pats anglikonizmas. Anglų kalba šiais laikais būtina, bet tai nereiškia, kad aš prie savo namo turiu anglišką iškabą prisikalti.

- O kas jums šiandien mūsų valstybėje labiausiai akis bado?

- Valdininkų per daug. Visi nori būti reikšmingi. Mes ėjome ne dėl garbės, ne dėl išskaičiavimo, premijų, o kad reikėjo. Dabar reikia stengtis išgyventi ir išlikti. Aš niekada neturėjau tokių iliuzijų, kad ateis nepriklausomybė ir apteksim viskuo.


Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (8)

  • Bitlas 2018 balandžio mėn. 24 d. 21:46:45

    Neblogai cia isdestei, Vytai. Ner net prie ko prikibti. O kritikiuojanciu
    visad bus. Nekreipk demesio. Pameni kaip lovos gala tau virvemis parisome?
    O kaip NK susvilpus, visos kiaules issirikiavo, ir praejima iki Matulionio
    padare? Ot buvo laikai, a ne? :)

  • senis 2018 balandžio mėn. 21 d. 17:58:40

    Man svarbiausia Lietuvos valstybingumas...? Kos cia valstybingumas, kai
    savo CB nera, savos valiutos, lito nera, kai Lietuvos biudzeta tvirtina,
    arba reikalauja optimizuoti Briuselis, kai prezidente, uzsienio reikalu
    ministras, krasto apsaugos ministras dirba iskirtinai JAV interesams,
    vyriausybe tarnauja Briuseliui, o seimas dirba, iskirtinai Kremliui. Ar
    gali valstybes seimas, 26-ais t.v.nepriklausomybes metais, uzslaptinti
    svetimos valstybes agentus kgbistus? Ku cia galetu buti Lietuvos
    valstybimgumas? Gal autorius ligonis?

  • Na. 2018 balandžio mėn. 21 d. 13:10:04

    Suvalkiečiai visais laikais gerai gyveno.Mokėjo "kombinuoti".

  • Suvalkiotas 2018 balandžio mėn. 21 d. 11:07:47

    Romai, pramankštink savo dėžutę ant pečių.Sakai, kad "nori visko
    iškart". Argi "iškart"? 20 metų jaunystė, 28 metai nepriklausomybės,
    liko 17 metų iki pensijos... Jei per 28 metus nieko pasiekti nepasisekė,
    tai ar per likusius 17 metų "uždirbsi milijoną"? O kada gyventi
    normaliai, oriai? Juk gyvenimas duotas tik vienas. Todėl žmogus privalo
    ČIA ir DABAR netrukdomas gauti iš valdžios sąlygas dirbti ir
    užsidirbti netrukdomas.

  • Romas 2018 balandžio mėn. 21 d. 10:46:55

    Paprastas žmogus sako teisybę. Lietuviai per daug nori visko iškart.

  • Chm 2018 balandžio mėn. 21 d. 09:36:47

    "Lietuva labai nukraujavo pokariu. Vienus išvežė, kiti patys turėjo
    bėgti. Ir bėgo ne prasčiokai".O dabar nebėga?Dabar išbėgę daugiau
    nei bet kada.Dabar turėtumėte jaustis,Tamsta, nepatogiai dėl naujos
    savanoriškos nuo Vakarų priklausomybės,bet ne girtis savo
    "patriotiškumu".O priekyje nieko gera.Prarasime ir šiandieninį jau
    nepilną turimą suverenitetą.Plius egzotiškieji būsimieji
    imigrantai.Pagaliau,ar jūsų pensija nesišaipo iš jūsų?..

  • a 2018 balandžio mėn. 21 d. 09:06:25

    patenkintas prasikrapštyk akis

  • Citata 2018 balandžio mėn. 21 d. 08:15:05

    "Aš esu patenkintas. Ir daugelis žmonių patenkinti."Kažin žmogeli ar
    jau daugelis žmonių čia taip patenkinti ???Gal atvirkščiai???...

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SUSIŠAUDYMAS: per saugumo pajėgų ir įtariamų nusikalstamų gaujų susišaudymą, kilusį po reidų keliuose netoli Rio de Žaneiro esančiuose lūšnynuose, žuvo mažiausiai 13 žmonių.
  • NUTRAUKĖ: Salvadoro vyriausybė priėmė sprendimą nutraukti diplomatinius santykius su Taivanu; po šio Salvadoro žingsnio Taivano suverenitetą pripažįstančių valstybių skaičius sumažėjo iki 17.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar jums teko kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą?

balsuoti rezultatai

Ar dalyvaujate klasės susitikimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +13   +17 C

   +6  +13 C

 

   +11  +15 C

  +20  +23 C

   +21  +23 C

 

   +25  +27 C

  7-11 m/s

  1-2 m/s

 

    2-4 m/s

 

USD - 1.1420 PLN - 4.3037
RUB - 76.7235 CHF - 1.1366
GBP - 0.8948 NOK - 9.6720
reklama
Ukis 2018