Bus išklausyta

Savaitės žmogus - disidentė vienuolė Nijolė SADŪNAITĖ, viena iš nelegalaus mitingo, prieš 23 metus pralaužusio ledus Sąjūdžiui, organizatorių ir oratorių. Minint mitingo metines rugpjūčio 23 dieną Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo, kur buvus kur nebuvus N.Sadūnaitė čia.

Prieš tai pabuvusi saugumo pareigūno Vytauto Pociūno ketvirtųjų žūties metinių atminimo koncerte. Ji stebuklingai jaučia tas vietas, kur jai būtina dalyvauti, ir tuos žmones, kuriems reikia pagalbos, kurie neteisingai skriaudžiami. Ji pinasi į Drąsiaus Kedžio, Eglės Kusaitės istorijas, ji buvo ir tas žmogus, kuris įdavė Jurgai Ivanauskaitei rožinį... Saugumiečiams ji buvo įgrisusi iki gyvo kaulo, vien jos persekiojimas, skundėsi, kainavęs milijoną, bet ir Dievas, anot jos, su ja turėjęs pakankamai vargo.

- Liūdėjote, kad šiemet mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo nesusirinko didelė minia?

- Nebūtinai žmogus turi fiziškai tame dalyvauti - žmogus yra žmogus, turi įvairių rūpesčių rūpestėlių... Bet žmonių buvo prisirinkę gražiai - didžiausias šaligatvis buvo penkiomis eilėmis apstotas. Tada, prieš 23 metus, buvome suėję į skveriuką, jis buvo tuščias, dabar ten gėlių klombos. O kiek tada buvo broliukų kagėbistų, civilių su mikrofoniukais. Apie vieną tokį Antanas Terleckas pasakojo: “Tu kalbi, o jis stovi pilvą tau atkišęs už nugaros, atrodo, tuoj už gerklės griebs”. Negriebė, tik paskui atsikeršijo - vežiojo 30 valandų nugriebę. Suprantu juos, juk reikėjo atsiskaityti Maskvai.

- Aš irgi suprantu, kodėl esate apdovanota tuo pačiu medaliu kaip ir Motina Teresė - “Už artimo meilę”. Jūs taip švelniai vadinate saugumiečius...

- Kalėjime jie klausdavo, kodėl juos myliu, ir aš atsakydavau: jei būtų gavę tokį išsiauklėjimą, jei būtų Dievo pašaukti, ir jie būtų kitokie. Bet jie nemušė manęs. Tik kartą. Tik nuolat gąsdino psichiatrine. Tik kartą buvo įkišę į ketvirtą kamerą 17 parų, ten numečiau 20 kilogramų ir man pradėjo kristi plaukai - buvau švitinama. Buvau pasiutusi - pasivaikščiot išveda, turi būti tyli kaip žemė, o aš užtraukiu: “Oi, nekenčiu aš vėliavos raudonos - penkiakampės žvaigždės kruvinos”, tie šaukia: “Tylėk!”, o aš: “Tik myliu Lietuvos trispalvę, Lietuvos nepriklausomos”... “Karcerin!” - šaukia. “Oi, kaip ačiū, - sakau, - tas ne kareivis, kur karcerio nematęs...” Pradeda juoktis ir sako: “Eik lauk”. Kalėjime labai gera akustika. Dainuodavau religines giesmes, žinoma, ne “fortissimo”. “Nu i privezli na našu golovu dolgo igrajuščuju...” (rus. “na ir atvežė ant mūsų galvos ilgai grojančią”). Aš tuose KGB rūsiuose buvau tokia laiminga, nepatikėsit. Brolis irgi netikėjo, o aš vaikščiojau aukštyn kojomis, dainavau, šokau, nes Dievas buvo taip arti. Menkam silpnam žmogui jis duoda paramą net sapne. 1975 metų birželį prieš savo teismą sapnuoju: aš Anykščiuose, kieme vaikštau, alyvos žaliuoja, gražu. Tvorelė žema, atidaryti vartai ir tėtukas privažiuoja su lineikute, bet svarbiausia - taip pakinkytų arklių niekur lig tol nebuvau mačiusi, nei atviruke, nei filme. Šeši juodi riebūs blizgantys arkliai, poromis sukinkyti. Sėdi tėtukas sako: “Ateik, Nijole, tau reikia laikinai išvažiuoti”. Ir viskas. “Filmas” nutrūko, o po šešerių metų Sibiro grįžau.

- Apskritai, jūs verkiate dėl ko nors?

- Mamą laidojau be ašarų, tėtę - be ašarų. Žinau, kad į dangų nuėjo, argi galiu jiems pavydėti dangaus. O, sako, ragana. Tėvą taip mylėjau, jei ne tikėjimas, būčiau nuo tilto - į Nerį. Kokią mes turime dovaną - tikėjimą. Prieš jį visi pasaulio milijardai - nulis. Tai tokia jėga. Bet būna, kartais verkiu dėl kitų. Kai tėtukas kankinosi po avarijos, sėdi prie jo ir padėti nieko negali, tada supranti, kas yra dvasinė kančia. Tave muštų - būtų lengviau.

Kai brolį pradėjo persekioti, irgi buvo labai sunku, tada aš gyvenau prie Maskvos... Man labai gaila, kai kitiems bėda, o man nebūna jų, man vienos romantikos, tikrai. Taip atsakiau ir Šventam Tėvui 1990 metų rugpjūtį. Tai nutiko Ispanijoje, Kompostelos mieste, kur minios jaunimo laukė susitikimo su juo. Tikras romanas, kaip aš vizą Prancūzijoje gavau, nes mano pasas buvo dar su kūju ir pjautuvu. Ispanijoje buvome apgyvendinti palapinių miestely kalnuose. Rytą išeiname pasimelsti, atvažiuoja juoda sutana vilkįs vyskupas ar kardinolas - nežinau, su sagom raudonom, ieško Sadūnaitės. Tuoj pat suranda, geriau kaip broliai kagėbė, ir mane klausia: kas jūs būsite? Dvidešimt metų, sako, Vatikane dirba, visi nori Šventą Tėvą matyti, o čia atsikėlė Šventas Tėvas ir sako: surask Sadūnaitę ir atvežk. Nuveža į kuriją. Dideli marmuriniai laiptai. Popiežius Jonas Paulius II leidžiasi jais ir įpusėjęs kelią sako: “O, Sadūnaitis...” Iš kur jis mane pažįsta, galvoju, o jis sustojęs laipteliu aukščiau priglaudžia mano galvą prie vieno peties, prie kito ir jos nepaleisdamas klausia: “Kaip ten Sibire buvo? Aš jūsų knygą skaičiau...” Romantika, Šventas Tėve, atsakiau.

- Daug romanų buvo jūsų gyvenime? Ar labai sunku vienuolei be abito laikytis įžadų?

- Aišku, sunkiau kaip vienuolyne, bet žmogus turi ir sąžinę, ir protą, jei jauti kokią simpatiją, tai to žmogaus vengi. Mano mamytė 18 metų ištekėjo - ką, paskui nematė geresnių, gražesnių, ką, neatsibodo tas pats vyras. Ar ne auka, ne kova būti ištikimam, ir ne tik fiziškai? Juk jei mintyse svetimavai, jau sunkiai nusidėjai, juk nuo minties prie veiksmų eina ir pyktis, ir neapykanta, ir žudymas paskui. Ir jei tavo valia nekovoja su blogomis mintimis, pirma žodis išsprūsta negeras, paskui ir darbas.

- Bet atsisakiusi žemiškų malonumų, nuolat gąsdinama psichiatrine, nuolat persekiojama, perėjusi KGB rūsius ir lagerius, dabar, gyvendama laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, nepaklausiate savęs kaip kiti, ar dėl tokios Lietuvos vargta, kentėta?

- Kokios čia mano kančios, angelėli, tai partizanai kentėjo. Lietuvėlė penkiasdešimt metų murkdyta, per milijoną žmonių išnaikinta, išbarstyta, ištremta, išsivažinėta. Kiek vaikų gimė baimėje tėvams slepiant istorines ir religines tiesas. Juk rezultatas tas pats: ar tau neduoda, ar tu nevalgai, vis tiek miršti badu. Mes esame dvasiškai taip nustekenti, kad užpuolėme tą vargšę Lietuvėlę kaip pasiutę: kuo geresnę mašiną duok, namą, ežerą, sklypus... Kaip proto netekę - ir vis mažai. Jokios materialinės krizės nėra, tik mes esam tapę godžiais nuogais materialistais. Esam dvasiškai suluošinti. Aišku, pensininkams, ligoniams, daugiavaikėms šeimoms sudėtinga, aš irgi matau močiutę parduotuvėlėje renkantis pigesnę duonytę ar vaistinėje pritrūkusią pinigų. Padedi, primoki, jei ką...

Baisiausia, kad tautos naikinimas kai kam krauna didžiausius pinigus: prostitucija, narkotikai, alkoholis... Ne tik Lietuvoje - visame pasaulyje. Jau yra devynios valstybės legalizavusios homoseksualų vestuves, per jų paradą Berlyne, skaičiau, ėjo ir pedofilai, ir zoofilai... Stigmatizuotasis tėvas Pijus, po mirties popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas šventuoju, turėjo pranašystės dovaną. Vyskupui Voitylai buvo išpranašavęs, kad jis bus popiežiumi. Tai nėra tikėjimo tiesa, bet jis yra pranašavęs, kad dėl žmonijos paslydimo XXI amžiaus pradžioje ištisos tautos dings per dalį sekundės, tai bus ne gamtos katastrofa, o ugnis iš žmogaus rankų. Dar jis sakė, kad Lietuva kaip tauta išliks, nes kaip jokia kita tauta turi daug šventųjų kankinių. Per vieną Velykų pamokslą Šventasis Tėvas sakė, kad žmonės, kurie žuvo gindami savo Tėvynės laisvę, yra ne tik tautos didvyriai, bet ir šventieji kankiniai, nes jie mylėjo didžiausia meile - atidavė gyvybę už artimuosius. Kol turėsime tokių žmonių, nežūsime, angelėli.