Ledo rūmų karalienė išeinanuotraukos (86)

2019 liepos mėn. 10 d. 13:26:42 Perskaitė 5337

Jau liepos 12-ąją baigsis dešimt metų trukęs Dalios Grybauskaitės prezidentavimas. Parašyta šalies vadovę liaupsinanti knyga, pastatytas ne ką mažiau ją liaupsinantis filmas, tačiau toli gražu ne visiems nueinanti prezidentė atrodo ideali. Štai politologas prof. Algis Krupavičius šiuos 10 metų vadina didelių, bet neišsipildžiusių lūkesčių metais.

 

Teliko pripažinti pralaimėjimą

„Jei reikėtų konkretaus apibūdinimo, pasakyčiau, kad 10 Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metų buvo didelių lūkesčių ir mažų pasiekimų dešimtmetis. D.Grybauskaitė buvo išrinkta 2009 m. ir jos reitingai beveik pasiekė 90 proc. Per 80 proc. pasitikinčių ja išsilaikė dvejus su puse metų. Nė vienas Lietuvos politikas tokiais stabiliai aukštais reitingais negalėjo pasigirti. Tik 2012 m. pradžioje reitingai sumažėjo kilus skandalui dėl Vitalijaus Gailiaus bei Vytauto Giržado atleidimo iš FNTT vadovų postų. Tada atsirado daugiau kritikos, buvo pradėta abejoti D.Grybauskaitės sprendimu. Tai buvo žaibas iš giedro dangaus“, - priminė A.Krupavičius.

Pasak profesoriaus, 2009 m. visuomenės nuomonė buvo tokia, kad ateina politikė, kuri padės išspręsti daug Lietuvos problemų.

„Tačiau tie pažadai anaiptol nebuvo įgyvendinti. Savo inauguracinėje kalboje 2009 m.
D.Grybauskaitė akcentavo tris dalykus. Vienas skirtas jai pačiai - kad politika yra jos pašaukimas. Antra žinia buvo tokia: „Kurkime valstybę patys“, trečia - „kviečiu Lietuvą taikytis“, nes 2009 m. Lietuva buvo susipriešinusi, prisiminkime kad ir riaušėmis pasibaigusį mitingą prie Seimo. Tačiau nė vienas iš šių trijų suformuluotų tikslų per 10 metų nebuvo pasiektas. Visuomenėje gerovė didėja, bet pasitikėjimas valdžia, demokratija liko toks pat žemas, koks buvo prieš 10 metų, socialinė nelygybė netgi išaugo. O ir tikslas, kad kurtume valstybę patys, nebuvo pasiektas, nors D.Grybauskaitė apie tai kalbėjo ir keliuose savo metiniuose pranešimuose. Tačiau prezidentei paskutiniame pranešime teliko konstatuoti, kad pilietinė visuomenė stiprėja lėtai, nepasitenkinimas teisine valstybe yra pernelyg didelis.“

Jokių tikslų

A.Krupavičius akcentavo, kad D.Grybauskaitės visa politika tebuvo reaguojanti į įvykius.

„Pradžioje buvo bandoma reaguoti į ekonominę krizę, po to užsienio politikoje buvo reaguojama į Rusijos veiksmus Ukrainoje. Politikas pagal apibrėžimą (ypač valstybės vadovas) turi formuluoti tikslus, vertybes, kuriais visuomenė galėtų sekti ir siekti juos įgyvendinti. Tačiau aiškių tikslų bei vertybių prezidentei suformuluoti nepavyko. Priešingai: politika buvo instrumentinė, biurokratinė. Tokio tikslo, kokį turi Donaldas Trampas (Donald Trump) ar turėjo Barakas Obama (Barack Obama), D.Grybauskaitė neturi. Pirmasis turi tikslą JAV vėl paversti didžia valstybe, o B.Obamos šūkis buvo „Taip, mes galime“. D.Grybauskaitės tikslų nebuvimas buvo viena didžiausių problemų.

Neturėdama jungiančių idėjų ji bandė sustiprinti Prezidento instituciją. Tai pavyko, tačiau tik per didėjančią įtaką teisėsaugos struktūroms. Vienintelis STT vadovas Žimantas Pacevičius dirbo iki savo kadencijos pabaigos. Per pirmus dvejus D.Grybauskaitės prezidentavimo metus buvo pakeisti ir VSD, ir FNTT vadovai, ir dalies teismų vadovai. Prokuratūrai formaliai Algimantas Valantinas baigė vadovauti pasibaigus kadencijai, bet po to atsirado kišeninis prokuroras Darius Valys. D.Grybauskaitė Prezidento instituciją stiprino naudodama jėgos ir teisėsaugos institucijas“, - tvirtino A.Krupavičius.

Per daug blaškymosi

Profesorius sako neabejojantis, kad dvi D.Grybauskaitės kadencijos bus vertinamos prieštaringai.

„Ne tik dėl mano jau minėtų dalykų. Galima palyginti ją su buvusiais prezidentais Algirdu Brazausku arba Valdu Adamkumi. A.Brazauskas formavo Prezidento institucijos tradiciją, buvo tas žmogus, kuris pabeldė į ES ir NATO duris, po to tęsė ėjimą į ten dirbdamas premjeru. V.Adamkus buvo tas asmuo, kuris euroatlantinės integracijos duris atidarė, užsienio politikoje buvo suformuluota aiški strategija - ne tik euroatlantinė integracija, bet ir geri santykiai su kaimynais. O D.Grybauskaitės politikos viena iš neigiamų pasekmių buvo ta, kad ji stengėsi būti kitokia nei ankstesni prezidentai, ji pradėjo ieškoti kitų atramų užsienio politikoje, ieškojimas virto blaškymusi. Pačioje pradžioje buvo pastangos gerinti santykius su Baltarusija, santykiai su Lenkija iš pradžių buvo dinamiški, tačiau vėliau pateko į įšalo zoną“, - pabrėžė politologas.

Anot profesoriaus, didžiausia užsienio politikos bėda - atšalę santykiai net su Baltijos kaimynais.

„Kalbant apie vidaus politiką, labai svarbus dėmuo yra santykiai su seimais bei vyriausybėmis. Buvo trys seimai ir trys vyriausybės, su kuriomis bendradarbiavo D.Grybauskaitė. 2009-2012 m. buvo kiek didesnio prezidentės sutarimo su Vyriausybe metai, bendra kalba su konservatoriais bei jų partneriais buvo randama lengviau. Tačiau vis tiek buvo nuomonių išsiskyrimų. Kad ir dėl tų pačių FNTT vadų atleidimo. Buvo nesutarimų ir dėl atskirų ministrų - Dainiaus Kreivio, Vygaudo Ušacko, Raimundo Palaičio. Šiuo laikotarpiu didelė klaida buvo Lietuvos nereagavimas į Astravo AE projektą“, - įsitikinęs A.Krupavičius.

Trumpas medaus mėnuo

Politologas priminė, kad po 2012 m. Seimo rinkimų buvo kilusi rimta politinė krizė.

„Grėsė netgi anuliuotais rinkimų rezultatais proporcinėje rinkimų dalyje. Ir tik kai Konstitucinis Teismas tokio žingsnio nepalaimino, naujų rinkimų neprireikė. Tačiau prezidentė surengė anglų kalbos egzaminus būsimiems ministrams, kai
D.Grybauskaitė buvo perrinkta, netgi buvo sudarytas juodasis viceministrų sąrašas.

2016 m. „valstiečių“ atėjimas į valdžią simbolizavo tam tikrą medaus mėnesį tarp prezidentės ir Seimo bei Vyriausybės iš kitos pusės. Bet per gerus metus abipusiai komplimentai išseko, „valstiečių“santykiai su prezidente ėmė klostytis sunkiai. Tačiau reikia pasakyti, kad kaltininkų reikia ieškoti abiejose pusėse.“

Pasak A.Krupavičiaus, po 2014 m. D.Grybauskaitė užėmė itin stiprią antirusišką liniją.

„Rusija buvo pavadinta teroristine valstybe. Tačiau paradoksas, kad Rusija iki šiol išliko pagrindine Lietuvos užsienio prekybos partnere - tiek pagal importą, tiek pagal eksportą. Tai - dar vienas pavyzdys, kai trūksta simetrijos, aiškumo, kritiško vertinimo, kas yra tikrovė ir kokią užsienio politiką turime konstruoti. Iš to kategoriškumo ne visada turime pliusų“, - tvirtino profesorius.

Įvaizdis ne visiems priimtinas

A.Krupavičiaus teigimu, svarbu yra akcentuoti ir prezidentės susikurtą ledo rūmų karalienės įvaizdį.

„Stipri, kategoriška, besistengianti bendrauti tik su pačiais stipriausiais bent jau Europos politikos veikėjais. Mažesnieji, taip pat kaimyninių šalių, vadovai jos ne itin domina. Dėl to priešingai nei V.Adamkus ji nesukūrė patrauklaus lyderio įvaizdžio. O.V.Adamkus garsėjo kaip diplomatiškas, draugiškas, komunikabilus, savo įvaizdžiu jis padėjo ir Lietuvos santykiams su kitomis valstybėmis. Tuo metu D.Grybauskaitė šiltų santykių su Europos lyderiais nesukūrė, išskyrus galbūt Angelą Merkel. Tačiau A.Merkel vadovauja didelei valstybei. Didelės valstybės vadovo santykiai su mažos valstybės vadovu niekada nebūna lygiaverčiai“, - tvirtino A.Krupavičius.

Politologas neabejoja: jei D.Grybauskaitei būtų buvusi suteikta galimybė siekti prezidento posto trečią kadenciją iš eilės, rinkimus būtų laimėjęs Gitanas Nausėda.

„I.Šimonytė save pozicionavo kaip Grybauskaitė numeris du. Ir matėme, kaip smarkiai ji pralaimėjo. Manau, ir D.Grybauskaitei daug šansų nebūtų buvę“, - svarstė profesorius.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net