respublika.lt

Laisva meilė įteisinta Konstitucijoje? arba Kaip Pūkas išgelbės Lietuvą

(0)
Publikuota: 2017 kovo 25 07:40:26, Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas
×
nuotr. 1 nuotr.
PRADŽIA. Kultūra prasidėjo nuo figos lapelio, o jos pabaigos kiekvienas ieškokime namie. Luko Kranacho Vyresniojo (Lucas Cranach der Altere paveikslo „Adomas ir Ieva“ (1525 m.) reprodukcija

 

 

„Kultūra prasidėjo nuo figos lapelio, o baigiasi tada, kai jo atsisakoma“

Kristianas Frydrichas Hebelis
(vok. Christian Friedrich Hebbel)


Vokiečių dramaturgas, poetas ir daugelio išmintingų sentencijų autorius, figos lapeliu paženklinęs kultūros pradžią, pasimirė seniai seniai, dar tada, kai Lietuvoje liepsnojo 1863-1864 m. sukilimas prieš carinę priespaudą. Ir kaip jis iš tų tolimų istorinių tolių taip tiksliai galėjo įžiūrėti Lietuvos ateitį, jos kultūros išsigimimą ir taip vaizdžiai paženklinti jį figos lapelio praradimu. Oi, kokia baisi jam matėsi Lietuva - su šiandienėmis jos nuodėmėmis, kurias skaičiuodama krūpčioja ir kūkčioja Europos Sąjungos statistika. Ir dar aikčioja stebėdamasi, kaip tokioje mažutėje valstybėje gali tilpti tiek nuodėmių ir sopulių. Oi, jautė Frydrichas, kad Lietuva ims dusti „laisvos kultūros“ svaiguly.

Iš kur tos žaizdos žemės mūsų

Su terminu „laisva kultūra“ pirmąkart susidūriau tik šiemet. Ir ne bet kur. Vienos valstybės... Konstitucijoje! Susidūriau ir išsigandau. Negi Europoje gali būti tokia valstybė? Mat aš, naivuolis, buvau šventai įtikėjęs, kad kultūra negali būti laisva, nes ji - tai šimtmečius ir tūkstantmečius besiformavusios normos: etinės, estetinės, elgesio, moralės, kalbos ir dainos. Kad pagal jas gyvendamas žmogus skirtųsi nuo, pavyzdžiui, katino. Ir kad jis, katinas, nedrįstų manyti, jog jis - irgi žmogus, tik už kažkokius ypatingus nuopelnus Dievo apdovanotas uodega ir stebuklinga uosle, o, pavyzdžiui, kiaulė mūsų, žmonių, nelaikytų kiaulėmis, tik už savo dabarties „nuopelnus“ Dievo nubaustomis kitokia išvaizda.

Konsultavausi su savo bičiuliu filosofu. Klausiu, kaip jis įsivaizduojąs „laisvą kultūrą“. Atsakė nė sekundės nedvejodamas: „Lygiai taip pat, kaip ir laisvą meilę...“

Esu linkęs manyti, kad ir pirmykščiai žmonės santuokų neregistruodavo... Kaip kad ir mes. Vis daugiau ir daugiau mūsų. Bet mūsų proproprotėviai turėjo rimtą neregistravimo priežastį - niekas nemokėjo rašyti. Nepaisant to, žmonių tarpusavio santykiai ir ten, ir čia buvo panašūs - paremti tais pačiais sugulovų ir sugyventinių principais. Laisvoje kultūroje - laisva meilė! Ir čia, ir ten. Skirtumas gal tik tas, kad mūsų propro-, Adomo ar Ievos pamokyti, jau „dėvėjo“ figos lapelius, ir tai reiškė žmonijos kultūros pradžią, o mūsų pačių figos lapelį kažkas jau nudžiovė, ir tai reiškia mūsų kultūros pabaigą. Ir todėl jie buvo laimingi, o mes Lietuvoje dūsaujame matydami, kaip atsiveria vis naujos kruvinos žaizdos žemės mūsų, kaip mes virstame vaikžudžių, tėvažudžių ir savižudžių valstybe, o Europos statistika vis skaičiuoja ir skaičiuoja. O mūsų Lietuvoje vis mažiau ir mažiau, o „laisvos kultūros“ padarytų žaizdų ir sopulių, o sugulovų ir sugyventinių, o sugėrovų ir kitokių „su-“ vis daugiau ir daugiau.

Švelnus pūkeli, tu žinai...

O štai Pūkas, Seimo narys (vis dar), nežino. Nežino, kur jo laimė, kur jo išsigelbėjimas iš tos kilpos, kurią jam ant kaklo užnėrė pulkelis gražių panelių ir būrys jo kolegų (vis dar) Seimo narių. Nuo šios akimirkos Pūkas irgi sužinos, kur jo laimė... PŪKO LAIMĖ - LAISVOJE KULTŪROJE!

Todėl svarbiausiu apkaltos momentu, tikriausiai prieš pat Seimui skelbiant „mirties nuosprendį“ Pūkui, atsistos jis paskutinio žodžio ir oriai tars: „Nepripažįstu man inkriminuojamų kalčių. Neprisipažįstu pažeidęs Konstituciją. Tai jūs ją pažeidėte. Tai jūs prisiekinėjote padėję ranką ant Konstitucijos, kurios net nebuvote įdėmiai perskaitę. Todėl aš, nieko nesmerkdamas ir nekaltindamas, drįstu abejoti, ar tokia jūsų priesaika yra teisėta. O tai savo ruožtu leidžia abejoti, ar jūs esate teisėti Seimo nariai!..“

Ir suūš plenarinių posėdžių salė vyriškais, o ypač moteriškais balsais, ir beviltiškai bandys jų alasą stabdyti ponia Baškienė. O tuomet iškels Pūkas aukštyn aplanką su Konstitucija, ant kurios padėjęs ranką jis dar taip neseniai prisiekė, ir tars iškilmingai: „Mūsų Konstitucijos 42 straipsnis nedviprasmiškai skelbia, kad Lietuvos Respublikoje kultūra yra laisva!“

Salė pritils, o Seimo narys (vis dar) Pūkas, jau ne Konstitucijos, o savo vardu, pridurs: „Konstitucija leidžia išpažinti tokią kultūrą, kokia man, Lietuvos piliečiui, yra labiausiai prie širdies.“ Ir dar jo vietoje pridurčiau lenkiškai, nes lenkiškai gražiau skamba: „rób co chcesz“ („daryk, ką nori“ - liet.).

Tai ką gelbėsim - Pūką ar Lietuvą?

Tai va, Pūko lūpomis jau ir išdaviau paslaptį: EUROPOS VALSTYBĖ, KURIOS KONSTITUCIJA SKELBIA LAISVĄ KULTŪRĄ, YRA LIETUVOS RESPUBLIKA!

Bet kodėl 42-ąjį mūsų Konstitucijos straipsnį pavadinau „paslaptimi“? O todėl, kad iš gero pusšimčio filosofų, menininkų, politikų, žurnalistų, su kuriais aptarinėjau šį savo „radinį“ mūsų Konstitucijoje, neatsirado nė vieno, kuris būtų atkreipęs dėmesį į jį ir jo „laisvą kultūrą“. Visi atsilošdavo ir išsižiodavo iš nuostabos: „Negali būti.“

Gali. Mūsų Konstitucijos 42 straipsnis jau pirmuoju sakiniu skelbia: „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.“

Aš irgi maniau, kad to negali būti. Puoliau analizuoti visas Konstitucijos pataisas - kokia valdančioji dauguma drįso įteisinti tokią pataisą? Nuėjau iki pat 1992 m. Konstitucijos projekto, kuris buvo pateiktas referendumui. Ir... Raidė raidėn, žodis žodin. Vadinasi, mes patys referendumu įteisinome laisvą kultūrą!

Peržiūrėjau visas pirmojo nepriklausomybmečio konstitucijas - jokios laisvos kultūros. Susirinkau Lenkijos, Estijos, Latvijos konstitucijas - laisvos kultūros nė kvapo.

Sutikau vieną profesorių, kuris buvo dirbęs visose Konstitucijos rengimo darbo grupėse. Jis irgi nustebo: „Laisva kultūra?..“ Šitas klausimas, girdi, niekam nekėlė abejonių ir kažkaip visai neužkliuvo, nes pagrindinis dėmesys buvęs sutelktas į pilietybės klausimus, prezidento galias. Užtat daugybę kartų buvo svarstomas, rašomas ir perrašomas santykių tarp Vyriausybės, Seimo ir prezidento reguliavimas. O kultūra...

Tai kas bus su Pūku? Ogi nieko nebus, jeigu jis laikysis mano scenarijaus. Tuomet Seimui teks kreiptis į Konstitucinį Teismą: ar tikrai Konstitucija leidžia Pūkui vadovautis principu „rób co chcesz“? Bet jeigu leidžia, tuomet velniop lekia visi etikos kodeksai ir komisijos, statutai ir kitokios normos, ima braškėti civilinis, o gal net baudžiamasis kodeksas? Nes Konstitucija viršesnė už visus juos, sukrautus į krūvą. Tik pabandykite dabar, pavyzdžiui, iš asocialios sugulovų, sugyventinių ar sugėrovų šeimos atimti tėvo ar motinos, o gal abiejų kartu, terorizuojamą ar kankinamą vaiką. O jeigu jie pareigūnams išaiškins, kad po jų stogu išpažįstama būtent tokia kultūra, kokią leidžia Konstitucija?..

Oi, nelengva, jaučiu, bus Konstituciniam Teismui surasti variantą, kuris gelbėtų ne Pūką, o Lietuvą. Tie vos keli žodžiai pirmajame 42 straipsnio sakinyje tiek nedaug galimybių teikia teisėjų improvizacijai. Net talkon iškviesta „Konstitucijos dvasia“ gali nieko nepadėti.

Epilogas

Esu laimingas, kad man niekad neteks prisiekti padėjus ranką ant Konstitucijos su tokiu 42-uoju straipsniu. Nepavydžiu kultūros žmonėms, kurie anksčiau ar vėliau ranką dėjo ir dar balsu visiems girdint sakė, kad prisiekia Konstituciją gerbti ir vykdyti... Su 42-uoju straipsniu?

Jokiu būdu neteigiu, kad dėl mūsų didžiųjų moralinių sopulių kaltas 42 straipsnis su oficialiai įforminta „laisva kultūra“. Ne! Dar ne... Bet jis, tamsių jėgų išstudijuotas ir įsisąmonintas, gali mums virsti grėsme, pavojingesne ir už Astravo atominę elektrinę, ir už Kremliaus propagandą. Nepamirškime, kad pasaulyje egzistuoja apie 700 kultūros apibūdinimų! Pabandykite įsivaizduoti, kokie pragaro vartai atsiveria! Skubiai situaciją gali išgelbėti tik Pūkas, jeigu jis savo gynimuisi pakankamai protingai pasitelks Konstitucijos 42 straipsnį, ir išprovokuoti Seimą kreiptis į Konstitucinį Teismą. O dar jeigu Konstituciniam Teismui pavyktų įrodyti, kad mudu su Pūku 42 straipsnį, o ir apskritai „laisvą kultūrą“, traktuojame laisvai, bet neteisingai!.. Štai tada Pūkas turėtų palikti Seimą. Bet garbingai. Per šimtą keliasdešimt dienų Seime jis jau būtų valstybės ir visuomenės labui spėjęs nuveikti daugiau nei dauguma Seimo narių per visą, o gal net kelias kadencijas. Uždelsto veikimo bomba, visai be blogos valios paslėpta 42 straipsnyje, būtų neutralizuota.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s