respublika.lt

2017 gruodžio 15, penktadienis

koncertas

Kur drambliai kepa šašlykus, arba Tau, Martynai, mėlynas dangusnuotraukos (10)

2017 lapkričio mėn. 26 d. 08:00:22
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas

Prieš keletą savaičių „Respublikoje“ buvo publikuotas rašinys „Turtinga patvirkusi našlaitė“. Rašinyje Našlaitės „vaidmenį“ atliko... šiandienė Lietuvos kultūra, gal paklydusi, o gal net paklaidinta, gal tvirktelėjusi, o gal net, pvz., kokio nors nesusilaikančio kultūros ministro ištvirkinta. Dejuojanti, kad nepriklausomoje Lietuvoje galo su galu nesudurianti. Tik bijanti garsiai prisipažinti, kad visai ne smulkpinigius jai biudžetas atseikėja. Tik tie milijonai jos, našlaitės, šeimininkų skirstomi kažkaip labai „savotiškai“ - ji net įtarianti, kad didžioji tų milijonų dalis nuteka į tokias „ganyklas“, kurių net pavadinti KULTŪRA liežuvis neapsiverčia.

 

Šios publikacijos skaitytojų komentaruose „Respublikos“ interneto portale mane suintrigavo vienas:

Mantvydas Uloza (Alytus): „Man būtų labai įdomu sužinoti, ką apie šitą pasileidusią našlaitę kultūrą galvoja, pvz., Dailės instituto studentai. Pagal tai būtų galima prognozuoti, ar ilgai našlaitė ištvirkaus.“

Šie Mantvydo pora sakinėlių mane ir atvedė į Dailės akademiją, kurią skaitytojas vis dar vadina „senoviškai“ - institutu.

Mėlynojo kambario šeimininkas

Į akademiją atkakau su studentu, kuris, mano galva, turėjo tikti Mantvydo sumanytam „testui“. Martyną Pekarską „nužiūrėjęs“ buvau prieš gerus metus Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje. Tiesą sakant, atkreipiau dėmesį ne į jį patį, o nedidukę jo, dar trečiakursio, darbų parodėlę, tilpusią, rodos, ant vienos šio muziejėlio sienos. Po Šiuolaikinio meno centro, kuriame buvau apsilankęs tą pačią dieną, jo darbai mane užliejo kažkokia palaima ir tikėjimu, kad dar ne viskas katastrofa. Paskui, jau šį pavasarį, didesnę jo parodą aptikau, rodos, „Aido“ galerijoje. Tik šįkart mane užliejusi palaima buvo kažkokia mėlyna. O praėjusios vasaros gale į didelės jo personalinės parodos atidarymą galerijoje „Akademija“ pakliuvau neatsitiktinai - pamačiau parodos plakatą ir nulėkiau, kad išvysčiau ir patį Martyną.

Martynas šiemet baigė bakalauro studijas Dailės akademijoje. Į Vilnių atkeliavo nuo pamario ir pajūrio. Iš ten, kur vasarą daugiausia mėlyno dangaus. Kalbama, kad čia, sostinėje, jis net gyvenantis mėlyname kambary. Ir šiame mėlynume nutapytuose paveiksluose - oi, kiek malonių mėlynybių. Net paroda, kurios atidaryme su Martynu susipažinau, vadinosi... „Mėlynas kambarys“.

Kodėl karvė neturi būti tikra?

Nesiryžau Martynui prisipažinti, kad kažkokio nepažįstamo Mantvydo „užsakymu“ jaunąjį dailininką „testuosiu“. Priminiau jam, kad „Mėlyno kambario“ parodos atidaryme jo kurso draugai jį vadino realistu, o man nelabai norėjosi jų žodžiais tikėti. Realizmu iki to momento laikiau kažką gerokai realesnio, tačiau ir Martyno „realizmas“ visai atitiko mano estetinius įsitikinimus...

MARTYNAS: Jau vaikystėje, vos pradėjus mokytis Kintų vaikų meno mokykloje, man buvo įdiegta, kad savo piešinukuose vengčiau atspindėti realybę. Atsimenu, klausiu savo mokytojo Romo Tarvydo, kodėl mes piešiame vien kažkokius fantastinius namus, gyvūnus, planetas. O mokytojas man ir sako: „Jeigu aš tavęs paprašysiu nupiešti tikrą karvę, tu gi jos nenupieši. Nebus tokia, kokia iš tikrųjų yra. Susinervinsi ir iš to piešimo nebus jokios naudos. Todėl aš tau sakau: nupiešk fantastinę karvę...“ Tai, žinokite, ten Kintuose kurdavau ir kurdavau visokius fantastinius gyvūnus. Mes su mokytoju Tarvydu juos vadindavom „drambliapaukščiais“: nei dramblys, nei paukštis. Tų mano susigalvotų mistinių padarų mano kūryboje iki šiol galima surasti, aš jų niekada „nepaleidžiu“, jie, nuolat kisdami, eina per mano kūrybą.

...Na, va, pasirodo, Martynas pradėtas gadinti dar vaikystėje. Tik balsu tokios savo išvados Martynui nepaskelbiau. Nebuvau užtikrintas, kad esu teisus. Ir tariau sau: pasikonsultuok su protingesniais. Ir pasikonsultavau. Tą patį vakarą. Sugrįžęs namo:

Ferencas Listas (1811-1886), vengrų muzikos klasikas: „Be fantazijų nėra meno, kaip nėra ir mokslo.“

Ralfas Voldas Emersonas (1803-1882), filosofas, rašytojas, poetas, eseistas: „Pernelyg didelis panašumas su gyvenimu meną žudo.“


O čia tai bent - tokio ryškumo pasaulio kultūros asmenybės mąstė lygiai taip pat kaip ir Martynas su savo pirmuoju dailės mokytoju Tarvydu iš Kintų. Bet apie tai šnekėdamasis su Martynu aš dar nežinojau. Ir todėl toliau mandagiai provokavau savo pašnekovą vardindamas Lietuvą vis labiau šiurpinančio „meno šedevrus“, kurie visiškai neatitinka mano estetinių įsitikinimų... Ir girdžiu, jaučiu ir matau, kad ne vien mano.

Drambliai Martyno negąsdina

Ar kas nors žinote vietą, kurioje į Vilnių suvažiavę drambliai gali sau išsikepti šašlykų. Ir antras klausimas: ar dar kas nors atsimena, kas yra drapakas ir kur jį esate Vilniuje regėję? Taip ir maniau - jūs nieko nežinote. Ogi šie abu senoviški dalykai riogso toje pačioje vietoje. Ir dar vienas ant kito. Drapakas - apačioje, o ant jo - šašlykinė. O ant šašlykinės labai ryškus užrašas „Maslausko dėžė“. Bet tokio dydžio drapakas ir tokio dydžio šašlykinė, kad joks Maslauskas neužsiropštų iki jos šašlykų išsikepti. Nebent pasistatęs kopėčias. Bet tai būtų per didelė rizika: neduokdie, kopėčios kryptelėtų - ir jis pats šašlyku virstų. Ne, ne, čia tik pats dramblys galėtų sau šašlykų pasikepti.

Ir šita visa surūdijusi drapako ir šašlykinės simbiozė yra meno kūrinys? Oriai stūksantis prie pat Dailės akademijos paradinių durų? Tai kokią gi žinią šis menas siunčia tiems, kas nedrąsiai ateina stoti į akademiją ar tiesiog eina pro šalį?.. Va, stovėtų jis, šis chrestomatinis ankstyvojo socialistinio realizmo laikų monumentas, pvz., prie LTSR žemės ūkio ministerijos... Tai argi mums nebūtų aišku, kad monumentas yra skirtas kolūkinio žemės ūkio pradžiai pagerbti ir patiems ilgai atsiminti, kad tokiais arklių tempiamais drapakais buvo purenama žemė, o tokiose šašlykinėse keptais kiaulienos gabalais kolūkių pirmininkai vaišindavo rajono viršininkus. Ir vieną kitą iš Vilniaus atsibeldusį didžiavyrį? O gal net dar aukštesnį, jau vos ne dramblį, atvykusį į Vilnių iš pačios Maskvos ir užsukusį, pvz., kolūkin „Žygis į gyvenimą“, kad pats išsiaiškintų, kaip galima išgyventi tuose Dzūkijos pieskynėliuose?..

O ką jis, monumentas, šiandien veikia čia, prie Dailės akademijos? Vaidina kokį nors postmodernizmą? Kaip ir, pvz., kokio nors akademijos docento penkiakampės žvaigždės instaliacija iš „kapotų šviežios kiaulės galvų“? Arba kitokio rango pedagogas apipilamas ar pats apsipila gyvomis kirmėlėmis, ir visi drauge, jis ir besirangančios galva bei veidu kirmėlės, vaidina performansą ar dar kitaip besivadinantį „postmodernizmo“ kūrinį. Arba tarpdisciplininio meno kūrėjo performansas Šiuolaikinio meno centro prieigose: menininkas viešai ima šlapintis ir pats savo šlapimą išgeria...

Taigi kiek tokių ir panašių „menų“ yra sukurta ano amžiaus šeštojo dešimtmečio iš nevilties prasigėrusiame Lietuvos kolūkiniame kaime! Tik niekas tada net nenujautė, kad tai yra menas, kurį po pusšimčio metų vadinsime postmodernizmu ar kitokia kūryba, tik ne tuomečio kolūkio, o jau šiuomečio „konceptualiojo meno“ lauke.

MARTYNAS (ilgai tylėjęs ir kantriai klausęs tokių ar panašių mano samprotavimų): Kalbėjote apie „Maslausko dėžę“ prie įėjimo į akademiją... Man asmeniškai labiau patiko, kai prie akademijos buvo sustatytos milžiniškos raidės: K-O-M-B-I-N-A-T-A-S. Man tas užrašas, ko gero, buvo labiau ironiškas. Šiandien čia stovinti skulptūra - labai abstrakti. Man asmeniškai ji per daug nekliūva - nei pykdo, nei šiaip kelia daug klausimų. O jūsų minimi performansai... Man tai labai tikra meno forma. Pasak Marinos Abramovič (serbų kilmės istorinių performansų kūrėja - F.K.), „teatre ginklai užtaisyti netikromis kulkomis, o performanse viskas tikra“. Tik svarbu, kokią žinią performanso autorius siunčia, kam ji adresuota, kokia forma pateikiama ir koks to performanso tikslas.

Nepaklusnumas - gerai ar blogai?

- Martynai, kiek aš supratau iš jūsų kursiokų kalbų jūsų parodos atidaryme, besimokydamas jūs darėte ne visai taip, kaip jums siūlė ar net reikalavo jūsų dėstytojai, visada siekėte likti savimi...

- Ne visos tiesos, kurios žmogui yra diegiamos, jam gali būti priimtinos. Jis dažnai turi ir savo požiūrį vienu ar kitu klausimu. Tad nieko nuostabaus, kad kažkas tai palaikė nesutarimais su dėstytojais. Noriu tikėt, kad nė su vienu dėstytoju galutinai nesusipykau vien dėl to, kad kai ką darydavau daugmaž „pagal save“. Ir ne vien tik aš. Mes ypač pirmus porą metų labai daug dirbome akademijoje, bet dar daugiau - išėję iš jos. Tai buvo juoda rutina. Be jokių savaitgalių, be jokių laisvadienių. Nuo 10-os iki 10-os. Kasdien. O kai peržiūrai pateikdavome savo sukurtus darbus, jie būdavo ne visai tokie, kokių dėstytojai tikėdavosi ir norėdavo. Bet galiausiai mes išsikovojome teisę kurti taip, kaip norime mes.

Iki šiol kūriau „sau“, vedamas noro bendrauti su pačiu kūriniu, geriau pažinti ir išreikšti save - tarsi rašyčiau savo gyvenimo dienoraštį, kuris liudytų, kad esu laimingas galėdamas kurti. Tačiau net dabar, kai mano požiūris į kūrybą ir meną ima kisti, gilėti, kai randasi trauka komunikuoti ne tik su savim, bet ir su pasauliu, savo kraštu, jo žmonėmis, įkvėpti jiems drąsos, skatinti mąstyti, atsiplėšti nuo kasdienybės, fantazuoti, aš nesiliauju kurti ir tai, kas yra labai asmeniška ir turbūt niekada neišvys dienos šviesos.

O šią vasarą buvau Paryžiuje. Jau nebe pirmąkart. Vėl apėjau svarbiausius muziejus. Ne po vieną kartą. Visko aprėpti neįmanoma. Net Luvro negali apeiti nei per dieną, nei per savaitę. O taip norisi ateiti, pavyzdžiui, ne į patį Luvrą, o tik „pas Rembrantą“. Pasėdėti priešais jo keletą kūrinių ir pajusti, kokia galia iš ten sklinda...

- Ačiū, Martynai, linkiu jums mėlyno dangaus!

P.S. O nuo „Maslausko dėžės“ ir to paties autoriaus, Nacionalinės premijos laureato (pavardės ieškokite nuotraukoje ant šašlykinės) „Vamzdžio“ prie Žaliojo tilto jokios sklindančios galios nejaučiu. Tik ima nugarą niežėti. Ir kuo arčiau prieinu, tuo labiau niežti...


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (10)

  • Viltis 2017 lapkričio mėn. 30 d. 21:13:09

    Įdomiai parašytas straipsnis - apie nuoširdų ir dar ,,neužspardytą''
    jauną menininką. Žemiau esantys aštuoni komentatoriai, nepraleido
    progos išviešinti savo bukumą, tamsumą, ribotumą ir visišką
    nesiorientavimą mene. Na, patyrėt pasitenkinimą buduliai? Vargeli, kokie
    dvasiniai skurdžiai...o jau galvelės, rusiškų bumčikų dinamikai.
    Patylėtumėt geriau, arba, gal nors nueitumėt Martyno darbų pažiūrėt!
    Budulių forumas, ir tiek. Ačių p. Ferdinandui, kad pristatot jaunimą.
    Jiems tai yra labai svarbu.

  • Šunims 2017 lapkričio mėn. 30 d. 17:19:02

    Skaitant komentarus belieka tik palinkėti žmonėms gėdos jausmo,
    sąžinės ir mažiau tingėjimo domintis meno istorija.
    Bėda ta, kad lietuviai nieko neišmano apie meną, tuo tarpu VDA siekia
    skatinti tarptautinę menininkų komunikaciją ir dalyvavimą pasauliniuose
    meno procesuose. Jūs kalbat apie ką? Da Vinci ir savo sugedimą. Jūsų
    komentarai daugiau apie nieką kitą tik jus pačius. Tolerancija ir
    edukacija, regis, vis dar opiausios mūsų šalies kultūros problemos.
    Martynai, kurk toliau. Tegul šunys loja, kol galvos nukris.

  • autorystei 2017 lapkričio mėn. 29 d. 22:37:50

    dėl autorinių teisių reikia tartis su santechniku iš Ukmergės...

  • ar 2017 lapkričio mėn. 27 d. 19:36:06

    gime, ar tokiu padare?

  • senis 2017 lapkričio mėn. 27 d. 17:13:14

    svarbiausia, kad jis nori likti savimi! Durnium gime-durnium mirs.
    Nepavojingas.

  • tadas 2017 lapkričio mėn. 27 d. 02:48:40

    taip ir paisys visa gyvenima drambliapaukscius...

  • Dieve, 2017 lapkričio mėn. 26 d. 17:56:44

    Kai talento nulis ar 0,1, tada tokie Martynukai ieško, ko nepametę, kuria
    sau ar dar dievai žino kam... ir vargsta paskui visą gyvenimą išklydę
    iš kelio ir nuėję kažkur pro šalį. Tada ir lieka tokiems martynukams
    tik dangus - pasižiūri į jį - ir laimingi. Nors tiek gerai, ar ne?

  • Safyras 2017 lapkričio mėn. 26 d. 16:13:59

    Dailininkas pirmiausia turėtų mokėti gerai nupiešti realius vaizdus,
    gyvūnus, o tada pritaikyti fantazijas... Kodėl taip žavi didelių
    menininkų kūryba, nes ten realybė susilieja su fantazija, net jei buvo
    tapomi šeimos paveikslai , kai dar nebuvo išrasta fotografija... Galima,
    aišku, bet kokią nesąmonę pagrįsti kokiu nors įdomiu pasakojimu,
    tačiau žavėtis tuo visą laiką yra nuobodu, kaip ir matytas , skaitytas
    detektyvas, kai žinai pabaigą... Kodėl taip ilgai daugelis žavisi
    Leonardo Davinči pavaikslais, nes jis buvo ne tik menininkas, bet ir
    išradėjas, todėl ir jo darbai dvelkia paslaptimi.. Galima mokėti
    milijonus už jau žinomų dailininkų paveikslus, tačiau geri, nežinomų
    dailininkų paveikslai žavi kartais labiau už žinomus, nes visi darbai
    nebūna to paties lygio, kaip ir žmogus: vaikystėje, jaunystėje ar
    senatvėje...

  • Autorystė 2017 lapkričio mėn. 26 d. 13:15:25

    Planuoju gaminti Vamzdiec miniatiūrines kopijas, jas pardavinėti ant
    žalio tilto ir praturtėti. Su kuo turėčiau derėtis dėl autorinių
    teisių?

  • sudas kazkoks 2017 lapkričio mėn. 26 d. 11:45:24

    o ne straipsnis,negi negalima parastai pasakyti kad prisikau kelnes,bet ne
    rekia kelnes kelnes kelnes,kam tie pontai ar kad zmonem protus pist?

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IS: ketvirtadienį Irako teisingumo ministerija pareiškė, kad šalies pietuose įvykdytas mirties nuosprendis 38 buvusiems teroristinės IS grupuotės nariams; šiuo metu Irako kalėjimuose laikomi dešimtys tūkstančių žmonių, kaltinamų ryšiais su IS.
  • BIATLONAS: Prancūzijoje vykstančio trečiojo pasaulio biatlono taurės varžybų etapo moterų 7,5 km sprinto lenktynėse ketvirtadienį geriausiai iš lietuvių pasirodžiusi Natalija Kočergina užėmė 74-ąją vietą; nugalėjo be klaidų šaudžiusi olimpinė čempionė Slovakijos atstovė Anastasija Kuzmina - 20 min. 59,6 sek.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
darbas

Ar įstatymas padeda apsaugoti vaikus nuo smurto?

balsuoti rezultatai

Ar pritariate donorystei?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   -3  0 C

   0  +2 C

 

   -2  +2 C

    0  +4 C

   +1  +3 C

 

   0  +3 C

    7-17 m/s

    2-7 m/s

 

      1-5 m/s

 

USD - 1.1845 PLN - 4.2220
RUB - 69.6190 CHF - 1.1686
GBP - 0.8816 NOK - 9.7783
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12