Kovo 11-osios akto signataras Algimantas Norvilas: Prezidento misija - vienybė gerovės valstybėjenuotraukos (35)

2019 liepos mėn. 14 d. 13:03:54 Perskaitė 4008

Šeštadienis - pirmoji prezidento Gitano Nausėdos darbo diena, nes atsakingi valstybės vadovai paprastai neturi išeiginių. Kokia bus jo kadencija, galime tiktai burti ir tikėtis, kad jis nepakartos prezidentės Dalios Grybauskaitės klaidų. Jos laikais valdžios sluoksniuose labiausiai stigo darnos, t.y. prezidentės, Seimo ir Vyriausybės susiklausymo. Jos stigo ir tarp žmonių. Kovo 11-osios akto signataro Algimanto NORVILO nuomone, kitaip ir negalėjo būti.

 

- Kodėl taip manote?

- Pirma leiskite pasiaiškinti, kodėl negaliu tylėti. Kai steigėsi Signatarų klubas, žadėjome nenusigręžti nuo valstybės reikalų, būti kaip tie sarginiai šunys (aš pats sau taip šią užduotį suformulavau), kurie, matydami nuokrypį ar abejotinus veiksmus Nepriklausomybės ar valstybės kūrimo atžvilgiu, imtų apie tai kalbėti.

- Negaliu prisiminti jokio viešo Signatarų klubo pareiškimo...

- Tarp signatarų vyrauja nuomonių įvairovė: vieni žiūri į „dešinę“, kiti į „kairę“ ir panašiai, todėl Signatarų klubo pareiškimai galimi tik bendru visų narių sutarimu. Dėl to girdimos tik atskiros signatarų nuomonės.

- Kaip valstybėje nėra vienybės, taip jos nėra ir tarp signatarų?

- Vienybės iš principo ir negali būti. Matot, esmė yra ta, kad Atgimimo pradžioje mus vienijanti idėja buvo iškovoti Nepriklausomybę. Ją pasiekus, iškart nuomonės išsiskyrė ir pakrikome kaip žydo bitės: vieni įsivaizduoja, kad tvarka turėtų būti vienokia, kiti - kitokia, vieni - liberalūs, kiti - konservatyvūs ir panašiai.

- Betgi solidarumas būtinas, jei, anot priežodžio, visi keliai veda į Romą...

- Būtent. Mes neturime tikslo, neturime svajonės, kokia Lietuva turėtų būti. Kokia yra mūsų siekiamybė, ko mes norim? Kadaise Pietų Korėjoje didžiulį įspūdį man padarė vietinių pasakojimas, paaiškinantis, kodėl jie visuotinai neriasi iš kailio dirbdami, pamiršę poilsį ir atostogas - jie buvo nusibrėžę tikslą, kurio šūkis skambėjo maždaug taip: dirbame savo vaikams! Užtat jie laikė uždaviniu pastatyti ant kojų Pietų Korėją, apšokant net Japoniją, garsėjančią pedantišku darbštumu. Nenoriu gilintis į šių valstybių santykius, tačiau šiandien korėjiečių automobilis, dar vakar buvęs pajuokos objektu, yra paplitęs po platųjį pasaulį ir jam suteikiama penkerių metų garantija; Japonijos automobilių gamintojai to nedrįsta padaryti.

- Juk dėl vaikų dirbama ir Lietuvoje. Jeigu ne dėl jų, tai dėl ko?

- Sau. Taip, dirbama sau, bet nedirbama savo valstybei. Nes valstybė dabar yra tapusi amorfiška mase. Nesveiki santykiai išsirutulioję tarp partijų ir elementari partinė etika dabar verstų neigti ir peikti visa, ką pasiūlo kitai partijai atstovaujantis parlamentaras, arba pritarti tik tuo atveju, kai mainais išpešama sau kokios reklaminės naudos. Iškreipti tarppartijiniai santykiai iškreipia rezultatą, iškreipia pačią valstybę. Įsivaizduokit, Seimas, kurio funkcija yra tarnauti, Vyriausybė, kurios funkcija irgi yra tarnauti valstybės piliečiams, yra samplaika žmonių, kurie prieš rinkimus įtikinėjo visuomenę, mušėsi į krūtinę daug nuveiksią, - visi dėjosi esą tokie tvarkingi, tokie geri, tokie gražūs, lenktyniaujantys, kuris geresnis, kurio išmestas jaukas patrauklesnis, kuris mums visiems geriau pasitarnausiąs. Bet atėjus į valdžią, prasideda kita muzika: žmogus ima dirbti sau, savo giminei ar savo bičiulių ratui. Ko gero, mane labiausiai sukrėtė vieno pažįstamo parlamentaro atviravimas: „Ai, pasiūlė eiti į Seimą, ir nuėjau; nuėjau su šitais, bet galėjau eiti ir su kitais. Galvojau neiti, bet paskui sumečiau, kad gal vertėtų atsipūsti po darbų.“ Turiu pagrindo sakyti, kad Seime nestinga tokių piliečių, kurie ateina pasėdėti, patylėti, savo reikalų pasitvarkyti.

- Ir kodėl gi ne? Taikliai apie atsakomybės išvengiančius žmones valdžioje yra išsitaręs Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas: jeigu jie nepakaltinami, vadinasi, prilyginami psichikos negalią turinčiojo statusui?..

- Žmonės mieli, norėčiau jiems pasakyti, savo cinišku požiūriu į jums uždėtą pareigą jūs griaunate savo likimą, jūs griaunate savo vaikų, anūkų ateitį, jūs griaunate savo valstybę. Juk atsakomybė savaime gimininga altruizmui, aukai, juk tarnaudamas vis tiek šį tą privalai aukoti. Tokia taisyklė, bet jeigu tik imi galvoti apie savo naudą, apie savo bičiulių naudą, nori nenori tampi apgaviku; ant šitos nepatikimos platformos nieko tikra ir amžina nepastatysi.

- XX amžiaus prancūzų rašytojas Andrė Malro (Malraux) pranašavo, kad XXI amžius bus arba dvasinis amžius, arba jo visai nebus...

- Ir iš tikrųjų, pasaulis smarkiai keičiasi, tik miegame mes. 2012-aisiais, kai visi gąsdinosi pasaulio pabaiga, vienas po kito kaip iš gausybės rago pasipylė fizikiniai reiškiniai, kurie mokslininkus klupdo netikėtumu...

- Dabar krypsime į mistiką?

- Atvirkščiai. Staiga paaiškėja, kad per trumpą laiką pagrindinė Visatos statybinė plyta - vandenilio atomas - sumažėjo 4 procentais. Kinta vandenilis mūsų gyslose, mūsų kraujuje, mūsų materialiajame kūne, vadinasi, keičiamės ir mes, sudaryti iš tų pačių plytelių. Iš tikrųjų, tai buvo išpranašauta. Kažkada. Vieni vadina tai kvantiniu perėjimu, kiti - perėjimu į kitą laiką, - šiaip ar taip pagal Visatos laikrodį baigėsi Vandenio epocha ir prasidėjo Žuvų epochos dominavimas. Pradėjo lūžinėti visi dėsniai, atsirado „nuotolinio veikimo“ kategorija, apibūdinanti procesą, kuris, manoma, paraleliai vyksta Žemėje ir už milijono šviesmečių Visatoje vienu metu. Nežmonišką kaitrą, sausrą, potvynius ir kitus katastrofiškus gamtos padarinius mes linkę aiškinti klimato kaita, bet iš tikrųjų nereikėtų mažvaikiškai galvoti, kad štai žmogiukai perdaug prisigamino mašinėlių ir nuo jų išmetamųjų dujų staiga patirpo ledynai, - žmogus, aišku, yra didžiausias niekadėjas Žemėje, tačiau klimato kaitos priežastys - kur kas gilesnės. Toliau - gražiau: atrodytų, žmogaus kūnas ištyrinėtas, išpjaustinėtas iki ląstelės, tačiau per pastaruosius aštuonerius metus mokslininkai pateikė sensaciją, jame aptikę du naujus organus; jie jau įtraukti į 2018 metais Londone išleistą anatomijos atlasą. Turbūt nebereikėtų priminti, kad fizikai matematiškai „išskaičiavo“ Dievą, vadina jį Gamta, Visatos sąmone, - marios pavadinimų. Viskas keičiasi. Vis sunkiau darosi meluoti. Moralės principai atsigauna, grižta.

- Ar ne patikimesnė būtų ne abejotinos moralės, bet įstatymo galia?


- Kiekvieną įstatymą galima apeiti. Juk ne kartą buvo bandoma ieškoti, kaip įstatymu priversti parlamentarą dirbti, - bet, pasirodo, neįmanoma. Vienintelis dalykas yra aukštasis įstatymas - karmos dėsnis „kaip šauksi, taip atsilieps“.

- Jūs mėgstate kalbėti apie šitą ryšį. Negi juo galima sugraudinti netikusiai savo pareigas atliekantį, neatsakingą politiką?

- Sugraudinti? Žinoma, ne, bet šis dėsnis veikia netgi tų, kurie jį neigia ar ignoruoja, atžvilgiu. Bent man neteko sutikti žmonių, kurie girtųsi negerais darbais, o jeigu bent šį tą padaro negero, išsyk nudelbia akis. Manote, prezidentei neteks atsakyti už dešimt pramiegotų metų?

- Kodėl gi „pramiegotų“? Visi kaip susitarę mini jos griežtą ranką ir nuopelnus užsienio politikos srityje.

- Pasikartosiu: švariai pramiegotų metų. Užsienio politika, mano akimis, buvo primityvi, „kirviška“ ir negraži. O griežtos rankos pirštai buvo į save lenkti - norėta sukurti kuo geresnį įvaizdį. Tai liudija ir paskutiniai žingsniai valstybės vadovės kėdėje, jie, mano galva, buvo visiškai persūdyti. D.Grybauskaitę šlovinanti knygelė, filmas, koncertas juk buvo paviešinti su jos pačios palaiminimu.

- Nemanot, kad būsim nužodžiavę į aklavietę? Na, gerai, tarkim, rinkėjai neatsakingi, ir tai yra akivaizdi tiesa, nes renka bet ką į parlamentą ir tikriausiai rinks, politikų atsakingai dirbti nepriverčia joks įstatymas; ir tikriausiai neprivers, o karmos dėsnis, apie kurį kalbate, daugeliui yra nepažįstamas ir net juokingas... Matote kokią išeitį?

- Seniai galvoju, kad Lietuva yra tapusi valstybe be svajonės. Galbūt tai yra viena iš masiško Tautos išsivaikščiojimo priežasčių - juk neįdomu jaunam žmogui murkdytis tarp savanaudžių, vaizduotės neturinčių tėvynainių. Jie praranda viltį, kad padėtis gali keistis, nes jei pastebiu aš, tikriausiai mato ir jie, kaip jauni politikai, pasiekę valdžios vartus, perima ir atgrasiai kartoja visas nueinančių politikų ydas ir nuodėmes.

Na, o jeigu yra svajonė, tada viskas stojasi į vietas: tada atsiranda ir strategija, tada atsiranda ir taktika jai įgyvendinti, tada atsiranda ir uždaviniai, tada atsiranda ir jėgos. Tada pasiryžimas ir perspektyva nesusigeria į smėlį: ministras, užimdamas postą, eina atlikti misijos, tada Seimo narys eina į darbą atlikti savo misijos. Na, o kol kas partijų programose surašyti patys bendrieji žodžiai, maldelė, kurios niekas neskaito ir kuri dažniausiai „į dangų neina“. Formaliai Seime tvirtinama Vyriausybės programa, tačiau jei ji parašyta be svajonės, be anttikslio, kur mes einame, tai programa tiktai eilinė murmelė, kurią kiekviena Vyriausybė murma, žaisdama valstybę.

Vienintelė išeitis galėtų būti tik Tautą vienijantis tikslas. Kaip anksčiau mums buvo Nepriklausomybė.

- Kas, jūsų nuomone, turėtų imtis šitos misijos?

- Manau, kad prezidentas. Juo labiau kad prezidentas Gitanas Nausėda sakė svajojantis apie Lietuvą, kaip gerovės valstybę, valstybę be tvorų, kurioje būtų gera gyventi visiems. Tai teikia vilties.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net