Po pokalbio su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, buvusiu kultūros ministru, rašytoju Sauliumi Šalteniu skaitytojai „Respublikai“ pasufleravo dažniau prisiminti ir kitus „buvusius“, tačiau „dingusius“ arba gerokai rečiau „viešuomenėje“ besirodančius.

Šiandien su „Respublika“ bendrauja buvęs sveikatos apsaugos ministras Konstantinas Romualdas Dobrovolskis.

- Atleiskite, bet jautį griebsiu už ragų: tai kas jūs dabar, gerbiamas eksministre?

- Gydytojas radiologas, dirbantis Tomografijos klinikoje, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas, Pasaulio lietuvių radiologų asociacijos pirmininkas.

- Daktare, jaučiu, kad mūsų visuotinai politizuotoje valstybėje turbūt apolitiškiausia yra mediko profesija?

- Be abejo. Prisiminkit vien Raudonojo Kryžiaus istoriją. Ši pasaulinė organizacija karo atveju teikia pagalbą ir vienai, ir kitai kariaujančiai pusei. Arba visiems nukentėjusiems nuo karo ir kitų žmogaus ar gamtos sukeltų stichijų.

- Tuomet pasakykite, kodėl tarp Lietuvos politikų tiek daug medikų. Pasižiūrėkite kad ir į mūsų Seimą - kiek čia medicinos! Vien į šios kadencijos Seimą buvo išrinkta trylika ir pusė mediko (vienas studijavo mediciną, bet nebaigė). Galėtų sudaryti didžiulę frakciją.

- Tai yra puiku, nes medikams daugiau dažnu atveju dar nuo vaikystės įskiepyta atjautos. Jie labiau supranta ne tik likimo, ligos, bet ir valdžios nuskriaustą ar skriaudžiamą žmogų. Būtent tokių, kitą atjaučiančių, šiandien mūsų politikoje labiausia ir reikia.

- Bet jeigu jūs taip sakote, o aš taip parašysiu, skaitytojas, švelniai tariant, gali mumis nepatikėti. Šiandieninė mūsų visuomenė labiau linkusi manyti, kad į valdžią net medikai eina visai ne to.

- Manyčiau, vis dėlto jie eina su gražiausiais ketinimais, gaila, „atėję“ kai kurie jų apskritai užmiršta, kad yra medikai, nes partinių bosų valia tampa aukščiau už Hipokrato priesaiką ir vieną svarbiausių jos nustatytų prievolių: „NE-PA-KENK“.

Negi šiandien kas nors bandytų teigti, kad jie nepakenkė valstybei ir jos žmonėms, leisdami atiduoti Sveikatos apsaugos ministeriją į ne medikų rankas? Ministerijos vadovybėje vos viena viceministrė medikė. Kas jau kas, o Seime posėdžiaujantys medikai visi supranta, kad tai yra didžiausia nesąmonė ir kad ministru ar viceministru gali būti tik medikai, ir ne bet kokie, o buvę ligoninių vadovai, kurie kaip dukart du žino, kiek reikia skirti ligonių maitinimui, kiek vaistams, aparatūrai ir t.t.

Manęs jau nestebintų, jeigu po kelerių metų policininkai eitų operuoti. Medikai liks nereikalingi. Arba jų apskritai nebeliks. Tokie ateities ženklai jau labai ryškūs.

Pavyzdžiui, Kupiškio chirurgai kažkada net sąnarius operuodavo, naujus įstatydavo, o dabar iš esmės nėra gydytojų specialistų. Iš 44 buvusių rajonų centrinių ligoninių šiuo metu normalių, galima sakyti, liko 10. Kituose rajonuose dažniausiai jau likusios tik slaugos ligoninės. Tai ar galime sakyti, kad Seimo nariai medikai vykdo šventą prievolę „Nepakenk“?

O jūs žinote, kas mūsų laukia po poros metų?.. Dar 1996-aisiais kažkam pasirodė, kad Lietuvoje per daug gydytojų, ir priėmimas į mediciną buvo nupjautas perpus. Visi šaukėme, kad bus blogai, kad negalima mažinti šito skaičiaus - nepaklausė. 2002-aisiais, jau būdamas sveikatos apsaugos ministru, nesunkiai įrodžiau savo kolegai švietimo ministrui Algirdui Monkevičiui, kad tai netrukus gali skausmingai atsiliepti, ir priėmimas į mediciną buvo grąžintas į pirmykštį lygį. Paskui, man išėjus iš ministerijos, vėl priėmimą sumažino. Po poros metų, 2014-aisiais, jau išeis pirmoji laida, kurioje medikų bus perpus mažiau. Jeigu jau dabar gydytojų trūksta, jeigu vis daugiau jų patraukia dirbti į Vakarus, tai kas bus po poros metų? Revoliucija Lietuvoje gali kilti jau vien dėl sveikatos apsaugos.

- Gal, daktare, pastumiam į šalį tą politiką ir pašnekam apie paprastus žmogiškus dalykus. Pavyzdžiui, apie atjautą. Minėjote, kad medikams ji dažnu atveju dar vaikystėje įskiepyta. Kas jums ją įskiepijo? Nes ji jumyse labai pastebima. Apie tai esu girdėjęs iš šimtų jūsų gerumo paliestų žmonių. O neseniai išgirdau, kad kažkada ir apie dešimtį žirgų esate priglaudęs, kai Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotis jų neišgalėjo išlaikyti. O ir ta stebuklinga mašina, apie kurią jau legendos sklinda, jūsų Tomografijos klinikoje, kiek žinau, iš atjautos atsirado.

- Kažkiek tiesos yra. Ta, anot jūsų, „mašina“ yra „Multimag“. Keturi šimtai magnetų. Magnetoterapijos aparatas. Tokios rūšies pirmas Lietuvoje. Pamačiau jį parodoje Diuseldorfe prieš 6 metus. Grupė medikų iš visos Europos apžiūrinėjome medicinos aparatūrą, staiga viena gydytoja sudejavo ir ištarė: viskas, man paroda jau baigėsi. Jai prasidėjo migrenos priepuolis. Eksponatus pristatinėjęs specialistas olandas net apsidžiaugė, tai jūs, sako, man labai reikalinga. Paguldė ją į šitą „mašiną“, įjungė aparatą ir po 20 minučių šiai gydytojai praėjo galvos skausmai. Paskui, kai sužinojau, kaip šitas aparatas susitvarko ir su daugybe negalavimų, pagalvojau: o kodėl Lietuvos žmonėms neturėti bent vieno tokio?

Mūsų klinikai jis kainavo 40 tūkstančių eurų. Laiku suspėjome. Po mūsų Vyriausybės naktinių reformų visa medicinos aparatūra pabrango ir būtume mokėję arti 50 tūkstančių. Įdomu tai, kad pirmaisiais metais mūsų pacientai buvo daugiausia medikai - visiems rūpėjo jį išbandyti. Vienas profesorius, išbandęs ir pasijutęs žymiai geriau, pasakė: tokių Lietuvai reikėtų bent šimto.

O atjauta, apie kurią jūs šnekate, tikriausiai atėjo iš mamos. Telšiuose, mūsų namuose, daug kas rasdavo ir šilumos, ir prieglobstį. Prieš karą motina buvo priglaudusi tokį biedniokėlį Jurgiuką, kuris porą metų pas mus gyvendamas mokėsi gimnazijoje, o paskui išaugo į populiarų kompozitorių Jurgį Gaižauską. Jau pats atsimenu, kai pokario metais sesuo Aldona atsivedė klasės draugę, kurios tėvai buvo mirę. Ji keletą metų gyveno pas mus, kol baigė Žemaitės gimnaziją, išvažiavo į Vilnių ir tapo žinoma žurnaliste.

O kai pradėjo žmonės grįžti iš tremties, kiek jų perėjo per mūsų namus. Atsimenu, grįžta utėlėti, apiplyšę, nušašę, pavargę, o mama juos visus priima. Jų drabužius, būdavo, sudeginam kieme, šiene ant kiemo juos apnakvindinam, nes patys tada turėjome tik du kambariukus. Paskui mama juos aprengia, sutvarko. Mūsų namai jiems buvo tokie „laikini namai“. Atsigavę iš mūsų jau išeidavo ieškoti darbo ir pastogės.

- O kaip atsitiko, kad jūs patys likote neišvežti?

- Turėjo išvežti. Visai šalia Telšių, prie Džiugo kalno, mamos tėvas turėjo 240 hektarų ūkį. Vienas buvęs enkavėdistas pats prisipažino. Aštuntajame dešimtmetyje jis tėčio vadovaujamoje kapeloje grojo smuiku. Tai jis tėvukui ir papasakojo. Sako, mes tave visą laiką sąrašuose turėjome, bet vos tik ateina vežimo metas, vis kildavo abejonių: neliks Telšiuose Dobrovolskio - neliks ir dūdų orkestro. Tai kas mums per šventes gros? Ir vis neišveždavo.

Tėtis buvo muzikos mokytojas, vadovavo dūdų orkestrui, „Masčio“ dainų ir šokių orkestrui, kaimo kapelai. Dar restorane grojo, o svarbiausia - pirmaisiais pokario metais Telšiuose veikė profesionalus dramos teatras, kurio režisieriumi buvo iš Vilniaus į Telšius už „netarybinį repertuarą“ ištremtas garsusis Romualdas Juknevičius, tai tėtis buvo teatro muzikinės dalies vedėjas ir vadovavo šio teatro orkestrui.

Todėl visa mano vaikystė prabėgo su muzika. Grojau turbūt visais instrumentais, kokių tik buvo tėčio vadovautuose orkestruose ir kapelose, o jau vėliau įvairiuose studentiškuose ir medikų ansambliuose bei orkestruose, o kai kuriems jų ir vadovavau.

- O kiek muzikos liko jūsų gyvenime šiandien?

- Retkarčiais su artimiausiais draugais pamuzikuojame. Turiu nemažą kolekciją armonikų ir armonikėlių. Mėgstu operą, todėl ne rečiau kaip dukart per mėnesį einu į operos ir baleto teatrą.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"