BŪDAI. Piliečiai savo vėliavą gerbia išdidžiai laikydami rankose, keldami aukštyn. Stasio Žumbio nuotr.

Apie pasistiebusius politikus

Kokius žodžius, skirtus viešuomenės ausiai, dažniausiai vartoja mūsų politikai? Jeigu mus, pavyzdžiui, domintų tik populiariausias veiksmažodis, būtų aišku. Tai „siekti“. Tačiau šio veiksmažodžio bendratis yra įkyriai prilipusi tik prie įvairių nutarimų, programinių dokumentų. Prie politikų lūpų labiausiai prilipęs ir „viešiesiems darbams“ paprastai vartojamas būsimasis laikas. Ir dažniausiai daugiskaita: SIEKSIME. Paskui visą kadenciją net pasistiebę, bet dažniau sėdėdami, siekia, siekia... Ir jeigu ko nors pasiekia, tai dažniausiai visai ne tai, ko yra žadėję siekti.

Įdomu yra tai, kad tas prakeiktasis „siekti“ yra pasiekęs tokį populiarumą, jog nepajėgia nulipti ne tik nuo šiandienos politikų lūpų. Jo būsimasis laikas ir buvusiais laikais lygiai taip pat drūtai buvo priklijuotas prie anuomečių politikų lūpų, gal tik kiek labiau raudonai padažytų.

Vadinasi, tiek tarybmečiu, tiek nepriklausomybmečiu politikai labai aukštai vertino ir mylėjo lietuvių kalbą. Sergėjo ją ir buvo jai ištikimi. Ypač būsimojo laiko veiksmažodžiams.

Iššūkiai ar šūkaliojimai?

O štai nustatyti populiariausius politikų vartojamus daiktavardžius yra ganėtinai kruopštus darbas. Net ryžčiausi sakyti, pavojingas, nes gali būti susijęs su įsilaužimu į valstybinės svarbos kompiuterių serverius.

Ir aš, rizikuodamas būti ištremtas iš Lietuvos, kaip kad Obamos valstybėje už panašų įsilaužimą buvo pasielgta su Rusijos diplomatais, „įsilaužiau“ į prezidentės serverį! Ir štai ką aš ten, kur saugoma svarbiausia informacija apie tai, kada ir su kuo prezidentė ką nors veikė, o ypač ką jiems sakė, aptikau. Ogi, pasirodo, ji per visą savo prezidentavimo laiką daiktavardį „permainos“ yra pavartojusi 118 kartų, „pokyčius“ - 216, o „iššūkius“ - net 782 kartus!

Tai ar ne iš Daukanto gatvės tie trys daiktavardžiai paukščiais sėkmingai bus pakilę ir sutūpę ne ant Vilniaus stogų ar daugiabučių skalbinių džiovyklų ažūruose, o ant stambių politikų ir šiaip politinės smulkmės lūpų?

Anksčiau, pavyzdžiui, „iššūkis“ man reiškė kažką panašaus į dvikovai mestą pirštinę. Kuris kurį? Špaga ar kulka? O gal daina - prieš tankus? Kaip Sausio 13-ąją? Gyventi ar mirti? Žmogui ar tautai? O gal valstybei? Tai kas pas mus įvykdė šį baisųjį kontrrevoliucinį pokytį, tokią dvasinę permainą, kad mes iššūkio vardu ėmėme iškilmingai krikštyti kiekvieną aiktelėjimą, amtelėjimą ar kitokį garsą, išleistą pro pirmą ar antrą mažne kiekvienos dvikojės būtybės galą (prašome nepainioti su Gala koncertais)?

Skaitau internete: „gražios šypsenos iššūkis“; „gražios odos iššūkis“, „iššūkis be cukraus“ ir pan. Jeigu tai iššūkiai, tai kas yra šūkaliojimai? Kartais net tai, kas iš tiesų viešuomenėje ir valdžioje ne tik vadinta, bet net laikyta iššūkiais, ir po jų valstybėje iš tiesų būdavo vykdomi pokyčiai, dauguma atvejų irgi, drįsčiau manyti, buvo tik šūkaliojimai. Argi vaikai, įmesti į šulinį, - iš tiesų buvo iššūkis? O ankstėliau savo vaikus upėje nuskandinusi motina - iššūkis? O Garliavos skandalas? O vaikai, girtų policininkų vairuojamų automobilių sutraiškyti? Iššūkiai? O gal tik pasekmės, nulemtos tikrų iššūkių? Ir liaukimės bambėję, kad visų tų nelaimių priežastis - alkoholizmas. Šis vėžys savo metastazėmis iš tiesų negailestingai smaugia Lietuvą, tačiau jis irgi - tik pasekmė. Todėl man jau kiek neramu, kad ir naujieji valdantieji, su kuriais siejau ir vis dar tebesieju daug vilčių, kai kur jau irgi ima pasekmę painioti su priežastimi, o šūkaliojimą - su iššūkiu. Labai noriu manyti, kad jeigu jau Ramūnas Karbauskis, padalijęs postus ir vieniems, ir kitiems, tam davęs ir tam davęs, sau atidavė Seimo Kultūros komiteto pirmininko kėdę, jis pats vis dėlto puikiai mato svarbiausią mūsų nelaimių priežastį. Ir, ko gero, vienintelį iššūkį mūsų valstybei. Taip, tai KULTŪRA! Gal net ne ji pati, o jos stoka, sunykimas, o gal net sąmoningas naikinimas. Nes kultūra - tai ir moralė, ir švietimas, ir šeima. Net nacionalinis saugumas, nes atsisakymas vertybių, kurias šimtmečius saugojo Lietuva, o jos, vertybės, saugojo Lietuvą, manau, nepalyginamai pavojingesnis už Rusijos hibridinį karą prieš mus ir gausybę raketų Karaliaučiaus krašte. Nes Rusija mums dar tik kelia grėsmę, o svetimomis, globaliomis vertybėmis mes jau okupavome patys save.

Prezidentė viename ankstesnių metinių pranešimų mums ir pasauliui yra garsiai pasakiusi: „Tik turėdami atsakingą finansų politiką galime atlaikyti bet kokius iššūkius.“ (2014 m. kovo 27 d.) Gaila, nenurodė, kur galėtume tos „atsakingos finansų politikos“ nusipirkti ar bent laikinai, bent pabandymui išsinuomoti. Nenurodė, nes, viliuosi, puikiai suvokia, kad tokių dalykų nei nusipirksi, nei išsinuomosi. Ir neišmoksi taip pat, nes net valstybės finansų bėdos, net korupcija, kurios valstybė net su tokia kovinga prezidente nepajėgia pažaboti, yra ne kas kita kaip mūsų pačių kultūros stokos pasekmė.

Gali nusipirkti knygą, paveikslą, bilietą į teatrą ar koncertą. Kultūros nenusipirksi. Ji pati ateina. Bet tik tais atvejais, kai tavo kultūra rūpi tėvams, darželio auklėtojoms, mokytojams, dėstytojams. Kai rūpi tavo valstybei.

Ar rūpi?..

Ramūnas ar Gelūnas?

Kūčioms elektroniniu paštu vienas dailininkas atsiuntė laiškelį. Ir dvi dovanėles - vaizdo įrašus.

Pirmasis įrašas. Jaunas vyras ateina prie lovos. Nusimauna kelnes, glaudes, gulasi ant lovos nuogu pilvu ir visais kitais nuogais atributais žemyn. Ateina jauna moteris, gal žmona. Įstato vyriškiui į užpakalį kažkokį įrenginį, panašų į klizmą, o gal piltuvėlį, kurio plačioji dalis primena vazelę. Moteris ima merkti į klizmą-vazelę gėlytes. Daug daug gėlyčių. Vyras nesmarkiai muistosi, matyt, skauda, paskui pakyla ir su didele gėlių puokšte užpakalyje oriai, it povas, išeina iš kambario. Meno kūrinys taip ir pavadintas „Povas“!

Nenoriu minėti šio šiuolaikinio „meno kūrinio“ autoriaus ir pagrindinio herojaus Povo pavardės, nes ji, pavardė, mūsų valstybėje labai gerbiama. Priminsiu tik, kad jam, menininkui, meno kritikui, publicistui, naujoji kultūros ministrė jau spėjo įteikti premiją už publicistikos darbus kultūros temomis. Viliuosi, kad ji „Povo“ įrašo nėra mačiusi, o pati premija visai ne už „Povą“...

Antrasis įrašas. Jaunas vyras rūko ir žiūri į mūsų valstybės vėliavą. Numeta ant grindų cigaretę, primygia koja. Išsitraukia iš vienos kišenės šokolado plytelę, iš kitos - žiebtuvėlį, kurio ugnele kaitina šokoladą. Kai šokoladas ima tirpti, vyriškis kruopščiai juo išsiteplioja veidą, kaklą, rankas.

Paskui nusikabina nuo sienos Trispalvę ir ima ja valytis veidą. Šokoladas nepasiduoda, tenka vėliavą paspjaudyti ir tik tada ji įveikia šokoladą.

Turiu įtarimą, kad jeigu šio „meno kūrinio“ autorius ir savo veido tepliotojas būtų ne įžymus šiuolaikinis Lietuvos menininkas, ryškus „artdestruction“ meno atstovas, o, pavyzdžiui, politikas Tomaševskis arba vis dar politikuojantis Subotinas, jiedu seniai sėdėtų visai ne ten, kur dabar sėdi.

Taigi Seimo kultūros komiteto pirmininkas R.Karbauskis anksčiau ar vėliau, būtų geriau, kad anksčiau, matyt, turės mesti pirštinę (iššūkį!) savo pavaduotojui Arūnui Gelūnui, nes Gelūnas neslepia atstovaująs globaliajai „povų“ ir „šokoladų“ kultūrai, o Ramūnas, labai noriu tikėti, liks ištikimas tam, kuo visada stipri buvo Lietuva.

Kuris - kurį? Kuri - kurią? Nes kultūra gali būti ne tik visko pradžia. Ne tik visko, ko reikia tautai ir valstybei, garantas. Kultūra gali būti ir visko pabaiga...