respublika.lt

Kodėl mūsų drąsą nugalėjo baimė? (15)

2019 gegužės mėn. 27 d. 13:45:56
Gediminas JAKAVONIS

Lietuvos žmonės tapo nebeatpažįstami: nors apie tai atvirai kalbėti vengiama, daugelis pripažįsta, jog šalyje tvyro baimės atmosfera. Darbuotojas bijo darbdavio, pavaldinys viršininko, šis - savo valdžios. Žmonės linkę verčiau patylėti nei pasakyti savo nuomonę. Kur dingo Sąjūdžio metais dažnai skambėjęs šūkis: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų Algimantas NORVILAS, buvęs Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs prezidento pareigas, politikas ir teisininkas Artūras PAULAUSKAS, buvęs Seimo narys, psichologas Gediminas NAVAITIS, VU profesorius Vytautas DAUJOTIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Atkurdami Lietuvą ir demokratiją, mes buvome drąsūs, nieko nebijojome, Sausio 13-ąją žmonės plikomis rankomis net prieš tankus stovėjo. Neseniai teko dalyvauti diskusijoje apie giminių įdarbinimą, darbo vietų trūkumą, skatinantį žmonių emigraciją ir nori nenori visur girdėti tas pat: žmonės bijo pasakyti savo nuomonę, bijo dalyvauti rinkimuose, galbūt nori kažką paremti, bet to nenori garsiai sakyti. Kas, gerbiamas Algimantai, su mumis atsitiko, kad, praėjus po Sąjūdžio 30 metų, dabar yra bijoma valdininko, viršininko, nuo kurio priklauso darbo vieta, labiau nei tarybiniais laikais bijojome KGB?

A.NORVILAS: Atsitiko labai paprastas dalykas. Vertybių skalė persivertė ir esam atsidūrę kažkur arti dugno. Gali būti, kad keisis vyraujanti partija, kad grįš konservatoriai ir tos baimės bus daugiau, nes netoleruojama jokia kita nuomonė, ji yra išjuokiama, iš jos yra išsityčiojama viešai, spaudoje, ypač televizijoje. Kita vertus, esant Sauliaus Skvernelio Vyriausybei, visai nelauktai net keliose valstybinėse struktūrose atsitiko taip, kad bet kokia kita nuomonė tapo tolygi priešo nuomonei. Aš turiu omenyje „Lietuvos geležinkelius“, miškų, sveikatos apsaugos sistemas, švietimą. Daug ten dirbančių žmonių susiję giminystės, draugystės, kitokiais ryšiais. Visa tai veikia. Geležinkeliuose anksčiau būdavo viešinami ketvirčio rezultatai - smulkiausiai analizuojama, kiek ko yra pravežta, kiek atsitiko įvykių ir t.t. Jūs pabandykite tuos duomenis gauti dabar. Jie yra visiškai slapti. Sutinki buvusį bendradarbį, su kuriuo normaliai kalbėdavomės, bandai pakalbinti, tai jis aplinkui dairosi, ar kas nors nemato. Tai yra kažkas klaikaus. Tačiau tai - visuomenės atspindys. Paminėjote Sąjūdžio laikus. Kai buvome išrinkti Aukščiausiosios Tarybos deputatais ir prasidėjo deputatų skirstymas pagal pažiūras į frakcijas, tai tie, kurie nukrypdavo nuo „teisingos“ Sąjūdžio vado Vytauto Landsbergio pozicijos, tapdavo išdavikais. Jei konservatoriai kada nors grįš į valdžią, bijau, kad bus netoleruojama jokia kita nuomonė.

G.JAKAVONIS: Ką tik pasibaigė prezidento rinkimų pirmasis turas. Aktyvumas - 57 proc. Sakome, kad didelis. Bet yra ir kitas skaičius - 43 proc. žmonių, kurie visai nėjo balsuoti. Gal aš už kažką ir noriu balsuoti, bet netikiu, kad tas kandidatas bus išrinktas. Balsuoti už tuos, kurie man nepatinka, kuriais nepasitikiu, nenoriu. Susidaro įspūdis, kad žmonės nepasitiki valdžia. O nepasitikintys valdžia yra potencialūs kandidatai į emigrantus. Žmonės aiškiai pasako, kad savivaldos rinkimuose jie prieš savo valią balsuoja už tuos, nuo kurių priklauso visos šeimos darbo vietos.


A.PAULAUSKAS: Galvoju, kad mes dar iš praeities ateiname pilni baimių. Labiausiai mane nustebino, kad baimę žmonių akyse mačiau 1997 metais pradėjęs dalyvauti politikoje. Baigdavosi susitikimas, žmogus nori kažko paklausti, kažkuo pasiskųsti, tai jis būtinai mane nusiveda dešimt žingsnių į šoną, apsidairo, ar niekas negirdi, nors nekalba jokių paslapčių. Na, galvoju, kad dar tik 1997-ieji, neseniai ištrūkome. Bet dabar... Po dvidešimties metų vėl važinėju, kalbuosi, tačiau matau tą patį - savivaldybių tarybų nariai bijo kalbėti. Tuomet pradedi analizuoti, kodėl taip yra. Žinoma, mūsų žmonės yra labai socialiai pažeidžiami, ypač tuose rajonuose, kuriuose neliko jokių įmonių, gamyklų, kokių nors gerai apmokamų darbo vietų. Savivaldybė tampa pagrindiniu darbdaviu, todėl galima labai kontroliuoti žmogaus gyvenimą. Jei ne už tą balsuosi ar agituosi, jei ne tą paremsi, gali prarasti darbą. Baimė yra susijusi su socialiniu gyvenimu, ypač rajonuose. Tokią sistemą kuria tie savivaldos „kunigaikštukai“, 20 ar daugiau metų dirbantys merais. Seniūnai, įstaigų vadovai, verslas, kuris priklausomas nuo viešųjų pirkimų toje savivaldybėje, ir visa kita - ta sistema labai gerai funkcionuoja. Pirma, tam „kunigaikštukui“ užtikrina perrinkimą ir valdymą, antra, įvaro žmonėms baimės. Šitų savivaldybių mes kol kas niekaip negalime įveikti. Kai kurios sunkiai keičiasi, o kitur - vėl iš naujo susikuria.

Mes esame baimės įkaitai. Labai daug žmonių vengia savo nuomonę išsakyti. Net ir išsilavinę, gerus postus užimantys intelektualai retai kalba atvirai. Jie retai viešai skelbia savo nuomonę, geriau patyli, kad vėliau nebūtų nemalonių pasekmių. Manau, apie tai reikia kalbėti ir mažinti tas baimes, jeigu norime turėti tikrai atvirą visuomenę. Ir pačiai visuomenei būtų naudinga atvira ir nuoširdi kritika. Kažkur skaičiau, jog prezidentė nevaišina ministrų kava, nes jų rankos dreba, todėl dažnai aplaisto kilimą. Tokiems vadovams labai geri yra bijantys ir drebantys pavaldiniai. Manau, kad, pradedant prezidentės pozicija, ta baimė sėjama visai visuomenei.

V.DAUJOTIS: Kalbame apie žmogų, kuris nuolat kažko bijo. Matome skriaudžiamą ir nesugebantį pasipriešinti vadinamąjį mažą žmogų. Žmonės keiksnoja darbdavius, dažnai teisingai, bet tyliai, nes bijo prarasti darbą. Valdiškoje žiniasklaidoje dirba tik tokie žurnalistai ir girdimi tik tokie ekspertais vadinami intelektualai, kurie neerzina prezidentės ar įtakingesnių politikų. Kolegos jau kalbėjo apie įvairiausias tokių mažų žmonių baimes. Nėra negirdėjusio mažo žmogaus skundo - „visi skriaudžia mažą žmogų“ arba „ką aš, mažas žmogelis, galiu padaryti“. Kai kurie Lietuvoje tvyrančios baimės atmosferos aspektai slogesni nei sovietmečiu. Komunistai „pasirūpindavo“ išgyvenimo šaltinį praradusiu disidentu - suteikdavo pastogę ir maistą lageryje. Jei lagerio neskirdavo, bent užtikrindavo krosniakūrio, nešiko ar kitą panašios kvalifikacijos darbą - komunistinėje visuomenėje veltėdžių negalėjo būti. Dabar darbą praradęs lieka tik su savimi.

Vaizdas slogus, bet tai tik fragmentas. Baimė yra korupcijos terpė. Baimė tvyro ne tik žemesniuose sluoksniuose. Viršininkas turi aukštesnį viršininką, kurio reikia bijoti, prieš kurį reikia atrodyti kvailesniu. Aukštesnis viršininkas irgi bijo. Bijo dar aukštesnių, bijo protingesnio pavaldinio, kuris gali užimti jo vietą. Seimūnai, bijantys būti neišrinktais kitai kadencijai, nuolat šmėžuoja žiūrovų instinktus kutenančiose TV laidose. Būsimi ministrai bijojo kalbų žinojimą egzaminuojančios prezidentės, tapę ministrais bijojo bet kokio jos nepasitenkinimo, kuris dažniausiai baigdavosi ministro atleidimu. Prezidentė dėl menko išsilavinimo nuolat keitė savo aplinką vis kvailesniais patarėjais ir bijojo protingesnių žurnalistų, iš anksto nesuderintų žurnalistų klausimų. Pasitelkusi paklusnius TS-LKD vadukus ir jai pavaldžias slaptąsias tarnybas, ji visą prezidentavimo dešimtmetį finansiniais ir kitais smūgiais triuškino nepriklausomą žiniasklaidą, vienu ar kitu būdu nuo iškilesnių žurnalistų valė ir valdišką, ir privačią žiniasklaidą. LRT virto bailių vidutinybių ir valdžią aptarnaujančių menkystų tribūna.

G.JAKAVONIS:
Mokslininkė Ona Rakauskienė darė tyrimus bene 30-yje rajonų, ir yra juos paskelbusi. Pirmiausia ji išskiria su baime susijusius sveikatos praradimus, toliau eina socialiniai dalykai - pajamų praradimas, darbo vietų praradimo baimė. Ko labiausiai, psichologo nuomone, žmonės bijo?

G.NAVAITIS: Paminėčiau dabar prie mūsų stalo išryškėjusį vieną įdomų dalyką. Turbūt jau nuo 70-ųjų praėjusio amžiaus metų pradėta kalbėti apie tokią visuomenės perspektyvą, kuri įvardijama kaip „laimės ekonomika“. Rinkos ekonomikos tikslas - būti turtingesniam, ir bendras BVP vienam gyventojui. Manoma, jeigu būsime turtingesni, būsime ir laimingesni. Tie, kuriems atrodo, kad „laimės ekonomika“ yra perspektyvi kryptis, pateikia daugybę įrodymų, jog tie, kurie yra laimingesni, jie ir tampa turtingesni. Tikslas turėtų būti - laimingesnė visuomenė, o matas, kuris matosi artėjant prie jos - bendros nacionalinės laimės indeksas. Norėjau pasakyti, kad Lietuvoje įdomu stebėti, kaip iš visų jėgų bandoma atsisakyti šių idėjų. Lietuvoje maždaug 10-12 proc. žmonių būtų galima laikyti laimingais, nes jie atsako, kad metai buvo geri, o ateityje gerovė tik stiprės. Kuo Lietuva išsiskiria? Išsiskiria ypač nelaimingų žmonių skaičiumi. 17-19 proc. atsako, kad metai buvo blogi, o ateityje nieko gero nesitiki. Šis skaičius Lietuvoje yra gana didelis, nes Skandinavijos šalyse tokių atsakymų bus apie 1-3 proc. Šie matavimai teikia apibendrintą Lietuvos žmonių savijautos vertinimą. Reikėtų pažvelgti, kas lemia tokią savijautą. Svarbu pažymėti, kad gyvybinga tauta susideda iš kelių sluoksnių ir grupių: valstiečiai darbininkai, prekiautojai, kariai-vadai ir saugantys vertybes, tradicijas, dorovę. Ką matome Lietuvos istorijoje? Už vertybes atsakinga Tautos dalis nuolat žūdavo arba prarasdavo įtaką. Lietuvos kunigaikščiai elgdavosi racionaliai, keisdami tikėjimą, tačiau prarado vertybes saugančią Tautos dalį. Vadai sugebėjo sukurti Didžiąją kunigaikštystę, tačiau ką su ja daryti, jie negalėjo nuspręsti, o dvasinio vadovavimo neliko. Protingų minčių, kaip gelbėti Abiejų Tautų Respubliką, tikrai netrūko. Buvo daug siūlymų, bet trūko dvasinio autoriteto, kuris pasakytų, kad viskas, diskusijos baigtos, kelias nuspręstas ir dabar juo eisime. Situacija kartojosi ir vėliau. Dvasinė idėja atkurti valstybę labai nepalankiomis sąlygomis leido ateiti Vasario 16-ajai. Vėliau, sumenkėjus vertybiniam principui, Lietuva tapo kitos valstybės dalimi. Idealistinis veikimas atveda į Kovo 11-ąją, tačiau vėl šiandien matome to vertybinio principo neveiksnumą ir nėra žmonių, kurie galėtų pasakyti, kad nebijotumėm. Pasakyti tai yra galinčių, tačiau jie nebus išgirsti. Čia matau vieną iš esminių problemų, kad dvasinis autoritetas yra visokeriopai išstumiamas iš visuomenės, o kartu ir iš politinio veikimo, kur aiškiai dingo inteligentai, kūrybinės organizacijos. Jos yra ir nušalintos, ir nusišalinusios. Vyksta nuolatinis universitetų, mokslo, mokytojų niekinimas arba „informacinė blokada“. Jei kuris išdrįso išsakyti kitokią nuomonę, tuoj pat bus sukvailintas, paskelbtas puspročiu, atgyvena, visais kitais įmanomais būdais bus gąsdinamas ir išstumtas. Daugelis inteligentų po viešo pažeminimo užsisklendžia. Galima sakyti, kad arba jie bijo, arba, mandagiau pasakysiu, kad vengia. O ko vengia? Vengia psichologinio teroro, vengia „pamazgų duobės“, kuria vadinami internetiniai komentarai. Žmonės pasitraukia į save, į vidinę emigraciją. Tuščių vietų nebūna. Jeigu kažkas traukiasi, tai kažkas ateina. Ateina uždarumas ir tą uždarumą lydintis kvailumas. Be platesnio išsilavinusių žmonių požiūrio pasiekiame praėjusių amžių lygmenį. Kaip kokia laukinė gentis pradedame bijoti skiepų, pradedame abejoti modernia medicina, labai džiaugiamės, kai sveikatos ministras patvirtina teisę gimdyti „tvartelyje“; vienu metu skelbiame nacionalinę idėją - padaryti mokytojo profesiją prestižine, bet vengiame pasakyti, kad nekilnojamojo turto vystytojai nėra tie, kurie turi spręsti universitetų ateitį, o iš esmės jie ir nusprendė. Nemenka dalis žmonių mano, kad drąsa, laisvas žodis, diskusijos yra tik priedas, jų gyvenimo tiesiogiai neliečiantis. Bet tai liečia kiekvieną. Nes kai neginami dvasiniai orientyrai, tie žmonės, neginantys išsakančių dvasines idėjas, vėliau nukenčia tiesiogiai materialiai.

G.JAKAVONIS:
Vėl grįžtu į Sąjūdžio laikus. Tuo metu mes rėmėmės mokslo žmonėmis, jų idėjomis. Koks būtų jūsų receptas, ką reikia daryti, kad situacija pasikeistų?

A.NORVILAS:
Pirmiausia labai svarbu moralinis autoritetas. Nėra mūsų valstybėje moralinio autoriteto ir tokio nebuvo nuo pat pradžių. Štai Latvija ir Estija. Turint omenyje visą politinę situaciją, gyventojų sudėtį ir pan., - jų sąlygos buvo daug sunkesnės negu mūsų. Kadangi per pastaruosius keletą metų nemažai teko būti tiek vienoje, tiek kitoje broliškoje šalelėje, galiu pasakyti, kad jie nuo mūsų skiriasi visuomenės moraline atmosfera. Daug kas aiškina, kad jie yra protestantai, pragmatiškesni ir t.t. Bet, pažiūrėjus į jų to meto vadovų autoritetą, galima pasakyti, kad jiems pasisekė, jog jų valstybėms vadovavo ženkliai padoresni žmonės. Intrigų, priešų ieškojimas kaip raudona linija praėjo pro mūsų Nepriklausomybės istoriją. Prezidentas Algirdas Brazauskas tam tikru laikotarpiu buvo nustumtas į šalį ir rodomas kaip smerktinas pavyzdys. Visuomenė iš karto tai jaučia. Jeigu su prezidentu galima taip elgtis, ką galima padaryti su paprastu žmogumi? Čia yra šaknys, blogybių pradžia. Bet pas mus tai buvo labai toleruojama. Įsivaizduokite, jei pirmuoju Lietuvos prezidentu arba faktiniu šalies vadovu būtų buvęs Justinas Marcinkevičius, manau, visa mūsų valstybės istorija būtų pakrypusi kiek kitaip.

Klausiausi žmonių nuomonių apie dabartinius kandidatus į prezidentus. Jie galvoja, kad šie kandidatai gerai išmano ekonomiką, tad visur iškyla ekonominiai dalykai. O juk renkame moralinį valstybės lyderį, kuris vėl suformuos visą valstybės stulpą pagal save. Dalia Grybauskaitė pagal save pasistatė baimės ir jėgos stulpą. Dabar stulpas statysis pagal kažkurį iš dviejų ir viskas priklausys nuo jo moralinių savybių. Juk pirmas žmogus duoda toną. Štai Nepale, kur karalius kartą per metus su svita apeina savo valstybę, bendras šalies produktas yra juokingas - žmogui per metus tenka po kelis dolerius, bet laimės indeksas yra stulbinantis. Valstybė yra laiminga. Štai kur esmė. Todėl ir pas mus turėtų persiversti vertybės.

V.DAUJOTIS: Laisvę atgavome, kai vadinamųjų Vakarų rinkoje įsitvirtino neoliberalizmo ideologija, kurianti atomizuotų ir ekonomiškai konkuruojančių individų pasaulį. Tokios rinkos įstatymas skelbiamas nuo žmogaus nepriklausančiu, jis valdo be jokių moralinių stabdžių. Viskas tampa preke, neišskiriant ir politikos.

Valstybė, staiga susirūpinusi smurtu prieš vaikus, iš tvarkingų, bet sunkiau besiverčiančių šeimų emė grobti vaikus ir juos suprekinti. Asocialios šeimos neliečiamos - prekė nekondicinė. Priimami vaiko apsaugos įstatymai leidžia grobti vaikus iš bet kurios šeimos. Visi tėvai įbauginti.

Neapykantos kalbos įstatymais įtvirtinamas politinis korektiškumas laipsniškai naikina žodžio laisvę. Diegiama baimė - „galvok, ką kalbi“ arba „laikyk liežuvį už dantų“, kitaip nukentėsi.

Švietimo sistemoje neoliberalizmas „išlaisvino“ mokinį nuo mokytojo autoriteto, vietoj jo „autoritetu“ paskelbė tą, kuris sugeba iš visko gauti daugiausia naudos sau, kad ir kitų žmonių sąskaita. Iš tikrųjų tai baimės spąstai. Tokioje konkurencijoje pralaimėjusių visada bus dauguma. Pralaimėjusieji palūžta. Neoliberalusis ugdymas užbaigtas - parengta nuolanki ir visko bijanti darbo jėga.

Kaip ištrūkti iš baimės? Atsakymas paprastas. Jonas Paulius II nuolat kartojo: nebijokite, nebijokite liudyti, nebijokite tikėti. Visuomenėje, kurioje gerbiamos ir puoselėjamos didžiosios krikščioniškosios dorybės - išmintis, teisingumas, saikas, drąsa - baimei vietos nėra. Į tokią visuomenę kelias iš baimės visuomenės labai ilgas ir sunkus. Gediminas Navaitis sakė, jog reikalingi dvasiniai autoritetai, bet Lietuvoje galimi autoritetai išstumiami į visuomenės pakraščius. Pradėti pirmiausia reikėtų nuo švietimo - sugrąžinti mokytojo autoritetą, o dorinis ugdymas turi tapti švietimo fundamentu.

Lietuvoje menkai suvokiama, kas yra autoritetas. Tai taip pat didelė problema. Autoritetu grindžiama tvarka visada yra hierarchinė. Daugumai hierarhcija atrodo nesuderinama su demokratija. Iš tikrųjų demokratija veikia tik tada, kai gerbiamas autoritetas. Kaip sakė viena iškiliausių XX amžiaus mąstytojų Hana Arendt, tokioje hierarchijoje „santykis tarp įsakinėjančio ir paklūstančiojo negrindžiamas nei bendru supratimu, nei įsakinėjančio galia; tai, kas jiems bendra, yra pati hierarchija, kurios teisingumą ir teisėtumą pripažįsta abu ir kurioje abu turi iš anksto nustatytą vietą“. Ir dar: „kur naudojama jėga, paties autoriteto nebėra“, taip pat „kur naudojami argumentai, autoritetas negalioja“.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Artūrai, jūs minėjote „kunigaikštukus“. Mes turime tokį vieną „kunigaikštuką“, Druskininkų merą Ričardą Malinauską. Bet miestas yra sutvarkytas, žmonės vis renka tą patį merą. Kyla klausimas, ar visuomet rotacija tikslinga. Aš matau lazdą su dviem galais. Jei, pavyzdžiui, yra savivaldybės įmonė ir yra įvedama direktorių rotacija, labai greitai mokyklos direktorius taps tam tikros politinės jėgos simpatiku. Man netrukdė tai, kad tas pats mokyklos direktorius buvo tada, kai aš mokiausi ir kai mokėsi mano sūnus. Man nemaišė, nes žmogus yra profesionalas. Prisimenu 2000-uosius, kai Algirdas Monkevičius tapo švietimo ir mokslo ministru. Jis buvo savo srities specialistas. Tai iš kur atsirado visa krūva politinio pasitikėjimo asmenų, kurie išstūmė profesionalus? Manau, čia yra valstybės bėda. Kur yra riba, skirianti ilgus metus gerai besitvarkantį profesionalą nuo „kunigaikštuko“?

A.PAULAUKAS: Yra kriterijai, kai žmogus yra demokratiškas, tada už jį balsuojama gera valia, laisvai apsisprendus. Tačiau yra savivaldybių, kur aiškiai pasakyta seniūnui, kad jeigu tavo seniūnijoje nebalsuos, kitą dieną jau nebeturėsi darbo. Aš galvoju, kad visos pareigos kažkiek žmogų gadina. Jeigu jis tose pareigose sėdi daug metų, jis jau viską žino, viską patyręs.

Mūsų valstybėje matau didžiausią bėdą, kad žmonės, į kuriuos daug investuota, kurie yra geri profesionalai, kurie turėjo pareigas, kurie sąžiningai dirbo, dažnai tampa niekam nereikalingi. Tie žmonės kabinasi už pareigų, nori išlikti, kad kuo ilgiau pratęstų savo laiką, nes žino, kad niekas daugiau nieko nepasiūlys. Tie patys signatarai, tie patys mūsų Seimo nariai, ministrai po savo darbų kažkur dingsta. Kad žmogus taptų ministru, jis vis dėlto turi kažką išmanyti, kažko pasiekti, tačiau nėra sistemos, kaip juos išsaugoti ir kaip išnaudoti jų potencialą.

Nuvažiuoji į užsienį ir matai, kad buvęs premjeras yra kokios nors rimtos įmonės patarėjas, vadovauja kokiam nors visuomeniniam junginiui, rengia konferencijas, suvažiavimus. Žmogus gali išnaudoti savo sukauptą potencialą. Pas mus taip nėra, baigei kadenciją ir eik, kur nori, gyvenk, kaip nori.

Tokio moralinio autoriteto, koks buvo J.Marcinkevičius, nėra. Jei toks atsirastų ir pakeltų šiek tiek galvą, tuoj pat būtų surasta kokia kompromituojanti informacija, kad neliktų jokio autoriteto. Taip išeina, kad tik užėmęs kokias nors pareigas gali pretenduoti į tam tikrą autoritetą. Tuomet tas autoritetas yra pareigos, bet jis nėra tavo tikrasis autoritetas. Buvo paminėtas A.Brazauskas, kuris norėjo demokratiškai valdyti. Nors su juo tuo metu tikrai nepadoriai elgtasi, jis rodė pavyzdį ir nesirėmė spec. tarnybomis. D.Grybauskaitė sukūrė tą galios, baimės sistemą ir dešimt metų viskas ėjo „kaip iš pypkės“. Į neparuoštus klausimus neatsakinėjo, žurnalistai ir visi kiti buvo apdovanoti. Mes patys esame susikūrę tokią sistemą, kur žmonių patirtis yra nesvarbi, jų profesionalumas taip pat nesvarbus, autoritetas ateina tik su pareigomis, o pareigos leidžia sukurti baimės ir galios sistemą. Pati valstybė turi tuos santykius tarp žmonių megzti ir mažinti baimes, kelti pasitikėjimą.

G.NAVAITIS: Norint ką nors pakeisti, reikia rizikuoti. Palyginčiau su perėjimu lynu virš bedugnės. Kaip gali eiti lynu, jeigu nepasitiki aplinkiniais, jeigu nežinai, ar jie pririšo tą lyną. Auga nauja karta, jai bandoma primesti globalias vertybes, bet ji irgi jaučia, kad toks pasaulis yra vienpusis. Aš linkęs į ateitį žvelgti labiau pozityviai. Vis daugiau žmonių supranta, kad negalima atsisakyti vertybių, kurias turime, tačiau kol kas per drąsiai mėtome.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.


Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (15)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NUSILEIDO: trečiadienį Libavos poligone Čekijos šiaurės rytuose kietai nusileido šalies karinių oro pajėgų sraigtasparnis Mi-24, kuriame buvo penki kariškiai.
  • AKCIZAS: Estijai nusprendus ketvirtadaliu mažinti akcizą alkoholiniams gėrimams, Latvijai neliks nieko kito, kaip tik imtis tokių pat veiksmų; pradėti mažinti ketina jau vasarą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar esate patenkinti Lietuvos dantistų paslaugomis?

balsuoti rezultatai

Ar reikalinga nedarbo diena per Jonines?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+14 +15 C

 +19 +21 C

 

 +19  +20 C

+28 +30 C

 +29 +31 C

 

 +21  +24 C

 0-3 m/s

 0-4 m/s

 

 0-3 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis