respublika.lt

Kas gelbėja žmoniškumą? (17)

2019 birželio mėn. 25 d. 14:33:58
Regina MUSNECKIENĖ, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Vil­nie­tis ar­chi­tek­tas Tau­ras Bu­dzys iš­kė­lė sau ne­leng­vą už­da­vi­nį – Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lio ženk­lais pa­žy­mė­ti ant­ka­pi­nius žy­dų gel­bė­to­jų pa­mink­lus. Už­dir­ba pi­ni­gų iš tie­sio­gi­nės sa­vo veik­los, pa­pra­šo pa­ga­min­ti pus­šim­tį ženk­lų ir tren­kia­si į ku­rio nors Lie­tu­vos pa­kraš­čio ka­pi­nes. Sa­vo lė­šo­mis. Nie­kie­no pa­ra­mos ne­pra­šy­da­mas.

 

Ar­chi­tek­tas jau­čia pa­rei­gą pa­gerb­ti žmo­nes, ku­rie ri­zi­kuo­da­mi sa­vo ir sa­vo vai­kų gy­vy­bė­mis, gel­bė­jo pa­smerk­tuo­sius, o drau­ge gel­bė­jo ir lie­tu­vių tau­tos žmo­niš­ku­mą.

Atei­nan­čios kar­tos ne­ži­no­tų, kiek tau­tos did­vy­rių il­si­si ato­kių kai­me­lių ka­pi­nė­se, baž­ny­čių šven­to­riuo­se ar rū­siuo­se. Ženk­lai pri­vers juos su­klus­ti ir tei­sin­gai su­vok­ti is­to­ri­ją. Kai Hit­le­rio pa­siun­ti­niai mū­sų že­mė­je siau­tė­jo ma­siš­kai žu­dy­da­mi žy­dus ir pri­vers­da­mi ar su­gun­dy­da­mi po vie­ną – ki­tą lie­tu­vį jiems ko­la­bo­ruo­ti, dau­ge­lis žmo­niš­ku­mo ne­pra­ra­du­sių mū­sų tau­tie­čių, slap­ta veik­da­mi, iš­drį­so jiems pa­si­prie­šin­ti.

Tuo me­tu nu­sto­jo eg­zis­tuo­ti kla­sės ir kas­tos. Vals­tie­čiai ark­liais ve­žė iš Šiau­lių ge­to pa­bė­gu­sius žy­dus. Ku­ni­gai, gy­dy­to­jai ir ki­ti au­to­ri­te­tin­gi bei ger­bia­mi žmo­nės, ri­zi­kuo­da­mi vis­kuo, kas bran­giau­sia, juos slė­pė.

Ra­šy­to­ja Rū­ta Še­pe­tys sa­vo kny­go­je "Tarp pil­kų de­be­sų" pa­tei­kia daug pa­vyz­džių, liu­di­jan­čių į Si­bi­rą iš­trem­tų Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų stip­ry­bę ir ge­bė­ji­mą ne­pra­ras­ti žmo­niš­ku­mo net tuo­met, kai mir­tis žiū­rė­jo į akis. Vie­na iš pa­grin­di­nių he­ro­jų at­si­sa­ko ka­gė­bis­tams ver­tė­jau­ti. Nak­ti­mis kvie­čia­mi pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tų, pri­pa­žįs­tan­čių ne­bū­tus nu­si­kal­ti­mus, di­džio­ji da­lis trem­ti­nių ne­pa­si­ra­šo, taip iš­reikš­da­mi ty­lų, bet orų pro­tes­tą prieš že­mi­nan­čią ne­tei­sy­bę.

Iš na­mų į sve­ti­mą že­mę iš­vež­ti švie­siau­sie­ji Lie­tu­vos žmo­nės da­li­jo­si pa­sku­ti­niu kąs­niu. Mo­ti­nos ati­duo­da­vo sa­vo duo­ną vai­kams, nors pa­čios mir­da­vo nuo iš­se­ki­mo. Utė­lė­mis ap­leis­ti, gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se ve­ža­mi ir že­mi­na­mi lie­tu­viai tuo­met taip pat iš pa­sku­ti­nių sa­vo jė­gų gel­bė­jo žmo­niš­ku­mą.

Tuo me­tu, kai už ran­kų su­si­ki­bę sto­vė­jo­me Bal­ti­jos ke­ly­je, taip pat gel­bė­jo­me žmo­niš­ku­mą. Sa­vo tau­tos oru­mą ir lais­vę.

Kas mums at­si­ti­ko pa­skui? Kad tuo­met už­plū­du­si žmo­niš­ku­mo ban­ga ėmė slūg­ti. Ir kar­tais at­ro­do, jog nu­slū­go iki sek­lu­mos.

Iš­si­lais­vi­nę iš oku­pan­to ke­le­rius me­tus gin­či­jo­mės, ku­ris vei­kė­jas, ku­ri par­ti­ja ir ku­ris ei­li­nis la­biau­siai my­li Tė­vy­nę. Lyg vai­kų na­mų glo­bo­ti­niai ne­pa­si­da­lin­da­mi auk­lė­to­jos... Gin­či­jo­mės, bet var­gu, ar su­vo­kė­me, jog Tė­vy­nė esa­me mes. My­lė­ti Tė­vy­nę – ly­gu my­lė­ti žmo­gų. De­ja, vie­ni ki­tus ne­la­bai my­lė­jo­me.

Ne­my­li­me iki šiol. Nors dau­ge­lis sa­ve lai­ko­me di­de­liais pa­trio­tais. Hi­pok­ra­to prie­sai­ką da­vu­si gy­dy­mo įstai­gos va­do­vė iš tri­bū­nos apie pa­cien­tus kal­ba taip tar­si jie bū­tų ne po­lik­li­ni­kos klien­tai, o prie­šai. Esą rei­ka­lau­ja ir to, ir ano... O ko­dėl ne­ga­li rei­ka­lau­ti, jei­gu mo­ka svei­ka­tos drau­di­mą ir yra mū­sų Tė­vy­nės da­lis?

Gy­dy­mą pa­va­di­no­me pa­slau­ga. O pa­slau­gos, kaip ži­nia, bū­na mo­ka­mos. Tos, už ku­rias li­go­nių ka­sos at­si­ly­gi­na dos­niau, la­biau ap­si­mo­ka. Tų, už ku­rias mo­ka ma­žiau, po­lik­li­ni­kos pur­to­si. O tarp tų pa­slau­gos gir­nų ma­la­mas ser­gan­tis žmo­gus. Kartu ma­la­mas ir žmo­niš­ku­mas.

Už­tat esa­me ge­ri sve­ti­miems. Kal­ba­me apie sa­vo ša­ly­se dir­bu­sių ir mo­kes­čius mo­kė­ju­sių da­bar Lie­tu­vo­je ap­si­gy­ve­nu­sių bal­ta­ru­sių ir uk­rai­nie­čių pen­si­nin­kų ne­mo­ka­mą gy­dy­mą. Ar Bal­ta­ru­si­jo­je ir Uk­rai­no­je gy­dy­tų se­nat­vės leis­ti iš­va­žia­vu­sius lie­tu­vius, ku­rie ir su lie­tu­viš­ka pen­si­ja ten iš­vy­kę ga­lė­tų oriai gy­ven­ti?

Prieš Am­ži­no poil­sio at­gu­lu­sius žy­dų gel­bė­to­jus ir trem­ti­nius la­bai ap­gai­lė­ti­nai at­ro­do trans­por­to įmo­nės sa­vi­nin­kas, pri­si­vi­lio­jęs dirb­ti uk­rai­nie­tį, ne­su­mo­kė­jęs jam al­gos, ga­liau­siai su­mu­šęs ir iš­me­tęs iš sunk­ve­ži­mio už­sie­ny­je.

Ko­kią ži­nią apie sa­ve pa­sklei­džia­me pa­sau­liui? Apie tai, kad lie­tu­vis darb­da­vys dar­buo­to­jui pa­si­ren­gęs nu­dir­ti odą, o su­mo­kė­ti gra­šius ar­ba vi­sai ne­mo­kė­ti? Kad di­rek­to­rius pre­mi­ją pa­si­skirs pir­miau­sia sau. O jei­gu liks ke­li cen­tai – ir dar­buo­to­jui. Kad bū­tent dėl ne­pa­gar­bos ir iš­nau­do­ji­mo pa­skli­do­me po pa­sau­lį ir jau esa­me pra­min­ti Eu­ro­pos či­go­nais? Kur din­go ta lie­tu­vių vie­ny­bė, oru­mas ir žmo­niš­ku­mas, ku­riuos de­monst­ra­vo į ne­ži­nią ve­ža­mi trem­ti­niai ar­ba žy­dų gel­bė­to­jai?

Nū­nai Lie­tu­vo­je vie­nas po­pu­lia­riau­sių žo­džių "ver­ty­bės". O ver­ty­bių lie­ka vis ma­žiau ir ma­žiau. Vie­nin­te­lė ver­ty­bė tik pi­ni­gai, pi­ni­gai, pi­ni­gai... Tūks­tan­čiai, mi­li­jo­nai, mili­jar­dai. At­ro­do, jog iš vi­sų pu­sių į žmo­gų tie­sia­si šim­tai čiup­tu­vų. Tik duok, kišk, mo­kėk, pa­si­pirk. Už su­teik­tą ir už ne­su­teik­tą pa­slau­gą. Už nuo­dui kar­tais pri­lygs­tan­tį mais­tą ar gė­ra­lą. Už van­de­nį ir orą. Kad tik mū­sų ša­le­lė­je bū­tų dau­giau mi­li­jo­nie­rių. Tuo­met pa­sau­liui at­ro­dy­sim tur­tin­giau ir gra­žiau.

Iš oku­pan­to vo­gė­me tai, ką ga­lė­jo­me pa­čiup­ti ran­ko­mis. Da­bar re­gis vie­nas ki­tą ap­va­gi­nė­ja­me ne tik ran­ko­mis, bet ir sme­ge­ni­mis, šir­di­mis, aki­mis, nes, nė vie­nas mū­sų or­ga­nas jau ne­be­ga­li eg­zis­tuo­ti be eu­ro, do­le­rio, sva­ro.

Ar tu­ri­me ko­kią at­sva­rą? Nep­rik­lau­so­my­bė­je gi­męs jau­ni­mas jau ne­be­ga­li su­pras­ti, ko­dėl rei­kia duo­ti ky­šį me­di­kui, tei­sė­jui, po­li­ci­nin­kui ar vals­ty­bės tar­nau­to­jui. Ir ne­duo­da. Tai pa­žan­ga. Tik kaip ta pa­žan­ga at­si­rūgs pa­čiam jau­ni­mui, at­si­dū­ru­siam ky­šio no­rin­čio gy­dy­to­jo ar ko­kio vals­ty­bės pa­rei­gū­no pri­klau­so­my­bė­je?

Ats­va­ra – dau­gy­bė ge­rų, pa­do­rių žmo­nių, ty­liai be po­mpas­ti­kos ir kal­bų apie ver­ty­bes dir­ban­čių Lie­tu­vai ir sa­vo šei­mai. Tik­rie­ji in­te­li­gen­tai, pa­na­šūs į tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos eli­tą. Jiems rū­pi, ko­kia Lie­tu­va yra iš tik­rų­jų ir kaip ji at­ro­do pa­sau­liui.

Jų yra vi­sur: ir did­mies­čiuo­se, ir ma­žuo­se kai­me­liuo­se. Jie dar mo­ka da­lin­tis žmo­niš­ku­mu ir adek­va­čiai su­vok­ti ver­ty­bes. Tik ne­mo­ka tuš­čios de­ma­go­gi­jos. To­dėl, ma­tyt, kar­tais yra ne­pas­te­bi­mi ar­ba už­mirš­ti.

Kai vi­dur­nak­tį pra­ve­riu du­ris ir iš­girs­tu į me­dį at­skri­du­sios lakš­tin­ga­los gies­mę mė­ne­sie­nos si­dab­ru ap­lie­ta­me kie­me, pa­ma­nau, jog ga­vau pa­sau­ly­je gra­žiau­sią pa­slau­gą, už ku­rią dar ne­rei­kia mo­kė­ti.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (17)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • IŠGELBĖJO: kruizinis laivas „Marella Discovery“ prie Graikijos Peloponeso pusiasalio išgelbėjo 111 migrantų, mėginusių pasiekti Italiją.
  • PRAŽUDĖ: Pakistano šiaurės vakaruose susisprogdinusi mirtininkė pražudė šešis žmones.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar Seimo nariui būtinas aukštasis išsilavinimas?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate Lietuvos kelius?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+17 +18 C

 +16 +17 C

 

 +14 +15 C

+24 +25 C

 +23 +25 C

 

 +22 +24 C

0-5 m/s

 0-4 m/s

 

 0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis