Kakokratai žaidžia baltaisiaisnuotraukos (12)

2018 vasario mėn. 12 d. 11:04:22 Perskaitė 2625

Mes - tauta, mes - valstybė, mes - žmonės, piliečiai. Klausiame artėjant didžiajai Nepriklausomybės šventei: kur  atėjome ir einame? Akys krypsta į vedlius. Jų rodoma kryptis, jų ištiesta ranka, jų pavyzdys moko, veikia, įkvepia arba stumia į abejingumą ir neviltį. Nuo senų laikų susikaupė daug nuojautų-faktų,  apie kuriuos klausti garsiai būtų šventvagiška. Kol į juos neatsakyta, tautos ir valstybės gyvenimas tarytum eina gūdžiu mišku. Klausimų daug, bet užtenka vieno, apibūdinančio santvarką, kurioje gyvename. Jį, minint Sausio 13-ąją, iš Seimo tribūnos uždavė Nijolė Sadūnaitė: kur yra ir ar dar gyva Garliavos mergaitė?

 

Ji tikisi, kad atsakymas bus paviešintas iki Didžiosios Vasario 16-osios šventės.

Bet nebus į šį klausimą atsakyta. Prezidentė jau atsakė: nežinau. Bet tas kelerių metų senumo klausimas iš esmės tiesiogiai liečia visas gyvybiškai svarbias valstybei struktūras - policiją, prokuratūrą, teismus, vyriausybę, Seimą, Prezidentūrą... Liečia visas, kurios į klausimą nenori ir negali atsakyti, kol jose valdo JIE.

Jei  į Sadūnaitės klausimą nebus atsakyta, bus galima neabejoti, kad aukščiausieji šalies vadovai dar kartą smogia pasitikėjimu Respublika.

Visi aukščiausieji asmenys tiesiogiai ar netiesiogiai yra atsakingi, jie inicijavo, kūrė, ir tvirtino santvarką, vadintiną  kakokratija.

Ne ta patekėjo saulė

Dauguma socialinių para-metrų laikomės už ES uodegos. Emigracija, skurdas, iždo vagystės, didžiulė turtinė nelygybė, moralinė degradacija. Šalia - istorinės atminties mankurtizmas ir patriotizmo paniekimas, įgaunantis tokias formas kaip „kas linksmiau atšvęs Vasario 16-ąją“... Semiotikas Algirdas J. Greimas rašė dar 1956 m.: „Kalbant apie Lietuvos gerbūvį, jos ateitį, - vienintelis išeities taškas - pats biedniausias lietuvis“. Būtų vertas dovanos už nepriklausomybės idėją Lietuvai. Šiais laikais tarp visų biednų surasti biedniausią - argi tokia idėja nebūtų puiki?

Kas yra „kaka“ jūs žinote, o kakokratija yra tokia valdymo sistema. Ji gali būti pavadinta vagių, sukčių, demagogų, kvailių, apgavikų, biurokratų, išdavikų, naivuolių, veidmainių valdžia... Visos šios sąvokos telpa vienoje sudurtinio žodžio dalyje - graikų kalba žodis „kaka“  reiškia blogį, bjaurastį. Tai blogio valdžia - minimumas efektyvumo, veidmainingas teisėtumas ir mažiau nei lašas atsakomybės.

Kad kakokratija išsilaikytų, reikalingas vaizduojamasis teisėtumas ir tokia pat demokratija. Bet kokie bandymai pasukti link bendrojo gėrio ar net bandyti apie jį prabilti turi būti blokuojami ir naikinami pačioje užuomazgoje. Tikroji žodžio „elitas“ prasmė iškreipta. Per ypatingą sietą atsijojami visi įmanomi kandidatai į teismus, prokuratūrą, policiją,  saugumo organus paverčiant juos kompromituojančių faktų rinkimo ir klasifikavimo struktūromis. Todėl nesakysiu, kas pagal Konstituciją privalo formuoti mūsų teisėsaugos veidą. Kakokratijoje asmuo be nuodėmės negali būti „prie valdžios“. Kiekvienas, pabandęs savo nuožiūra perdalinti pyragą, vadinamą nuosava Lietuva, greitai „atsijojamas“. Reikia dalintis aukščiausiu lygiu. Yra pagrindo manyti, kad vienas prezidentas buvo nušalintas ne tiek dėl savo nuodėmių, kiek dėl to, kad jo aplinka pernelyg  grubiai ir arogantiškai ėmėsi tą pyragą perdalinti savo naudai.

Vedliai renkami lyg ir demokratiškai, tačiau pasirinkimas ribojamas jau pirmuose demokratijos žingsniuose: registruojant kandidatus,  vėliau jiems konkuruojant,  balsuojant ir  paverčiant balsus teisėtais sprendimais. Visi „runkeliai“ ir į juos panašūs žino, kad balsais manipuliuojama, bet niekas netiki, kad apgavystės galima išvengti. Tad kakokratai renkami iš bėdos, žinant, kad partijų sąrašuose jie tėra marionetės. Pavienės politinės „lakštingalos“ kelia šiokį tokį pavojų, kol nesupranta: norėdamas tapti kakokratijos elitu, privalai būti bendrininkas ir suprasti, kad komisijos sudaromos tam, kad numarintų, kas nereikalinga ir paskirtų, kas reikalingas.

Šaltinis rausvas

Nė viena iš naujų ar atsikuriančių partijų neturėjo tokios organizacinės struktūros, intelektinės jėgos ir patirties kaip kompartija. Partinė nomenklatūra laimėjo aiškia persvara. Ji buvo  labiau išsilavinusi, įpratinta prie drausmės, veidmainystės bei sukčiavimo, vienijama bendrų egoistinių interesų ir ideologijos, greitai susitelkianti apie vadą ir be skrupulų vejanti jį šalin vos atsiradus apsukresniam. Lietuvoje eita šventųjų takeliu - komunistiniai lyderiai nebuvo nei nušalinti nuo valdžios, nei nuo jos atriboti. Buvusi partinė nomenklatūra suleido šaknis į valstybės kūną, sukaupė turto ir, tapusi valstybinės reikšmės pensininkais, pasitraukė į šešėlį, savo kėdėse palikdama pamainą - komjaunimo auklėtinius.

Ne tik partijos jaunieji, bet ir KGB rezervistai užėmė postus ministerijose, valstybės įmonėse, diplomatinėje tarnyboje, represinėse struktūrose, persidažė tautinėmis spalvomis ir tapo kakokratais.

Kai kurie staiga praturtėjo ir dingo iš horizonto, o mažuma turtėja toliau. Kai kurie metėsi į politikos, net kultūros verslą. Priėmusiam bent sudilusį skatiką, atgal kelio nebėra, ir tai yra vienas patikimiausių būdų laikyti  tokį savo rankose.  Kita vertus, ne vienas pertvarkos reikalautojas, organizatorius buvo nuramintas, įtraukiant į valdymo struktūras, pakišus vienokias ar kitokias vadovaujančias pareigas naujose valdžios kontorose. Šiandien jau įprasta, kad aukštuose valstybiniuose postuose atsiduria tėvų sūneliai, jų draugų vaikeliai.

Kakofagai storėja mūsų minčių sąskaita

Kakofagai (gr. phago - ėsti, maitintis), ieško „kakos“, minta „kaka“ ir ja gyvena.

Akivaizdus kakofagijos pavyzdys - Lietuvos žiniasklaida. Šiandien ji gyva reklama, valstybės parama ir  neviešinamais užsakymais. Kadangi kakokratiškiems savininkams pelnas visada svarbiausia, žiniasklaida minta makdonaldiškai pigiais gyvenimo surogatais. Žiniasklaidos vartotojas, gaudamas tik tolerantišką europinę žinią, atribojamas nuo svarbiausios pasaulio ir vidaus informacijos. Maža to, kai sisteminės informacijos vartotojų dėmesys nukreipiamas nuo tikrų problemų į šalutinius net ne valstybės reikalus,  bendras informacijos srautas  tampa klaidinantis ir migdantis. 

Ryškus paradoksas, kad valstybės išlaikomas „nacionalinis transliuotojas“, užsidėjęs šventumo aureolę, yra atvirai kakokratijos pusėje. Tautos savivokos ir savigarbos ugdymo srityje nacionalinė LRT veikia priešinga kryptimi.

Inteligentija lengviausiai pažeidžiama, vyžų pinti ji nemoka, todėl, vien atsistojus kakokratijos pusėje, alkis lyg sumažėja, o perspektyvos geriau gyventi šviesėja. Tačiau nei istorikai, nei ekonomikos ir finansų  (bankų) ekspertai, nei politologai ar publicistai negalėtų girtis savo įtaka, jei neturėtų žiniasklaidos tribūnų. Savarankiškai mąstantis inteligentijos elitas į tas tribūnas neįleidžiamas.

Tai mes, ir kas iš to

Poveikis masėms gali būti prilygintas žvirblio pražūčiai karvės torte. Jame šilta pasnausti, tačiau nei pabėgti, nei paskristi žvirblis nebegali.

Kai kas susigyvena su kakofilo vaidmeniu, suvokia, kad kakokratiją privalu mylėti  ir savo darbais bei kūryba būtina padėti jai išsilaikyti. Nuo to priklauso karjera, atlyginimas, šeimos gyvenimo lygis, premija, priedas prie atlyginimo ar net kvietimas į kokį TV šou. Jie bijo, nes yra priklausomi.

Kakokratijos silpnybė, kad ji pati atsitvėrė nuo tautos, visuomenės. Ji tėra spindinti viršūnė be pagrindo. Jai galvos neskauda, o istorija rodo, kad nuo „neskaudėjimo“ greitų vaistų nėra. Greitai gydo tik giljotina, šakės arba kulkosvaidis. Išbandyta, todėl į Vakarus nuo mūsų tarp daugelio bėdų kakokratijos dar reikia paieškoti. O mums reikalinga sunki, skausminga atranka, užkertanti kelią kakokratų valdžiai ir įtakai. Valdžia  su  efektyvumo, teisėtumo ir atskaitomybės minimumu, suįžūlėjęs ir savisaugos instinktą praradęs „elitas“,  ne tik kuria skurdą  ir nelaisvę, ne tik stabdo visuomenės pažangą, bet ir pats tampa veiksniu, darančiu  sunkiai įmanomas „dainuojančias revoliucijas“. 





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net