Balta ir juoda: šios dvi spalvos dažnai supriešinamos ir reiškia visiškai priešingus dalykus. Vienas populiariausių intelektinių žaidimų pasaulyje yra šachmatai, kur juodosios ir baltosios figūros kovoja tarpusavyje iki pabaigos, iki galutinio sutriuškinimo, iki karaliaus mirties („šach mat“). Panašiai yra ir gamtoje. Besibaigiantis ruduo nurengia medžius, nuvynioja žalią ir vešlų žolės kilimą, kelelius ir takelius paverčia murzinu purvynu, suteikia galimybę tamsumai laimėti. Rudens pabaigoje triumfuoja purvas ir juoduma, tačiau ateina žiema ir viską užkloja akinančia balta marška ir gyventi darosi geriau, ir nuotaika pasitaiso, ir, atrodo, visai nesvarbu, kad žandus ir ausis žnaibo šaltukas, o kai dar pagalvoji, kad pavasaris netoli, pasidaro visai gerai...

Visa mūsų visuomenė, mūsų kultūra, civilizacija paremta gėrio ir blogio, purvo ir švaros, baltų ir juodų jėgų tarpusavio kova, konkurencija, karu. Turbūt absoliučioje daugumoje pasaulio religijų yra teigiama, kad vyksta gėrio ir blogio kova, o žmogus turi pasirinkti, kurią pusę jis palaiko, kuriai jėgai jis atstovauja. Jis negali likti abejingas, negali kovoti abiejose pusėse vienu metu.

Tačiau grįžkime į paprastesnius, kasdieniškesnius dalykus - pažvelkime į mūsų Tėvynės realybę. Viena esminių mūsų šalies problemų yra supuvusi, sovietizmo tvaiko prisigėrusi, korumpuota teisėsauga. Sunkiai protu suvokiami sprendimai rezonansinėse bylose, amžius besitęsiantys valdžiažmogių korupcijos skandalai, po kurių vis tiek kaltų nebūna. Tačiau teisėsauga meistriškai atlieka minčių policijos funkcijas prieš paprastus mūsų tautiečius, prieš tarnautojus, inteligentus, studentus, pensininkus. Už tai, kad paprastas tautietis piktinasi iškrypėlių propaganda ir išreiškia savo pasipiktinimą, iš jų atimami kompiuteriai, jie baudžiami baudomis, tampomi po teismus. Teisėjai negali nuo savo mantijų nuplauti jiems metamus kaltinimus, jie negali apginti mažos Garliavos mergaitės nuo prievartos ir nesaugumo, negali apginti paprasto lietuvio teisės piktintis internete iškrypėliais ir nusikaltėliais. Paskutinis lašas buvo, kai vieno tautos išdaviko anūkas buvo išteisintas už Laisvės gynėjų atminimo išniekinimą. Tai gal šmeižikai, teigę, kad „1991 metų sausio 13-ąją tarybiniai kariai didvyriškai gynėsi nuo įsiutusių Landsbergio smogikų“, buvo irgi teisūs? Pasirodo, Algirdas Paleckis buvo teisus, „savi šaudė į savus“, o kas tie savi? Ir kam jie savi? Gal Algirdui savi buvo Sovietų armijos smogikai? Nei man, nei daugumai mūsų tautiečių jie nebuvo savi... Žmonės, naikinę savo tautiečius, gali būti savi tik išdavikui. Pokario partizanai Tautos išdavikus šaudė, o ką darome mes? Gal išteisiname...

Valstybės ir Tautos problemas galima vardyti ilgai ir nenutrūkstamai, tai ir augantys savižudybių, abortų, žiaurių nusikaltimų skaičiai, tai ir emigracija, tirpdanti mūsų Tautą, atimanti iš jos veikliausią, pajėgiausią visuomenės dalį - jaunimą. Kur pažvelgsi - ten juoda, šildymo kainos viršijo senatvės pensijas ir studentų stipendijas, o greitai gal viršys ir vidutinį atlyginimą? Tačiau atsiranda pinigų mokėti milijonus visokiems „svieto perėjūnams“, prisidengiantiems ekspertų vardu, už tai, kad paskirstytų kažkieno išvogto turto likučius. Valdžia, kuri prieš rinkimus gyrėsi, kad švietimas jiems bus prioritetas, priveda mokytojus prie streikų, nes ir tuos kas mėnesį numetamus grašius, kažkodėl atlyginimu vadinamus, atimti gviešiasi. Tačiau juk yra pinigų Vyriausybės valdininkams semtis patirties egzotiškose šalyse už dešimtis tūkstančių. Juoduma gimdo juodumą, purvas gimdo purvą, ir ne vien valdžia ar Kubilius „patamsėjo“. Verslas skundžiasi nesibaigiančia krize, nekelia darbuotojams atlyginimų, mažina etatus, bet randa pinigų paremti taip keikiamas parlamentines partijas dešimtimis tūkstančių, iš kur toks neregėtas dosnumas? Ech, vardyti negeroves galima be galo, bet kas iš to? Gal geriau pradėkime nuo savęs? Būkime pilietiški, būkime patriotiški, stokime baltųjų pusėn, apsispręskime ir pasirinkime. Kaip vienas poetas pasakė: „Vergams palikit vergo naktį klaikią...“ Padėkime mūsų Tautai susigrąžinti šeimininkės savo šalyje statusą, kad konstitucinis pamatas, skelbiantis, jog suverenitetas priklauso Tautai, būtų ne nieko nereiškianti eilutė apdulkėjusioje knygoje, o taptų mūsų Valstybės pamatu.

Kartais pažvelgus į Lietuvos kasdienybę, į problemas pradeda atrodyti, kad laimi juodieji, kad mes išgyvename valstybėje vėlyvą rudenį, purviną, tamsų ir pažliugusį, bet tada gimsta viltis, kad tuoj ateis graži snieguota žiema ir bus balta, skaistu ir gražu, o po žiemos, žiūrėk, ir pavasaris ne už kalnų, pavasaris viskam, kas gyva atneša atgimimą, gal ir mūsų tautai atneš...