SAVIŠKĖ. Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose (ir sausio 30-osios) prezidentė Dalia Grybauskaitė labai gerbiama, nes jos nuomonė visada sutampa su ES viršūnių

- Didžioji Britanija ir Čekija atsisako pasirašyti ES primygtinai siūlomą vadinamąją fiskalinę sutartį. Jeigu britų pozicija visada tokia ir buvo, tai čekų atsisakymas, ko gero, buvo kiek netikėtas?

- Čekų, taip pat vengrų pavyzdžiai iliustruoja tam tikrą tendenciją, įsivyraujančią pirmiausia Rytų Europoje. Tose šalyse ir netgi Lietuvos viešojoje erdvėje bręsta šioks toks suvokimas, kad mes nors ir esame ES dalis, bet sprendimai šioje sąjungoje turi būti priimami demokratiškai, atsižvelgiant ir į mūsų poreikius bei galimybes, - su šalimis turi būti tariamasi, deramasi ir nepriimtini užkulisiniai vienareikšmiški sprendimai, kurie nebūtinai mums yra naudingi. Būtent šioje erdvėje netgi atsirado terminas „merkozi“ (Merkel ir Sarkozi pavardžių samplaika), nes dvi šalys nuolat nuspręsdavo už visas 27. Pavyzdžiui, buvo išviešintas labai įdomus sprendimas nusiųsti graikams ES komisarą, kuris ten tvarkytų jų biudžetą. Matyt, planas išviešintas tam, kad būtų galima nustatyti, kaip kiti reaguos, - ar bus galima ir toliau siunčiant komisarus spręsti problemas. Posovietinės erdvės žmonėms tokia „komisarų“ praktika yra puikiai žinoma, kai kažkur nusprendžiama, o tautos privalomai turi vykdyti. Šiuo atveju mes dar kartą susiduriame su demokratijos deficitu ES. Situacija ES tikrai yra sunki, ji reikalauja bendrų pastangų, bet trūksta suvokimo, kaip tas pastangas išgauti.

- Norėtųsi prisiminti ir lenkų poziciją. Jų premjeras iš pradžių labai griežtai sakė, kad neprisijungs prie fiskalinės sutarties, jeigu Lenkija negalės dalyvauti priimant sprendimus, tačiau nuvykus į Briuselį ši kovinga retorika dingo... Kodėl?

- Gali būti, kad lenkams pažadėtos kažkokios nuolaidos, kurių mes kol kas nežinome, ir netgi gali būti, kad nesužinosime...

- Užkliūva Lietuvos pozicija, tiksliau, jos nebuvimas. Vengrai, čekai, britai, airiai ar lenkai gali parodyti savarankiškumą, o mūsiškiai - ne? Mūsiškiai tarsi elgiasi atvirkščiai, mat jie, dar nematę galutinio sutarties teksto, pasakė, kad pritaria... Ar ne tas pats buvo priimant Lisabonos sutartį, kurią užblokavo kiti?

- Taip iš dalies yra dėl mūsų politikų nesusivokimo. 20 metų pabuvę tos neoliberalios „laisvosios rinkos“ filosofijos gniaužtuose, kai kitokia mintis apie valstybę ar viešuosius interesus buvo gniaužiama, tiesiog jau nemokame savarankiškai mąstyti. Todėl turime labai vienpusišką poziciją, jeigu tai galima apskritai pavadinti pozicija, esą biudžeto deficito valdymas tarsi yra pagrindinė ekonomikos problema, o mūsų premjeras A.Kubilius už tai netgi gauna premijas... Aš matau čia paradoksą. Mūsų viešoji opinija iki šiol niekada nebuvo pliuralistinė, joje dominuoja tik viena nuostata - aš tokią nuostatą vadinu antivalstybine ir antitautine. Todėl einama paprasčiausiu keliu: kartoti Briuselio siunčiamus nurodymus ir kalbėti tik apie biudžeto drausmę. Bet tie žmonės akivaizdžiai nesupranta, kad biudžeto drausmė nėra vienintelis gerovės veiksnys, nors, žinoma, nėra blogas dalykas. Mes aiškiai matome, ką, pavyzdžiui, Graikijoje padarė tos vadinamosios biudžeto balansavimo priemonės. O padarė minus 7 BVP. O kas vyksta Portugalijoje ar Ispanijoje, kurioje per 50 proc. jaunų žmonių neturi darbo, o bendras nedarbo lygis siekia 22 procentus? Tai yra taupymo priemonių pasekmė.

- O ką dar, be tos „balansavimo“ politikos, įmanoma pasiūlyti?

- Jeigu Lietuvoje būtų žinoma ne tik ekonomisto Džeimso Meinardo Keinso (John Maynard Keynes) pavardė, kurią žino net mūsų Finansų ministerija, bet ir jo idėjos, sprendimas būtų įmanomas. Tačiau nesu tikras, ar Finansų ministerijoje yra bent vienas žmogus, kuris Dž.M.Keinsą supranta. Beje, aš stebiuosi ir Vakarų ekonomistais, kurie jau pamiršo Keinso dvasią. Biudžeto deficitą galima mažinti dviem būdais. Karpant išlaidas, kuo visa Europa ir bando užsiimti, tačiau jau kyla opozicija tam. O antras būdas yra paimti didesnę mokesčių dalį iš turtingesnių, nes šitomis skurdo sąlygomis biudžetą galima surinkti per labiau progresinę mokesčių sistemą. Tačiau Lietuvoje tai jau uždrausta tema. Kai buvo svarstomas biudžetas, tų, kurie pasisako už šią sistemą, niekas nekvietė net į nacionalinį transliuotoją, o aš ten jau treji metai kaip nesikotiruoju... Tai galiu pasakyti tik per „Respubliką“ - visiems kitiems ši tema yra tiesiog tabu. Viešojoje erdvėje visi kalba tik apie mažinimą. Tuo pat metu valdžia didina PVM, o tai yra regresinis mokestis, kabantis tik ant vargšų pečių. Lietuvoje faktiškai nieko nežinoma apie progresinius mokesčius, nes uždrausta apie tai kalbėti. Be to, pavyzdžiui, niekas nekalba, kad kur kas didesnė problema pasauliui yra einamosios sąskaitos balansas - turtingos šalys netgi privačiame sektoriuje kiaurai prasiskolinusios, o buvusios neturtingos šalys, tokios kaip Kinija, dabar yra didžiausi pasaulio kreditoriai...

- Grįžkime dar prie fiskalinės sutarties reikalų. Čekai su airiais iškėlė idėją, kad nacionaliniu lygmeniu tokiai sutarčiai turėtų pritarti referendumas, nes sutartis turi būti inkorporuota į nacionalinę teisę ir netgi yra prilyginama konstituciniam įstatymui. Bet visur kitur, taip pat ir pas mus, apie referendumų galimybę tylima. Ką manote apie tokią galimybę tik, žinoma, šįkart be miltelių ir alaus?

- Pirmiausia referendumas yra tiesioginės demokratijos išraiška, kai suverenas, t.y. tauta, valdo ir priima sprendimus. Mūsų Konstitucijoje taip pat aiškiai parašyta, kad teisė spręsti priklauso tautai, o ne kokiam nors Briuseliui... Tai normali forma. Tačiau juk referendumo rezultatai gali būti ne tokie, kokių pageidautų „elitas“... Štai jums ir dar vienas paradoksas. Nes žmonės nemokomi elementarių ekonominių dalykų.

- Tačiau federacinės ar konfederacinės sistemos kūrimas, kaip ir minėta fiskalinės drausmės sutartis, iš esmės reiškia šalių suvereniteto praradimą. Iki kokio lygmens galima žaisti savo laisve bei pavojumi ją prarasti? Ar egzistuoja racionali riba tarp gaunamos naudos ir galimybės savarankiškai priimti sprendimus?

- Yra būdas, kai šalis geranoriškai gali atsisakyti dalies savo suverenumo dėl bendros naudos iš bendro veikimo. Bet jeigu matai, kad vyksta atvirkštiniai procesai, t.y. gali gauti bendrą žalą ar dabar euro zonoje kuriamą viešąją blogybę, tuomet tauta suklus. Bet tam ir yra demokratinė sistema, kurioje įvairių požiūrių žmonės diskutuotų. Aš nuogąstauju, kad nesukurtume tokios sąjungos, iš kurios norėsime, bet negalėsime pabėgti...

- Tendencijos aiškios - kad ir jūsų paminėti komisarai, kurie pagal šią sutartį ir tvarkys nacionalinius biudžetus... Tuo tarpu Graikijos, Ispanijos, Italijos, Portugalijos pavyzdžiai rodo, kad nėra jokių garantijų, kad jie laikysis ir naujosios sutarties. Taigi mes taupysime, o jie toliau ramiai tratins mūsų pinigus? Ir dėl to reikia mums atsisakyti dalies suverenumo? Kad kiti geriau pagyventų?

- Štai čia ir yra didysis klausimas: kodėl mums nesant euro zonoje reikia prisiimti įsipareigojimus, kurie galbūt svarstytini euro zonos ribose, bet mums gali būti netgi pražūtingi?.. Kadangi mūsų „elitas“ neturi savarankiško ekonominio mąstymo apskritai, tai jie eina lengviausiu keliu: jiems pasakė ir jie daro.

Mūsų makroekonominė padėtis tikrai nėra lengva, dar Šleževičiaus sukurtas valiutų valdybos modelis mus smaugia, mes neturime manevro laisvės... Bet netgi jeigu mes ir toliau šventai vykdysime Briuselio nurodymus, ar jie mus tokius priims į euro zoną? Greičiausiai ne. Tokiu atveju kam mums reikia užsidėti tą finansinį apynasrį?

Antra vertus, niekas šiandien nežino, ar euro zona egzistuos tokia forma, kokia egzistuoja dabar. Jau kalbama, kad Airija, Graikija ir Portugalija galbūt bus priverstos ją palikti. Lietuvoje apie tai niekas net nekalba.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"