Išduotoji karta: meskite į ją akmenįnuotraukos (59)

2019 liepos mėn. 15 d. 17:00:00 Perskaitė 5399

Savo kartą Vytautas Žalakevičius vadino „viena išduota žmonių karta“. Lietuvos karininko sūnus, gimęs smetoniškame Kaune, dar regėjęs nepriklausomą Lietuvą, anksti likęs be tėvo, užaugintas vienišos motinos ir išleistas į mokslus jau svetimoje sovietinėje santvarkoje, kurios jis nepasirinko.

 

Nors ir virtęs gyvąja lietuvių kino legenda, visuomet buvęs vienišas vilkas komunistinėje Lietuvoje. Ir atgautos nepriklausomybės metais nesyk apmėtytas akmenimis - ir gyvas būdamas, ir po mirties. O šią liepos 6-ąją sulaukęs visos akmenų krušos.

Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną įtraukti į LRT programą filmą „Niekas nenorėjo mirti“ galėjo tik susipykusieji su protu. Arba provokatoriai, darsyk pakišdami režisierių ir jo „nenorintį mirti“ filmą. Šios šventės kontekste V.Žalakevičiaus kino juostos vienintele politine aktualija pasidaro bjauri ideologinė schema (tariama pokario „klasių kova“, kai sena kovoja su nauja ir pan.), kuri tebuvo figos lapelis, širma. Ir filmo indulgencija, atvėrusi jam kelią į ekranus.

Mat kinas, kaip mokė V. Leninas, iš visų menų buvo svarbiausias, todėl Sovietų Sąjungoje akyliausiai kontroliuojamas. Kiekvienas kino scenarijus turėjo įveikti ir vietinę, Lietuvos kino studijos kolegijos, ir Maskvos, Valstybinio kino komiteto, cenzūrą. Baigto filmo iš naujo laukdavo tokia pati dviguba žiauriausia cenzūros golgota.

Šį žaidimo su cenzoriumi, Tomo Venclovos žodžiais, meną buvo puikiai permanęs ne tik režisierius, bet ir sovietiniai jo kino kritikai, kurie noriai ir uoliai komentavo ideologinius „Niekas nenorėjo mirti“ griaučius, smerkė trečiojo kelio (Vaitkaus) ieškojimą, vengdami leistis į gilesnius prasminius filmo klodus, nes tai būtų buvęs V.Žalakevičiaus įskundimas. Manding nūdieniai akmenų svaidytojai yra prisiskaitę sovietinių kritikų ideologizuotų išvedžiojimų, bet nematę paties filmo.

Iš tikrųjų „Niekas nenorėjo mirti“ nėra filmas apie pokario Lietuvą. Tikroviškas kino ar kito meno kūrinys apie okupaciją ir partizanus sovietų Lietuvoje negalėjo išvysti dienos šviesos, todėl V.Žalakevičius jo ir nekūrė. Filmą „Niekas nenorėjo mirti“ pats autorius vadino balade, saga, kurioje, pasak jo, viskas išgalvota. Išskyrus kančią.

Jau savo pavarde ir išvaizda, visu charakteriu keturi broliai Lokiai yra mito herojai, be konkrečių epochos ar socialinio sluoksnio, juo labiau ideologijos, žymių. Jų ideologija - Motina ir Tėvas, už kurio mirtį jie privalo atkeršyti. Kaip antikinėje tragedijoje ar „Hamlete“.

Tai ideali, lyg iš mito rūkų išplaukusi, Lietuva su nuostabaus grožio ąžuolynais, miškais ir juose užsiglaudusiu archaišku etnografiniu kaimu (filmuota buvo Dzūkijoje, Zervynuose). Gal kietakakčiams „Niekas nenorėjo mirti“ nekentėjams plastinės kalbos pradžiamokslį derėtų pradėti nuo koplystulpio su rūpintojėliu?

Pasirodo, V.Žalakevičiaus filmo simboliu tapo autentiškas rūpintojėlis, kurį modeliu buvo pasirinkęs Juozas Mikėnas savo legendinei skulptūrai „Rūpintojėlis“. Iki monumentalios skulptūros J.Mikėno išdidintas lietuviškas „Rūpintojėlis“ pasitiko lankytojus prie Lietuvos paviljono Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m., pasidarė sensacija ir pelnė parodos didįjį prizą. Žodžiais neišsakytas, bet tikriausias „Niekas nenorėjo mirti“ ryšys su nepriklausoma Lietuva.

Nuostabi filmo kiekvieno kadro plastika ir jų montažas, tobulas aktorių ansamblis - greta Lietuvos žvaigždyno latvė Vija Artmanė, estas Bruno Oja - tikra Baltijos valstybių rinktinė. Kokia čia galėjo būti propaganda?

O ir „Niekas nenorėjo mirti“ tekstui tais cenzūros laikais retai kas galėjo prilygti. Paskiras filmo replikas ir epizodus akademinis Vilniaus jaunimas, mėgęs ir puikiai suvokęs meno potekstes, ironiją, mokėdavo mintinai, bent mano kompanija, kuri linksmindavosi, imituodama filmą.

Tarkim, Marcinkus (Bronius Babkauskas) klausia: „Tai arti žemę ar nearti?“ Atsakymas: „Neark.“ Marcinkus: „O duonos duosit, jeigu nearsiu?“ Sekretorius: „Šautuvą duosim.“ Marcinkus: „Nusišikt man ant jūsų šautuvo.“ Suprask: nusiš... ant jūsų ideologijos ir politikos. Nusiš... ant jūsų jėgos ir valdžios.

Ko verta ta valdžia, V.Žalakevičius parodė Donato Banionio genialiai suvaidintu apylinkės (ne kolūkio!) pirmininku Vaitkumi: „Aš dabar valdžia! Aš, vargšo kurčnebylio batsiuvio sūnus…“ Dvasios aristokrato ironija ir požiūris, kurio režisieriui negalėjo atleisti plebėjai nei anuomet, nei nūnai.

V. Žalakevičių visą gyvenimą lydėjo tokie pat talentai, gražios išore ir vidumi iškilios asmenybės - grafikas Stasys Krasauskas, teatro dailininkas ir grafikas Vytautas Kalinauskas, skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis (ir kino artistas), kolega kino režisierius Almantas Grikevičius, nekalbant apie garsiausius Lietuvos aktorius. Režisierius itin vertino Justiną Marcinkevičių ir Alfonsą Maldonį (bet negalėjo pakęsti Juozo Baltušio). Iki paskutinio atodūsio žavėjosi lietuvių teatru - Juozu Miltiniu, Jonu Jurašu, susidraugavo, nepaisydamas amžiaus skirtumo, su Eimuntu Nekrošiumi, Kostu Smoriginu.

Išduota karta - laisvi, gražūs ir talentingi žmonės nelaisvoje visuomenėje.

Kiekvienas iš jų galėtų pakartoti V. Žalakevičiaus gyvenimo pabaigoje dažnusyk cituojamus kadenciją baigusių senovės Romos konsulų žodžius, kuriais jie kreipdavosi į Senatą: „Aš padariau, ką galėjau. Tas, kuris ateis į mano vietą, tepadaro daugiau.“ Puikus patarimas jų visiems narsuoliams kritikams.

Kai šie dvasios skurdeivos, apeiti talento, pradeda šokti ant Lietuvos didžių sūnų kapo, visuomet prisimenu Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) 66 sonetą: „ Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta / Ant karžygio lavono kelia puotą…/, Kaip mulkis spardo meno stebuklus.“

Bet ką rodyti Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir kitų valstybės švenčių proga? Iš lietuviško vaidybinio kino aruodų - menkas pasirinkimas. Viso labo Marijono Giedrio „Herkus Mantas“ ir Raimundo Vabalo „Skrydis per Atlantą“.

Užtat iš Lietuvos teatro istorijos spektaklių - nors vežimu vežk. Ir renk festivalį.

Tai galėtų būti Jono Jurašo įstabioji Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (Kauno dramos teatras, 1972 m.) režisieriaus Henriko Vancevičiaus J.Grušo „Herkus Mantas“ (Kauno dramos teatras, 1957 m.), Just.Marcikevičiaus trilogija Akademiniame dramos teatre „Mindaugas“ (1969 m.), „Katedra“ (1971 m.), „Mažvydas“ (1978 m.), galbūt ir Balio Sruogos „Kazimieras Sapiega“ (1979 m.).

Ne prastesnis pasirinkimas būtų ir Povilo Gaidžio Klaipėdos dramos teatre Just.Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (1969 m.), „Mažvydas“ (1971 m.), galbūt ir Kazio Sajos „Žemaičių piemuo“ (1988 m.).

Nedvejodamas rekomenduočiau Aurelijos Ragauskaitės nepamirštamą Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovą“ (Šiaulių dramos teatras, 1974 m.); Dalios Tamulevičiūtės įkūnytą Jaunimo teatre Just.Marcinkevičiaus „Daukantą“ (1986 m.).

Galvą guldyčiau už Jono Vaitkaus Kaune režisuotus Vinco Krėvės „Šarūną“ (1980 m.) ir ypač mano mėgstamą Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdą - žalią paukštį“ (1984 m.).

Gėdos nepadarytų Vitaliaus Mazuro Vilniaus „Lėlės“ teatre pastatyta Marcelijaus Martinaičio „Žemės dukra“ (1981 m.). Ir visi Povilo Mataičio Folkloro teatro spektakliai.

Aukščiausios prabos menas ir tikras lietuviškumas, nemeluotas patriotizmas.

Bet visa tai - žila senovė, gūdaus sovietmečio palikimas. O ką sukūrėme per šviesų Nepriklausomybės trisdešimtmetį? Tataigi. Kokia bauginanti kultūros tamsa, stačiai kraupus kontrastas. Vargšė valstybė, it Pelenė, šventei neturinti kuo apsirengti.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net