respublika.lt

2017 spalio 18, trečiadienis

Iš nepasakytos kalbos Seimenuotraukos (13)

2017 kovo mėn. 26 d. 08:05:31
Arvydas JUOZAITIS, filosofas, rašytojas, Sąjūdžio pirmeivis

 

 

Ši kalba turėjo būti pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje 2017 metų kovo 11 dieną. Ji buvo suderinta su Seimo daugumos - Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos - vadovybe. Seniūnų posėdyje konservatorių vadovybės reikalavimu ji buvo atmesta.

***

Dabartis dažniausiai būna akla savo pačios atžvilgiu. Tai ypač pasitvirtina tada, kai viltys imamos laikyti tikrove. Po metų minėsime modernios Lietuvos valstybės 100-metį. Deja, ši džiugi šventė, išliekant dabarties demografinėms ir emigracijos tendencijoms, taps pirmu ir paskutiniu lietuvių sukurtos valstybės šimtmečio paminėjimu.

Lietuvių kalba - istorinis energijos šaltinis trijų milijonų tautai; kalbėjusi šia kalba bendruomenė išplėšė iš amorfiškos buvusios LDK teritorijos Vakarų žemes ir sukūrė šiuolaikinę Lietuvos Respubliką. Buvo įgyvendinta daugiau nei prieš 300 metų pasakyta Mikalojaus Daukšos tiesa: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę.“

Šiuo metu, spaudžiant tiek vidaus, tiek užsienio jėgoms, lietuvių kalba puolama kaip visuomenės formavimo ir jos gyvavimo pamatas; agresyviai reikalaujama keisti jos rašmenis ir fonetinį skambėjimą; lygia greta vulgarizuojama jos leksika. Iš valstybinės kalbos statuso lietuvių kalba stumiama į marginalinės kalbos vietą. Tai pasakytina apie jaunuomenės mokymo programas, ypač apie bendrą Švietimo ir mokslo ministerijos politiką.

Lietuvos idėja - tai lietuviškumo gyvavimo idėja. Klaidžiojant LDK istorinėse erdvėse šios idėjos rasti negalima. O visai šalia, Latvijoje, ši idėja gyva jau daugiau nei 100 metų. Tai dainų švenčių tradicija. Latviui ar latvei, išpažįstantiems dainų šventes kaip savo pasaulio pradą ir savo tapatumą, nekyla klausimo, kas jie esą. O lietuvis vis dar klausia, kas jis, ir blaškosi LDK ir Lenkijos istorijoje. Ir nors 1988-1990 metų išsivadavimą iš TSRS imperijos kartu su Baltijos valstybių broliais ir sesėmis vadinome dainuojančia revoliucija, šitai nedaug ką pakeitė. Ne vienas ir ne du viešosios erdvės veikėjai agresyviai įrodinėja, kad mūsų tapatybė - ne baltiškos, o lenkiškos kilmės. „Lenkijoje dainų švenčių nėra, vadinasi, nereikia jų ir mums“, - skamba vieši pareiškimai. Toks požiūris veikia ir visuomenę, ir pirmuosius valstybės asmenis: į Dainų šventę Lietuvoje žiūrima kaip į koncertą ar karnavalą, t.y. tik viešą renginį.

Keliasdešimt inteligentų, o ne valstybės institucijos pagaliau įkūrė visuomeninį fondą ir paskelbė Vyčio paminklo sostinės centre konkursą. Ne tik paskelbė, bet ir iki galo rutuliojo šią iniciatyvą. Lietuvos šimtmečiui sukurtas puikus heraldizuotas Vyčio paminklas, ir jis jau gaminamas. Didžiausi šios iniciatyvos priešininkai buvo Vilniaus meras ir Kultūros ministerija. O Vytis - valstybės simbolis, paradoksaliausiu būdu susiejantis istorinę ir pastarojo šimtmečio Lietuvą. Net jeigu šis šimtmetis taptų paskutiniuoju mūsų žygiu, mes išjotume į nežinią kilniai ir garbingai.

Geopolinė aktualija. Rytinė kaimynė Baltarusija išgyvena veržlų LDK tradicijų gaivinimo metą. Kone visa akademinė ir kultūrinė visuomenė jau seniai susitapatinusi su istorinės Lietuvos visuomene. Lietuvos didieji kunigaikščiai, Žalgirio ir visi pagrindiniai istoriniai mūšiai įvardinami kaip baltarusių tautos nuosavybė. Kultūrinis LDK palikimas ir kūrybinės LDK asmenybės - baltarusiai. Politinis Baltarusijos elitas jau akivaizdžiai palaiko šią tradiciją, perkeldamas ją į tarptautinius renginius. Nebedaug reikia, kad istorinis Lietuvos Vytis vėl taptų Baltarusijos herbu (juo jis jau buvo), o šalis būtų pavadinta slavišku vardu Litva. Taip lietuviai turėtų priimti į savo „tapatybės arealą“ dešimties milijonų „naujų LDK lietuvių“ tautą. Pasekmės būtų pražūtingos, galinčios sukelti net karinius konfliktus.

Lietuvių kalbos ir baltiškos kultūros Lietuva verta valstybės istorinės - Vyčio - vėliavos. Tautiška Trispalvė turėtų užleisti vietą Vyčiui kaip dabartinės valstybės vėliavai. Trispalvė mums liks, ji liudys XX amžiaus kovas ir laisvę. O valstybine vėliava tapęs Vytis liudytų ne tik istorinę, bet ir paskutinės mūsų būties LIETUVĄ.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (13)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • NETIKĖTAI: Lietuvos ledo ritulio čempionate antradienį Vilniaus „Geležinio vilko“ komanda išvykoje po pratęsimo kiek netikėtai 7:6 nugalėjo „Juodupės“ ekipą; pergalingą įvartį 27-ąją pratęsimo sekundę pelnė Dominykas Bisturys.
  • KELIAI: ankstų trečiadienio rytą šalyje kritulių nėra, oro temperatūra nuo 11 iki 13 laipsnių šilumos; Lietuvoje valstybinės reikšmės kelių dangos daugiausia sausos, tik Vilniaus apskrityse yra drėgnų kelių ruožų, informuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kodėl „Lidl“ tyčiojasi iš religijos?

balsuoti rezultatai

Ar kultūros paveldą, vardan verslo, galima paaukoti?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +9   +12 C

   +4  +9 C

 

   +3 +8 C

   +12  +16 C

  +10 +14 C

 

   +8 +11 C

    8-13 m/s

     3-8 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.1759 PLN - 4.2298
RUB - 67.4711 CHF - 1.1504
GBP - 0.8915 NOK - 9.3260
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12