Kasdien Lietuvą palieka daugiau kaip 150 nuolatinių gyventojų. Tačiau kol vieni vyksta tikrinti, ar užsienyje pinigai ant medžių auga, kiti gi, atradę savo laimingo gyvenimo receptą, grįžta iš emigracijos ir sako, kad niekur kitur nebus gyventi taip gera, kaip Lietuvoje. Viena tokių - jonavietė Ernesta Pečiulaitienė.
- Jungtinėje Karalystėje su vyru pragyvenote 7-erius metus. Ar išvykote su mintimi, kad kada nors grįšite į gimtąją šalį?
- Tiesą sakant, išvykome nė nesitikėdami, kad užtruksime taip ilgai. Tada išvažiavome su konkrečiu tikslu - užsidirbti pinigų vestuvėms. Jau vykdami žinojome, kur dirbsime, tad sudėtinga nebuvo. Tiksliau, užtikrintai darbą turėjo tik vyras. Kai atvykome, jis ėjo į sandėlį dirbti prekių rūšiuotoju. Visą laiką, kol gyvenome, vyras dirbo tame pačiame darbe keldamasis kvalifikaciją ir tapo pamainos vadovu. Tuo tarpu man teko dirbti viešbutyje, o vėliau ir kartu su vyru jo pamainoje.
Laikas bėgo, kažkaip nepastebėję įsisukome į tą rutiną ir patys nesuvokėme kaip greitai prabėgo tiek metų, gimė dukra. Bet mintys apie grįžimą lydėjo nuolat. Tačiau galutinį sprendimą priėmėme tuomet, kai dukrai atėjo laikas pradėti lankyti mokyklą, o Jungtinėje Karalystėje vaikai mokyklą pradeda lankyti suėjus 4 metukams.
- Buvo sunku įsitvirtinti, grįžti į darbo rinką Lietuvoje po gerai apmokamų darbų užsienyje?
- Aš grįžusi užsiregistravau Darbo biržoje, lankiau projektą „Atrask save“. Jo metu įgijau nemažai patirties, kaip kurti savo gyvenimo aprašymą, kaip prisistatyti darbdaviui. Man to reikėjo, mat po studijų iš karto emigravau, todėl grįžus teko pirmą kartą ieškoti darbo Lietuvoje.
Šiuo metu dirbu elektronikos parduotuvėje ir šis darbas man labai patinka. Kasdien tenka bendrauti su žmonėmis, taip pat užsiimti administraciniu darbu, raštvedyba, vidine apskaita ir kitais man įdomiais dalykais.
- Kodėl nusprendėte grįžti būtent į gimtąjį Jonavos miestą, užuot gyvenę Vilniuje ar kitame didmiestyje, kur, regis, yra daugiau galimybių?
- Taip, gyvename Jonavoje, čia įsigijome būstą. Norėjau čia gyventi, nes čia mano gimtinė, netoliese gyvena tėvai, kurie gali pabūti su dukra, kol grįžtame iš darbo, gyvename daug kokybiškesnį socialinį gyvenimą nei emigracijoje. Tikrai nėra ko skųstis. Manau, visur yra gerai, kur žmogus atranda ramybę. Aš Jungtinėje Karalystėje niekada nesijaučiau kaip namie. Nepatiko man jų netikrumas, lipšnumas, kultūra, tradicijų nebuvimas, tos slegiančios miesto metalo džiunglės. Man svarbiausia vertybė - šeima, buvimas kartu svarbiais momentais, per šventes. Man niekada nepakako pasimatyti vieną kartą per metus. Todėl grįžusi radau ramybę ir iki šiol dėl to nė akimirkos nesigailėjau. Aš jaučiuosi labai laiminga, ir nesvarbu, kad alga kelis kartus mažesnė.
Žinoma, buvo tokių, kurie kraipė galvas, kodėl grįžome, ir sakė, kad gailėsimės, bet toks požiūris mūsų nuomonės nepakeitė. Kita vertus, atvykome patys įsitvirtinti ir nereikalavome, kad mūsų kažkas lauktų išskėstomis rankomis.
Žinau, yra sakančių, kad Lietuvoje maži atlyginimai ir sunku gyventi. Todėl žmonėms, kurie galvoja tik apie geresnius atlyginimus, nepatarčiau grįžti. Pirmiausia, pati širdis turi šauktis namų, tik tada grįžęs jausiesi laimingas. Manau, protingiems, ambicingiems žmonėms ir Lietuvoje tikrai yra darbų, tiems, kurie stengiasi ir dirba, tikrai realu gauti panašų atlyginimą, koks yra mokamas užsienyje. Tačiau pirmiausia pats žmogus turi to norėti, stengtis, tobulėti ir turėti, ką pasiūlyti, o ne tikėtis, kad viskas bus atnešta ant lėkštutės. Esame maža, tačiau darbšti tauta, gyvenanti šalyje, kurios gamtos grožio pavydi visas pasaulis. Mums trūksta tik vieningumo ir reikia nustoti skųstis.