respublika.lt

Gyvuliško gyvenimo spąstai

(0)
Publikuota: 2016 vasario 14 08:00:05, Vytautas ČEPAS, rašytojas
×
nuotr. 1 nuotr.
TIKRA TIESA. Politikai pro savo kabinetų langus to nemato. Redakcijos archyvo nuotr.

Jei kur nors koks nors iki „baltų arklių“ prasigėręs subjektas pradeda pjauti bobutes arba žudyti savo vaikus, visiems lyg akys atsiveria: „Žiūrėkite, kas vyksta, žmonės blogiau nei kiaulės gyvena, degtinę srebia iki proto užtemimo, kur policija, valdžia žiūri!“ Ir ji pradeda labai įdėmiai žiūrėti, ypač jei iki rinkimų likę keli mėnesiai. Tada į galvą šauna Nobelio premijos verti skurdo ir girtavimo įveikimo planai, kaip antai įsteigti dar vieną viską koordinuojančią komisiją, uždrausti gėrimų reklamą, alkoholio prekybą degalinėse, negerti Rugsėjo pirmąją, negerti automobilyje, per šimtą metrų nuo bažnyčios, per šimtą penkiasdešimt - nuo mokyklos ir vaikų darželio...

 

Šakėmis ant vandens

Kiek reikia būti atitrūkusiam nuo realybės, kad įvykus eilinei tragedijai lyg niekur nieko užsiimtum niektauzomis ir piktdžiugiškai demonstruotum absoliutų nesiorientavimą. Toks įspūdis, kad mūsų politikai ir valdžios žmonės gyvena ne Lietuvoje, o kažkur virš debesų ir tik retsykiais teikiasi nusileisti ant žemės, kad savo dieviška šviesa praskaidrintų varganą žmonių būtį.

Kai įvykus eilinei tragedijai jie pradeda nuo krūtinės plėšyti marškinius ir siūlyti „genialius“ problemos sprendimo būdus, visada pagalvoju, kaip tie siūlymai gali paveikti mano kaimo, kuriame jau antrą dešimtmetį praleidžiu didžiąją metų dalį, gyvenimą. Apie nė vieną iš nūnai 24 veikiančių ir su alkoholiu bei kitomis negerovėmis kovojančių komisijų čia niekas nėra girdėjęs, naminės ar stipraus („bambalinio“) alaus ir taip niekas nereklamuoja, artimiausia degalinė už 10 kilometrų, automobilyje gerti mados nėra, be to, nė vienas jo neturi, artimiausia bažnyčia už aštuonių kilometrų, dar nuo vokiečių kaizerio laikų veikusi mokykla optimizuota, vaikų darželis taip pat, o apie kolchozo laikais veikusią biblioteką-skaityklą niekas jau ir nebeprisimena. Kad ir kaip mąstytumei - visi valdžios draudimai, suvaržymai ir užkeikimai, švelniai tariant, - šakėmis ant vandens rašyti!

Per kelerius paskutinius metus vieną pasiutiškai gėrusį kaimyną trenkė insultas, jo žmona, uoli vyro sugėrovė, kažkur dingo ir niekas apie ją seniai nėra girdėjęs, sūnus pasikorė, gyvos likusios dvi tada dar veikusios mokyklos mokytojų išsaugotos dukterys už gyvenimo kabinasi kažkur užsieniuose. Kitas kaimo senbuvis ilgiems metams sėdo į kalėjimą už savo mažametės dukros tvirkinimą. Ištikimai „buteliui tarnavusi“ moteris nuskendo upėje, dar vienas kaimynas, du dešimtmečius nuoširdžiai „sėdėjęs ant stiklinės“, savo liūdnuose namuose įlindo į kilpą, o iš daugiavaikės šeimos (kalbama, kad turėjo 17 vaikų) atimtos tėvystės teisės, vaikai išdalyti valstybinėms globos įstaigoms...

Tai toli gražu ne visos nedidelio, tik 33 sodybas turinčio kaimo istorijos. Dar krutantys vyrai be perstojo geria, praradę nuovoką mušasi, talžo vienas kitą armatūros gabalais, kapojasi kirviais. Kol kas viskas, jei taip galima išsireikšti, sėkmingai. Apsiribojama policijos ir greitosios medicinos pagalbos paslaugomis. Policija išskiria peštukus, aršiausius išveža į areštinę, greitoji sutvarsto perskeltas galvas, labiau sužalotus veža į ligoninę. Ir visą tą velnio peklą verda ne buvę „kolchoznikai“ ar tos sistemos sužaloti asmenys, kaip aiškina sostinėje sėdintys veikėjai, o sovietinės duonos beveik neragavę vyrai ir moterys.

Tad dabar pasakykite, ką čia dar reikia uždrausti ar koordinuoti. Gėrimą, smurtą artimoje ir kitokioje aplinkoje, muštynes, judumą, o gal atimti virves, kad nesikartų, kirvius, kitus sunkius daiktus, kad neužmuštų vienas kito, užbetonuoti šulinius?..

Jei tą nelemtą socialinės rizikos šeimų problemą kas nors imtų spręsti ne prabėgomis, ne prieš rinkimus, jei tai darytų žmonės ne iš laikraščių ir televizijos žinantys, kaip tokios šeimos verčiasi, kuriems tikrai skaudėtų dėl tokio sumauto mūsų tautiečių gyvenimo, tai tikrai niekam nekiltų noras steigti bejėges komisijas ar toliau bombarduoti žmones absurdiškais draudimais.

Juk iš tiesų net arkliui aišku, kad pagrindiniai tokio gyvuliško gyvenimo spąstai yra nedarbas, pašalpos, nykuma ir neatskiriamas jų draugas - alkoholis. Kurdamas naujas komisijas ar toliau verždamas draudimų varžtus jų neįveiksi.

Gūdžios provincijos kasdienybė

Retame kaime, o ir didesniame bažnytkaimyje rasite darbo. Jei ir yra, tai dažniausiai bus mokytojai dar nesureformuotoje mokykloje ir apšnerkštame bare už grotuoto prekystalio tūnanti „barmenė“, uoliai vietiniams girtuokliams pardavinėjanti „bambalius“ stipraus alaus. Ir viskas!

Lietuvoje jau auga antra karta, nemačiusi dirbančių tėvų. Nemato, kaip jie rytais skuba į darbą, vakare grįžta namo, kaip parneša algą, kaip savaitgaliais šeima važiuoja prie jūros ar ežero.

Tėvai jau seniai yra tapę darbo biržų ir socialinės rūpybos įstaigų nuolatiniais klientais, kurios ir yra jų dažniausiai gausių šeimų maitintojos. Nėra darbo! Liaudyje sakoma, kad jei kantriai lauksi ir tavo rankoms darbo atsiras. Tad ir laukia. Po penkerius, dešimt metų! Tačiau keisčiausia, kad tos pačios darbo biržos, taip pat ir laikraščiai skelbia, kad Lietuvoje katastrofiškai trūksta darbo rankų. Paimkite pirmą po ranka pasitaikiusį laikraštį ir skiltyje „Siūlo darbą“ rasite, kad reikalingi staliai, šaltkalviai, tešlamaišiai, suvirintojai, vairuotojai, virėjai, indų plovėjai, sandėlių darbininkai, valytojai, dailidės ir t.t. Atkreipkite dėmesį, tai darbai, nereikalaujantys universitetinio išsilavinimo, pramokai amato ir - pirmyn! Bet kur tau! Daugelis bedarbių yra taip įsitingėję, kad vien nuo minties apie darbą juos pradeda krėsti drugys. Ką ten darbas „kažkokiam ponui“, net vištos, triušio įsigyti neišgali, o apie kiaulę ar karvę ir kalbėti neverta. Kitaip sakant, šeimoje dešimt burnų, o iš gyvulių - tik katinas ir trys šunys.

Ypač katastrofiška padėtis vietovėse, kiek toliau nutolusiose nuo miestų. Ten tikrai surasti darbą nėra galimybių. Gūdžios provincijos bėdos valdžiai nerūpi, jei ir kalbama apie darbo vietų kūrimą, tai tik miestuose arba šalia jų. Mokestinių, transporto, kredito ir kitokių lengvatų suteikimas verslininkams, norintiems ir galintiems įsteigti įmones kaimuose ir bažnytkaimiuose, nėra mūsų valstybės prioritetas. Kur kas lengviau sukurpti dar vieną kitą komisiją kovai su vėjo malūnais, prigalvoti velniai žino kam reikalingų absurdiškiausių draudimų, matuoti, už kiek metrų nuo bažnyčios galima atidaryti alaus butelį, bet jokiu būdu nesiimti realių veiksmų, padedančių žmonėms kapstytis iš valdžios paspęstų nedarbo spąstų. Juk net kelios ar keliolika darbo vietų tuose Dievo užmirštuose kraštuose prašviesintų gyvenimą ne vienai dabar iš skurdo neįstengiančiai, o dažnai jau ir nebesistengiančiai išlipti šeimai. Suprantama, padėtį reikia vertinti realiai, vengiančių darbo zebkinų, profesionalių tinginių visada buvo ir bus, tačiau nemažai daliai bėdžių ir jų šeimų tai būtų didelė viltis grįžti į normalių žmonių gyvenimą. Kitiems - bandyti sekti jų pavyzdžiu.

Mūsų valstybės peilis


Išmokos už vaikus, socialinės rūpybos skyrių parama, bedarbių pašalpos, parama mokiniams, pagalba į namus, maisto bankų dovanos, visokių šalpos organizacijų pagalba! Miltai, makaronai, kruopos, aliejus, sviestas, sriubos, košelės, konservai ir kiti negendantys produktai nėra retenybė ant socialinės rizikos šeimų stalo. Kartą per metus socialiniai darbuotojai gausioms šeimoms net patalynės komplektų pristato. Suprantama, kai šeimoje krūva burnų, tai nėra daug, dėl ko dažnas tokios šeimos galva keikia valstybę, kad toji jais menkai rūpinasi, kad pašalpos mažos, produktai pasenę, socialiniai darbuotojai vagys... Ir tai nesunku suprasti, šeimos dažniausiai didelės, vaikai auga, vien makaronais ir kruopomis neišsiversi. Tačiau yra vienas didelis „bet“ - tokie burnotojai dažniausiai patys nė piršto nepajudina, kad bent šiek tiek pasirūpintų savo šeimos gerove. Viską privalo duoti valstybė!

Pašalpos yra mūsų valstybės peilis! Per porą dešimtmečių mes išsiauginome tokią veltėdžių armiją, kokios Lietuvoje per tūkstantmetę istoriją nėra buvę. Žmonės taip įprato viską gauti veltui, kad jiems net nekyla minties ieškoti darbo. Ką ten ieškoti, net darbo biržai įpiršus jiems siuntimą, ant kelių atsiklaupę maldauja darbdavio, kad tas jo paslaugų atsisakytų. Matote, jam neapsimoka, nes žadamas uždarbis ne ką didesnis už pašalpas.

Taigi, nežiūrint visuotinio mūsų skurdo, tinginiams ir veltėdžiams valstybė pinigų negaili. Akivaizdu, kad tie milijonai, kurie galėtų virsti rimta parama darbščioms, tvarkingai gyvenančioms, vaikus auklėjančioms šeimoms, dažnai byra į veltėdžių, prasigėrusių subjektų kišenes. Pastarieji panaudoja jas pagal paskirtį - prageria! O visokie politikieriai ir koordinatoriai metai iš metų rypuoja apie vargšus vaikelius. Bet juk nuo tos paramos, kaip ir nuo nesibaigiančio rankų grąžymo, tie vaikeliai netaps laimingesni. Kartu su tėvais vis labiau grims į purvo, skurdo, nevilties spąstus, kuriuos paspendėme jiems šventai tikėdami darą gerą darbą. Kuo didesnės bus pašalpos ir kitokia parama, tuo pašalpų spąstai tvirčiau laikys juos prirakintus prie butelio, tuo tas grimzdimas įgaus didesnį pagreitį.

Blaiviai galvojant valstybei nėra didelė našta išlaikyti tuos vargo vaikus, jei kartu su jais nereikėtų išlaikyti ir jų tėvų. Tačiau čia reikalingi ryžtingi sprendimai ir valstybės tarnautojai, galintys tokius sprendimus įgyvendinti. Nereikia bijoti norvegų, verčiau iš jų pasimokyti, aišku, nepersistengiant, kada vaikai atimami iš tėvų be rimto pagrindo. Tačiau net tokia praktika yra šimtą kartų geresnė už mūsiškę, kai valstybė alpdama nuo savo begalinio mielaširdingumo iš tiesų labiau rūpinasi prasigėrusių subjektų pagiriomis nei vaikų gerove.

Gyvuliškos būties beprasmybė

Graudus nūnai mūsų bažnytkaimių, kaimelių ir vienkiemių vaizdas. Kiauros, dešimtmečiais dažų nemačiusios namų sienos, išsiklaipę langai musių nutupėtais stiklais, apšiurusios juodos lubos, purvinos grindys, kampuose krūvos kažkokių skarmalų, ant lovų suversta bala žino kada skalbta patalynė, ant stalo velnias koją nusilaužtų, smarvė...

Ne ką geresnis vaizdas ir už lango: purvinas, prišniaukštas kiemas, sukrypęs tvartas įlūžusiu stogu, prie varganos būdos sustiręs padarėlis vargiai beprimenantis šunelį, išvirtusios tvoros... Toliau keli, dar kolūkių laikais sodinti nususę vaismedžiai, jau seniai derliaus nebenešantys, ir pilkas vėjų košiamas laukas.

Apsnūdimas ir zombiški judesiai, slegianti tyla kartais pertraukiama vaiko verksmo, kurį tuojau pat nutildo tėvo keiksmažodžiai, kažko apie šaltą, suodinais rakandais apkrautą krosnį besikuičianti į kūtvėlą panaši moteris, stalas, apskretę indai, pora aplūžusių taburečių, dvokas, kurio patys šeimininkai jau senai nebeužuodžia...

Vienintelis pagyvėjimas, kai pamatai per laukus su buteliu kišenėje atmaknojantį kaimyną, tokį patį vargo ir skurdo bėdžių, tinginį ir apsileidėlį. Pusvalandis trapios pilnatvės, o buteliui tuštėjant vienintelis rūpestis - kur gauti kitą? Vėliau panirstama į klaikią gyvuliškos būties beprasmybę. Nyksta pojūčiai, glemba kūnas, į smegenis sminga keisti garsai, akyse tirpsta daiktų ir žmonių kontūrai... Dabar kad ir pats nekalčiausiais žodis ar judesys gali išprovokuoti nevaldomą agresiją arba kitą beprotystės priepuolį. Šį kartą velnias pranešė pro šalį - niekas nenukentėjo, na, o rytoj pašalpų diena, geraširdė valstybė visada išvaduoja iš klaikių pagirių spąstų. Tik turėk kantrybės laukti ir nykuma trumpam išnyks.

Nors ir sunku pripažinti, bet tenka konstatuoti, kad tokias socialinės rizikos šeimas valstybė yra išbraukusi iš savo balanso. Visos tos pašalpos ir kitokia parama yra tik dėl šventos ramybės - „padedame, rūpinamės, kiek galime, milijonus pašalpoms skiriame, automobiliuose ir prie bažnyčių gerti uždraudėme, alkoholio reklamą apkarpėme!..“

Tokioms šeimoms, o ir daugeliui kitų, dar nepatekusių į socialinės rūpybos skyrių, vaiko teisių tarnybų ar policijos juoduosius sąrašus, reikalinga visai kitokia pagalba. Jas, ypač tas, kurios nėra įjunkusios į alkoholį, reikia mokyti elementarių socialinių įgūdžių, tokių kaip švara, tvarka, asmeninė higiena, mokyti praustis ne kartą per metus, o kiekvieną dieną, valytis dantis, šukuotis, skalbti drabužius, tvarkyti kambarius ir aplinką, tausoti turtą, elgtis su pinigais, pratinti juos prie grožio, harmonijos, estetikos etc. Ir tai daryti ne pripuolamai, dėl pliusiuko, bet atkakliai kiekvieną dieną, metai po metų.

Sakote, kliedesiai? Kol nieko nedarome, o tik koordinuojame ir draudžiame - taip! Tačiau kito kelio nėra, nes tik veikdamas, o ne šelpdamas gali pasiekti rezultatų, juoba kad gerų pavyzdžių netrūksta. Iš istorijos žinome, kaip kitados bolševikai likvidavo neraštingumą. Jei netinka šis pavyzdys, prisiminkime kad ir Šilutės rajono Juknaičių gyvenvietę, kuri protingo kolūkio pirmininko Zigmanto Dokšo ir jo bendraminčių buvo paversta aukštos kultūros ir meno oaze. Netinkami pavyzdžiai? Abu iš anų, tarybinių, laikų, bet argi mokytis iš gerų dalykų yra nuodėmė? Tai kur kas geriau, nei urgzti, ieškoti kaltų ir nieko nesiūlant, tik draudžiant ir koordinuojant, į negandų spąstus pakliuvusius žmones vis labiau stumti į gyvenimo patvorį.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s