respublika.lt

G.Nausėda 2013 m.: Ar lietuvių tautos savivertė nukeliaus į šiukšlyną?nuotraukos (57)

2019 birželio mėn. 10 d. 08:10:35
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda

Šis prieš šešerius metus išspausdintas tuometinio SEB banko vyriausiojo ekonomisto Gitano Nausėdos straipsnis ir šiandien skamba taip, tarsi būtų parašytas šiomis dienomis. Autoriaus pozicija teikia vilčių, kad lietuvių tautinės savivertės puoselėjimas išliks vienu svarbiausių prezidento darbotvarkės klausimų.

 

Prisipažinsiu, pradėjau rašyti straipsnį apie pasitikėjimo savimi ir optimizmo svarbą ekonomikoje, tačiau greitai suvokiau, kad šiandien svarbiausia ne tai. Daugiausia nerimo teikia pastaruoju metu viešojoje erdvėje padažnėję mėginimai įskiepyti mūsų tautai kaltės a priori jausmą arba išjudinti šimtmečiais besiformavusius savivertės pamatus. Tai prasideda nuo primityvaus miesčionio postringavimo „prie ruso buvo geriau“ ir baigiasi teorijomis apie kadaise civilizuoto pasaulio atrastą barbarų tautą, puldinėjusią riterius (ne užsienio turistus) iš miškų, vėliau atvestą į doros kelią, tačiau įžvelgiamoje ateityje vis tiek pasmerktą išnykti dėl techninių (suprask, demografinių) priežasčių. Kai kurie garbingais akademiniais titulais pasidabinę „mąstytojai“ prieina prie išvados, kad lietuvių tauta apskritai išniro iš nebūties... XIX a. ir tik dėl religinio judėjimo. Ačiū Dievui, kad bent ne 1990-aisiais!

Tuo pat metu formuojasi ir stiprėja vadinamasis pasaulio piliečio sindromas, kai valstybės ir etninės sienos nebelaikomos reikšmingu asmeninės tapatybės bruožu, o kalba traktuojama tik kaip komunikavimo priemonė ir nieko daugiau. Tokiomis aplinkybėmis pirmenybė teikiama tai kalbai, kuri patogiausia, tai yra kuri leidžia bendrauti su daugiausia žmonių. Vienas kitas tuštybės kamuojamas pilietis užsienio kalbos mokėjimą paverčia dar ir pasipuikavimo prieš kitus priemone. Ar tokiu atveju verta stebėtis, kad jaunučiai dainininkai braukia Antano Baranausko ir Maironio kalbą iš savo repertuaro ir ryžtasi džiuginti savo klausytojus tik darkyta anglų kalba?

Tiesą sakant, niekada iki galo nesupratau posakio „Pirmiausia esu europietis, o tik tada - lietuvis“ prasmės. Atleiskite, mielieji skaitytojai, už buitinį vulgarumą, tačiau kai žmona ragina grįžtant iš darbo parvežti produktų, ji prašo nupirkti duonos, pyragaičių ir pomidorų padažo, o ne miltinių, konditerijos ir konservų gaminių. Pamėginkite prisistatyti kokioje nors Europos šalyje europiečiu ir automatiškai sulauksite antro klausimo: „Tai kas, tamsta, esi iš tikrųjų, iš kokios šalies kilęs?“ Net ir dabartinėje kosmopolitinėje realybėje tautinis identitetas tebėra esminis žmogaus požymis, išskiriantis jį iš kitų ir drauge apibūdinantis kaip asmenybę. Pažvelkime, kiek politikos, verslo ir kultūros garsenybių visame pasaulyje didžiuojasi turį lietuviškų šaknų, nors dažniausiai negali suregzti mūsų kalba nė sakinio. Nejaugi turime praretėti, kad būtume įrašyti į Raudonąją knygą, nes tik tada suvoksime esą įdomūs pasauliui tiek, kiek skiriamės nuo kitų tautų ir bendruomenių?

Kryptingos pastangos šalies viduje ir iš išorės ardyti mūsų tautos savivertę leidžia teigti, kad ji tebeegzistuoja, nors patyrėme ir politinės sistemos transformaciją, ir ekonominių krizių, ir valdžios neįgalumą. Taigi šio kertinio valstybės pamatų akmens negali išmušti konjunktūriniai vėjai ar žmonių nusivylimas savimi ir bendruomene. Kita vertus, išklibinti gali...

Tautos savivertė - istorinė sąvoka

Lygiai taip pat neabejotina ir tai, kad tautos savivertės, arba orumo, sąvoka yra istorinė. Vargu, ar iš amžių glūdumos pabudusiai lietuvių tautai iš pradžių rūpėjo jos nacionalinis identitetas. Laikai buvo daug paprastesni - šiapus tvirtovės sienų buvome „mes“, anapus - „jie“. Sportiniais terminais kalbant, lygiųjų būti negalėjo - neįveikęs priešo, rizikavai pražūti pats. Taip pat abejotina, ar mūsų pasididžiavimo simboliai - valstybę sukūrę ir išplėtę Lietuvos didieji kunigaikščiai - turėjo specialų teritorinės ekspansijos planą. Svetimų žemių prijungimą lėmė savisaugos kodas, tai yra įtampa ir potencialūs kariniai konfliktai su kaimynais gesinti juos nukariaujant ir užmezgant suvereno bei vasalo santykius. Šių santykių pobūdį ir aktyvųjį lietuvių politinį pradą ignoruoja kai kurie šalių kaimynių istorikai, deklaruojantys, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo daugiatautė valstybė, kurioje dominavo rusėniškasis elementas.

Žinoma, galėjo atsitikti atvirkščiai, ir Lietuva pati galėjo tapti kieno nors vasale. Mūsų sėkmę lėmė ne tik karių narsa ir ištvermė, bet ir vadovų politinis bei organizacinis talentas, darbštumas ir nuoseklumas, kai kada - ir gudrumas. Tokių savybių akivaizdžiai stokojo ne vienas Lenkijos Karalystės ir LDK valdovas XVI-XVIII a., kai valstybė ėmė pamažu irti. Gal tai nėra joks atsitiktinumas, atsižvelgiant į tai, kad tuomet savo sąlygas jau diktavo Abiejų Tautų Respublikos Seimas, kuris veikiau būtų sutikęs išsirinkti negabų valdovą nei atsisakyti savo bajoriškų teisių ir laisvių?

Stiprėjant LDK, atsirado tai, ką būtų galima pavadinti dar ne tautos, bet valstybės saviverte. Pagal teritoriją LDK tapo viena didžiausių šalių Europoje. Pagarbos jai ir jos vadovams ženklus demonstravo užsienio valstybių monarchai ir pasiuntiniai, dvaro spindesį aprašė keliautojai. Vienas tokių - Prancūzijos kunigaikštis Guillebert’as de Lannoy, palikęs rašytinių duomenų apie Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaro papročius sutinkant svečius. Šiuolaikiniais terminais, ryškus regioninės lyderystės pavyzdys buvo 1429 m. Vytauto Didžiojo savo rezidencijoje Lucko pilyje sukviestas suvažiavimas, į kurį atvyko Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, daug Europos ir Azijos šalių karalių ir kunigaikščių. Amžininkai byloja: „Kai svečiai Lucko pilyje viešėjo pas didįjį kunigaikštį Vytautą ir didysis kunigaikštis Vytautas visus juos gausiai vaišino, kasdien vaišėms išeidavo septyni šimtai statinių midaus, neskaitant muskatelio (saldaus desertinio vynuogių vyno su aiškiu gėlių kvapu), ir vynų, ir malvazijos, ir įvairių kitų gėrimų, septyni šimtai telyčių, septyni šimtai avinų ir paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų ir naminių patiekalų.“

Kalba valstybės nesuvienijo

Gaila, tačiau dėl objektyvių (įvairias etnines bendrijas apimanti teritorija, neištobulinta rašto kalba) ir subjektyvių (kunigaikščių vedybos su kitatautėmis, bendravimo su svetimšaliais paprastumas, gimtoji kalba nelaikyta esminiu valstybės savasties ženklu) priežasčių lietuvių kalba netapo valstybę vienijančiu veiksniu. Kitaip nei paprasti žmonės, valdantysis elitas sparčiai nutautėjo - šį procesą pastūmėjo politinis ir kultūrinis suartėjimas su Lenkija, kurį vainikavo 1569 m. Liublino unija.

Tad jau XVI a. pabaigoje Mikalojus Daukša (deja, kultūrininkų nepriimta vadinti didžiaisiais, nors man jis yra Daukša Didysis) „Postilės“ prakalboje kreipėsi į savo tautiečius jaudinančiu lietuvių kalbos manifestu. Pacituosiu jį fragmentais: „Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? <...> Kaip būtų keista, jeigu juodvarnis lakštingala imtų suokti, o lakštingala juodvarniu krankti; ožys liūtu staugti, o liūtas - ožiu mekenti <...> Ne žemės derlingumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą - sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą - sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“

M.Daukšos žodžiai skamba pranašiškai - trūkinėjant bendros kalbos ryšiams, LDK pamažu prarado savo kultūrinį imunitetą Lenkijos įtakai Abiejų Tautų Respublikoje, o vėliau su ja - ir valstybingumą. Žinoma, būta ir politinių, ekonominių bei socialinių valstybės degradavimo priežasčių, tačiau čia mums svarbiausias savivertės aspektas.

Valstybės ir tautos savivertė

Kad ir kaip būtų, Lietuvos karaliaus Mindaugo, didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto ir kitų darbai nenuėjo perniek. Ankstyvas valstybės sukūrimas ir įtvirtinimas padėjo lietuviams išvengti liūdno prūsų, kuršių, jotvingių ir kitų etninių giminaičių likimo. Kaip greitai kolonizacija gali pasiglemžti tautos gyvastį, atspindi prūsų pavyzdys - XVI a. viduryje spėta išspausdinti keletą knygų šia kalba, tačiau netrukus nebeliko jų skaitytojų. Mūsų didžiavyrių išpuoselėta valstybė tapo savotišku indu, kuris padėjo lietuvybei neišsilakstyti. Nors ilgus šimtmečius tautiškas pradas ruseno tik žemesniuose visuomenės sluoksniuose, jie garantavo kalbos, istorijos, papročių, tautosakos, dainų perimamumą ir būtent jiems buvo lemta prikelti lietuvių tautą iš gilaus miego XIX a. pabaigoje.

Tautos letargas lėmė iš pirmo žvilgsnio paradoksalų dalyką - XIX a. viduryje kilo tikras svetimšalių lingvistų susidomėjimo lietuvių kalba bumas. Augustas Schleicheris, Georgas Nesselmanas, Richardas Garbe, Augustas Leskienas, Karlas Brugmannas, Adalbertas Bezzenbergeris, Leopoldas Geitleris - tai tik keli visoje Europoje pripažinti mokslininkai, skyrę savo laiką ir jėgas lietuvių kalbos studijoms. Tiesa, tokio susidomėjimo priežastis buvo visiškai nedžiuginanti - lingvistai buvo įsitikinę, kad lietuvių tautai buvo likę gyvuoti ne daugiau kaip keletas dešimtmečių, todėl jų misija buvo išgelbėti mokslui bent dalį lietuvių kultūrinio palikimo.

Jonas Basanavičius ir kiti „Aušros“ bendražygiai, siekdami Lietuvos atgimimo, pirmiausia apeliavo ne į valstybės, o į tautos savivertę. Tai nesunku suprasti - po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo ir valstybingumo praradimo jau buvo praėjęs beveik šimtmetis, be to, XVIII a. pabaigoje valstybė menkai kuo priminė Vytauto Didžiojo ir net Žygimanto Augusto laikų LDK. XVIII a. išleistose Abiejų Tautų Respublikos istorijos knygose kalbėta tik apie Lenkiją, o Lietuvos vaidmuo sumenko iki Lenkijos provincijos statuso. Todėl neturėtų stebinti tai, kad valstybės savivertės klausimą XIX a. į dienos šviesą kėlė lenkų intelektualai, svajoję apie vėlyvosios formos ATR atnaujinimą.

1918 m. įkūrus Lietuvos Respubliką, valstybės ir tautos savivertė susiliejo į vieną upę. Kitaip nei LDK laikais, etninės ribos taip smarkiai nebesiskyrė nuo valstybės sienų, atsirado palankios sąlygos plėtoti nacionalinę kalbą ir kultūrą. Drįstu teigti, kad reikšmingi šiandienos tautos savivertės klodai akivaizdžiomis ir nematomomis gijomis susiję būtent su 1918-1940 m. laikotarpiu. Jie atgimsta iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą perduodamais atsiminimais, vaizdiniais, net mitais ir pramanais. Nors šiandien kelių dešimtmečių praeitis idealizuojama, išryškinama tai, kas buvo teigiama, ir užmirštami arba retušuojami ne tokie šviesūs dalykai, nuo to jos įtaka mūsų savivertei netampa menkesnė.

Kai ieškome trumpo termino tuometei Lietuvai apibūdinti, vadiname ją smetonine Lietuva. Ši sąvoka turi mažai ką bendro su ilgamečiu tarpukario Lietuvos prezidentu Antanu Smetona - ji veikiau atspindi to laikotarpio nostalgiją. Neretai tas istorinio ilgesio ir pasididžiavimo jausmas materializuojamas maisto produktų etiketėse: „Smetoniška“ gira, sūris, sviestas... Vienas kitas tebesąs gyvas tų tolimų dienų liudytojas porina apie puikią žemės ūkio produktų kokybę (neatsitiktinai „Smetoniška“ etikete dabiname būtent maisto produktus), tvarką policijoje, nacionalinio švietimo ir kultūros prisikėlimą iš griuvėsių ir net suklestėjimą, Lietuvos krepšinio komandos pergales 1937 m. ir 1939 m. Europos čempionatuose. Na, ir, žinoma, neužmirštamas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą, kuris šimtmečiams paliko neišdildomą įspaudą mūsų istorinėje atmintyje.

Lietuvių tautos charakteris filosofo akimis

Pirmą kartą istorijoje šviesiausi mūsų protai pamėgino suteikti filosofinį turinį lietuvių tautos charakteriui. Stasys Šalkauskis studijoje „Lietuvių tauta ir jos ateitis“ rašė: „Lietuvių tautos charakteryje skiriu etninį dugną ir įvykusį jame istorinį išsivystymą. Pirmuoju atžvilgiu lietuvis yra ne voliuntarinis, bet kontempliatyvinis tipas su žymiu palinkimu į rytietiškąjį kvietizmą. Jis yra kantrus, patvarus, gerokai pasyvus ir dažnai net nerangus. Jis yra subtilus pasaulio ir žmonių stebėtojas, susigyvenęs su gamtos ritmu ir taikingai nusistatęs santykiuose su kitais. Jis yra kuklus ir drovus savo pasireiškimuose; konservatyvus savo papročiuose, palinkęs į liūdesį ir melancholišką nuotaiką. Lietuvis nėra linkęs aktyviai ir ryžtingai spręsti savo ateities klausimų, ir „pamatysime toliau“ dažnai yra jo kasdieninės išminties šūkis.“ Būkime atlaidūs ir nevertinkime šių įžvalgų per šiandienės patirties prizmę - jos skirtos šeimos paternalizmo ir kaimiškosios gyvensenos paženklintai XX a. vidurio Lietuvos visuomenei.

1940 m. pradėjus trypti mūsų žemę sovietinių kareivių batams ir išrinkus butaforinę valdžią, imtasi nuožmiai trinti bet kokius „buržuazinės“ Lietuvos pėdsakus. Iškalbingiausias tokio elgesio pavyzdys - sovietinių bibliotekų specialiuosiuose fonduose atsidūrė ne tik tarpukariu išleistos istorijos knygos, bet net ir visiškai „nekalto“ turinio spaudiniai. Tačiau svarbiausia buvo sunaikinti arba ištremti žmones, kurie buvo pajėgūs nutiesti atminties tiltus į Nepriklausomą Lietuvą ir širdyje jos nė minutei neišsižadėjo.

Gyvą tautos savivertę mėginta užmigdyti per paradines duris įnešus stabą Homo sovieticus, kurio adresas yra „nei namas, nei gatvė, jo adresas - Sovietų Sąjunga“. Nepavyko. Tauta gyvavo toliau, nacionalinio orumo jausmo neišsižadėjo, kartkartėmis jį išlaisvindavo ir priešpriešindavo represiniam režimui (Romo Kalantos susideginimas, Kauno „Žalgirio“ iššūkis Maskvos CSKA praėjusio amžiaus 9 deš. ir t. t.).

Ir vis dėlto sovietinė okupacija sudavė negailestingą smūgį mūsų ekonomikai ir dar skaudesnį - moralei. Melas apsėdo visuomenę nuo galvos iki kojų. Melavo visi, pradedant Sovietų Sąjungos generaliniu sekretoriumi ir baigiant paprastu grąžtų gamyklos darbininku. Melavo Sovietų Sąjungos Konstitucija, o tos valstybės himną buvo galima giedoti kiekviename žodyje pridedant neiginį „ne“. Kaip mokslų sovietiniais laikais ragavęs žmogus, atsimenu pagrindinį socializmo ekonominį dėsnį: „Svarbiausias socialistinės ekonomikos tikslas yra kuo geriau patenkinti materialinius ir dvasinius tarybinės liaudies poreikius.“ Ką čia daugiau bepridursi...

Grįžkime prie S.Šalkauskio, anot kurio, „pavergtosios liaudies gyvenimo aplinkybėmis formavosi nelaisvo lietuvio tipas, kuris iki šiolei nėra dar visiškai išsilaisvinęs doriniu ir kultūriniu atžvilgiu <...> Drebėdamas dėl savo menkų gyvenimo išteklių, jis, savisaugos instinkto vedamas, įprato verstis gudrybe, pavydžiai stebėti savo pono išdaigų prabangą ir sykiu servilizme ieškoti išganymo. Patyręs begalę apsivylimų ir likimo smūgių, jis įprato su nepasitikėjimu žiūrėti į žmones ir jų pažadus ir prarado savo nuoširdumą bei atvirumą.“ Tarpukario Lietuvos filosofas taikė šias mintis savo laiko etniniam tipui, tačiau jų aktualumas prabėgus pusšimčiui metų ne išblėso, o sustiprėjo!

„McDonald’s“, kokakola ir „prie ruso buvo geriau“

Vargu, ar kas nors galėjo patikėti, kad didžiausi pavojai tautos savivertei ir pačiai tautai iškils 1990 m., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Prieš ketvirtį amžiaus tokius dalykus pranašavęs žmogus būtų buvęs palaikytas bepročiu arba geriausiu atveju sovietinio režimo tarnu. Iki šiol puikiai atsimenu tai, ką man pasakė vienas užsienietis 1992 ar 1993 m.: „Prisimink mano žodžius, po keleto arba vėliausiai dešimties metų apsistatysite „McDonald’s“ restoranais, gersite kokakolą, į savo kalbą kaišiosite užsienietiškus žodžius ir stengsitės dainuoti angliškai, net jeigu dorai to ir nesugebėsite.“

Aišku, „McDonald’s“, kokakola ar užsienio kalbos makaronizmai savaime tautos savivertės neišplovė. Tai tik reiškinio paviršius, veikiau padarinys nei priežastis. Štai čia būtų tinkamiausias metas sugrįžti prie ekonomikos. Stebėdamas lėktuvais, traukiniais ir autobusais masiškai iš Lietuvos emigruojančius žmones, norom nenorom susimąstai - ar kartu su asmenine manta jie išsiveža ir lietuvio savivertę? O gal tik kartėlio ir pagiežos jausmą tėvynei, kurioje taip ir nepritapo?

Kad ir kaip būtų, net ir gėlą širdyje nešiojantys išvykėliai nesibodi balsuoti už Lietuvos dainininkus „Eurovizijoje“, būriais traukia sirgti už užsienyje žaidžiančias mūsų komandas, didžiuodamiesi kabina ant sienos Vytį ar lietuvišką Trispalvę. Vadinasi, emociškai jie niekur neišvažiavo, tiesiog perkėlė dalelę Lietuvos į svetimą žemę, kurioje yra patrauklių darbo vietų, dosniau atlyginama už darbą, darniau veikia socialinė infrastruktūra. Tokios savotiškos Lietuvos ambasados ir ambasadėlės... Kol žmonės išlieka neabejingi savo tėvų žemei, visada kirba viltis, kad jie anksčiau ar vėliau grįš.

Emigranto pasirinkimą ir dalią galiu suprasti, tačiau kategoriškai atsisakau suvokti ir pateisinti dūsaujančiuosius, kad „prie ruso buvo geriau“. Kas buvo geriau? Kiekvienas turėjome valstybės skirtą darbą ir garantuotą davinį už jį? Kadangi davinys buvo piniginis, o ne natūrinis, jį dar reikėjo paversti produktais steriliose sovietinėse parduotuvėse. Paprastiems mirtingiesiems tai buvo kur kas sunkesnis uždavinys nei davinį uždirbti. Nejaugi visa tai jau spėjome pamiršti? O gal kamuoja nostalgija dėl sovietinių teisių: nori - emigruok, nori - streikuok, nori - stok į opozicinę partiją? Juokauju, žinoma... Nepaliauji stebėtis, kiek mažai mums tereiškia laisvė, kai ją turime.

Tai, kas pastaruoju metu vyksta viešojoje erdvėje, jau ne kelia susirūpinimą, o tiesiog šiurpina. Dar niekada interneto portalai nemirgėjo tokia gausybe straipsnių, atvira forma niekinančių lietuvių tautą, žlugdančių mūsų savivertę, verčiančių atgailauti dėl to, kad nepaisydami istorinių skersvėjų išlikome iki šių dienų ir kažkam įstrigome gerklėje. Neturiu iliuzijų - kvislingizmas Lietuvoje gyvuoja nuo pat valstybės įkūrimo ir, matyt, egzistuos dar ilgai. Norint kovoti su šiuo reiškiniu, reikėtų jį bent jau identifikuoti. Prisitaikėlių įvaizdis toli gražu nebėra toks kaip 1940 metais. Tai ne paikos merginos, džiūgaujančios dėl taikios socialistinės revoliucijos ir mėtančios raudonas gėles po sovietiniais tankais, ne klasiškai „įelektrintas“ vargingasis socialinis sluoksnis ir net ne blogi vyrukai politikos kuluaruose.

Šiandien viskas kur kas rafinuočiau - šį vaidmenį neretai atlieka gerbiami, akademiniais mundurais apsigobę intelektualai, kurių svarstymų ir išvadų visuomenė nedrįsta kvestionuoti. Tai gali būti istorikas, pareiškęs, kad lietuvių kalbos nebuvo iki Martyno Mažvydo „maldaknygės“, o po Liublino unijos ja nekalbėta nei centre, nei periferijoje; sociologas, priėjęs prie išvados, kad ištisus šimtmečius nenoriai įsileisdavome Vakarų civilizaciją į savo kultūrą ir mielai širdimi ištirpdavome Rytuose; politologas, kuriam atrodo, kad visais laikais geriausius ekonominės ir politinės sistemos bruožus importuodavome ir patys nesukūrėme nieko savito ir vertingo. Mėginu ieškoti tokių „mokslininkų“ analogų pas kaimynus rusus, lenkus ar baltarusius. Ir nerandu...

Pasitaiko, kad toks ideologinis visuomenės parengimas, tiksliau, demoralizavimas grindžiamas kilniausiais tikslais, kaip antai išjudinti iš mirties taško įšalusius santykius su šalimis kaimynėmis, paskatinti derybas esminiais bendrabūvio klausimais. Įdomu, kokios gali būti derybos tarp normalaus žmogaus ir nusižeminusio iki žemės graibymo vergo. Nelabai patrauklus vaizdas! Tiek to, palikime tikruosius motyvus teorijų kūrėjų sąžinei.

Tad leiskite baigti tuo, kuo pradėjau - ar tautos savivertės likimas bus toks pat kaip ir medinių skaitytuvų, kurie ne taip seniai buvo svarbiausias buhalterių skaičiavimo prietaisas, o įžengus į kompiuterių erą atsidūrė muziejuose? Visa ko liudytojas yra laikas, tačiau jis, kitaip nei žmonės, yra abejingas...

Žurnalas „Valstybė“, 2013 m.


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (57)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • A.A.AVIŽIENIS: antradienį Kauno miesto tarybos posėdyje pritarta siūlymui suteikti prof. Algirdui Antanui Avižieniui Kauno miesto garbės piliečio vardą.
  • EGIPTAS: Egipto pirmasis demokratiškai išrinktas prezidentas Mohamedas Morsis antradienio rytą palaidotas sostinėje Kaire.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
 Folk Band

Ar garbingo amžiaus tėvus globojantiems vaikams turėtų būti skiriama išeiginė diena?

balsuoti rezultatai

Ar reikalinga nedarbo diena per Jonines?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13 +15 C

 +14 +15 C

 

 +18  +19 C

+25 +27 C

 +27 +28 C

 

 +25  +27 C

 0-3 m/s

 0-2 m/s

 

 0-3 m/s

 

USD - 1.1234 PLN - 4.2605
RUB - 72.1432 CHF - 1.1214
GBP - 0.8921 NOK - 9.7938
reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis