F.Kauzonas: Taip gerai dar nebuvo

/A.Smetona, VU Filologijos fakulteto dekanas/

Mokslininkai, tyrinėdami primatus, beždžiones, kurios turi garbės iš savęs kildinti žmogų, yra nustatę, kad jos tarpusavy susikalba, o kai kurios jų rūšis galima išmokyti iki 200 šimtų žodžių.

Mūsų sociologai, su diktofonais slapta užrašinėjo jaunimo pasikalbėjimus diskotekose, troleibusuose, paskui tekstus šifravo, sistemino, žodžius rikiavo, skaičiavo ir nudžiugo - rezultatai buvo geresni. Apie 300 žodžių. Tačiau atmetus visus „matjperematj“, „typo“ ir „koroče“, kurie iki šiol nėra Seimo oficialiai įregistruoti lietuviškais žodžiais, galutinis rezultatas gautas tas pats: 200!

Panašų tyrimą atlikau ir pats. Prieš keliolika metų. Tyrinėjau ne orangutangus. Kompiuteryje pagal abėcėlę surikiavau „Respublikos“ redakcijoje atlikinėjusių praktiką žurnalistikos studentų, o ir šiuos mokslus užbaigusių jaunų kolegų publikacijose pavartotus žodžius. Paskui išmečiau pasikartojimus - ir praradau amą. Vartojamų žodžių skaičiaus vidurkis – 220!

Tai gal tikrai teisus filologijos dekanas Antanas Smetona, manydamas ir sakydamas, kad taip gerai lietuvių kalbai dar nėra buvę. Tik kuriems velniams mums tas daugiatomis Lietuvių kalbos žodynas su 22 tūkstančiais puslapių ir apie 11 milijonų žodžių, pavartotų Žodyno tekste?

Vos ne kasdien įvairiausiomis formomis lenkų tautinę mažumą atstovaujantys veikėjai mus šokdina reikalaudami teisės savo gimtąja kalba ant namų rašyti gatvių pavadinimus, ant autobusų - jų maršrutus, ant atitinkamų kelio ženklų - kaimų ir miestelių pavadinimus, Lietuvos piliečių pasuose - jų pavardes, o dabar dar ir nauju noru Vilnijoje antrąja valstybine kalba paskelbti lenkų kalbą! O radijo stoties „Znad Wilii“ žurnalistė Renata Vidtmann jau grasina Lietuvai, kad jeigu Vilnijos mokyklų lenkų abiturientų lietuvių kalbos mokėjimo lygis sumažins jų, įstojusiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas, skaičių, tai bus traktuojama kaip „žmogaus teisių pažeidimas ir tokia byla galėtų būti Strasbūre“. Europos komisarai ir kiti veikėjai jau tiria Lietuvoje neva diskriminuojamų lenkų skundus, o prieš kiekvienus savo rinkimus didžioji kaimynė Lenkija ima šluostytis kojas į mažąją savo kaimynę, nes norint laimėti rinkimus, rinkėjams reikia surasti Lenkijos priešą, o grėsmingesnio už Lietuvą, matyt, jau nebėra. 

Taip gerai lietuvių kalbai dar nėra buvę...

Yra tokia knygelė „Lietuvių kalbos išdavystė“. Apie bandymus Lietuvoje įteisinti kitataučių ir kitašalių pavardžių ir vardų rašymus jų gimtaisiais rašmenimis. Apie jau 2005 metais pagimdytas Lietuvos politikų iniciatyvas parsiduoti arba parduoti lietuvių kalbą, kad, kaip dabar Česlovas Stankevičius aiškina, jų pavardžių rašymas nesutrukdytų jų investicijoms į Lietuvą. Knygelės autorius baltų kalbų etimologas, ilgametis Vilniaus universiteto  Baltistikos ir bendrosios  kalbotyros katedros profesorius habilituotas daktaras Vincas Urbutis. Knygelės aplanke yra tokie žodžiai:

„Dažnas dar ne iki galo  suvokiame, kokia kraupi nelaimė yra ištikusi mūsų kalbą. Jau antras dešimtmetis, kaip ji dirbtinai vis labiau verčiama puskalbe ir netenka savo tapatybės“.     

Taip gerai lietuvių kalbai dar nebuvo...

Prieš gerą pusmetį kultūros ministras Arūnas Gelūnas, pristatydamas, naują viceministrą, „anonsavo“, kad jis, Stanislav Vidtmann, skirs didesnį dėmesį Rytų Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, nes esą Rytų Lietuvai iki šiol trūko kultūrinio dėmesio ir ekonominių investicijų, tai, anot ministro „būtų dialogo plėtojimas, išsiaiškinant mažumų kultūrinius poreikius“.

Kadangi S.Vidtmann skirtas kuruoti tautinių mažumų klausimus, man pasirodė ne itin aišku, kodėl tame „anonse“ ministras taip akcentuotai pasuko naująjį savo pavaduotoją Rytų Lietuvos kryptimi. Matyt, tokia jau ministro Gelūno politika: tegu Vilnijos kultūrą ir švietimą globoja jų pačių žmogus - jis ir atsakys. O gal, sakau, ministras turėjo slaptą mintį: esant reikalui jo viceministras Stanislav Vidtmann galės tapti savotišku raportu Europos Sąjungai, kad Lietuva pirmoji Europoje sėkmingai sprendžia kitataučių vardų ir pavardžių rašymą ne tik dokumentuose, bet ir gyvenime.

Paprastai į ministrus ir viceministrus veikėjai deleguojami pagal valdančiąją daugumą sudariusių partijų kvotas. Kieno kvota yra Stanislav Vidtmann? Konservatorių? Žmonos? Tos, kuri gąsdina Lietuvą Strasbūru? Nežinau. Žinau tik, kad paskyrus jį viceministru, jam buvo pavesta kuruoti ne tik tautines mažumas, bet ir archyvų reikalus bei... valstybinę kalbą. Ar girdite „Stanislav Vidtmann yra aukščiausiasis šalies pareigūnas, kuruojantis valstybinės lietuvių kalbos klausimus!“ Aš nieko neturiu prieš poną Stanislavą Vidtmanną. Gal jis net labai myli lietuvių kalbą. Tačiau jis, ko gero, labai myli ir savo žmoną...

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai pajuto, kad rusų kalbai Rusijoje, taip pat ir visoje potarybinėje erdvėje, nėra taip gera, kaip lietuvių kalbai Lietuvoje. Jis pranešė apie ketinimą jau kitais metais įvesti rusų kalbos egzaminą visiems imigrantams. Be to, jis pareiškė: „Mes privalome  keliskart sustiprinti savo švietimo ir kultūros „dalyvavimą“ pasaulyje - ypač šalyse, kur gyventojų dalis kalba rusiškai arba moka rusiškai“. 

Taip gerai lietuvių kalbai dar nebuvo...

Populiari Baltarusijos muzikinė grupė „Stary Olsa“ jau dainuoja apie galingą „litviną“, jojantį link Mėlynųjų ežerų. Tiesa, dainuoja ne lietuviškai, bet motyvas jau labai lietuviškas. O kokia galinga jų atliekama „Песня а князю Вітаўце“. Jų „litvinas“ jau joja, jų Vytautas jau joja. Mūsų istoriją jau nujojo, heraldiką nujojo. Kalbos tikriausiai nenujos - kam jiems reikalinga kalba su dviem šimtais žodžių.

Taip gerai lietuvių kalbai dar nebuvo....