respublika.lt
 

F.Kauzonas: Prezidentė - kalta ir nekalta (Fantazijos, praskiestos realybe)nuotraukos (47)

2019 liepos mėn. 28 d. 13:30:29
Ferdinandas KAUZONAS

„Lai visad plazda virš taisyklių pančių sidabru tviskanti fantazijos gija“. /Kompozitorius Robertas Šumanas/

×
nuotr. 13 nuotr.
Stasio Žumbio nuotr.

 

Įvadas į valstybės paslaptį

Yra daug priežasčių, skatinančių žmogų fantazuoti. Pavyzdžiui, mane prie fantazijų „nutempia“ visokie nežinojimai. Ypač kai jie susiję su keistais politikų poelgiais, miglotomis dviprasmybėmis, išsprūdusiomis jiems iš lūpų. Tačiau turbūt labiausiai protus drumsčia ir viešuomenės fantazijas provokuoja politinio elito, nebūtinai Lietuvos, nelaukti elgsenos ir minties posūkiai.

Tik prašyčiau žodžio „viešuomenė nelaikyti mano naujadaru - jis priklauso Algimantui Baltakiui, o man poetas jį tik paskolino su teise platinti viešuomenėje. Platintoju tapau dėl to, kad „viešuomenė“ mano estetinius įsitikinimus tenkina labiau nei nūnai labai populiari tapusi „viešoji erdvė“. Pastaroji, atsidūrusi šalia „viešuomenės“ - man kaip rupūžė šalia drugelio.

Taigi, tikiuosi, viešuomenė labai neįširs, jei šiame savo rašiny leisiu sau mažumėlę pafantazuoti prezidentės tema, nes ji, baigusi dvi savo kadencijas, bent jau man taip ir liko nežinomybe, net valstybės paslaptimi. Ne aš šį rangą prezidentei suteikiau. Tai padarė režisierius Donatas Ulvydas, apie ją sukūręs dokumentinį filmą ir pavadinęs jį „VALSTYBĖS PASLAPTIS“. Niekada nepatikėčiau, kad toks pavadinimas nebūtų derintas su pagrindine filmo heroje. O tai savo ruožtu reikštų, kad prezidentei šis naujas vardas, o gal rangas, visai prie širdies. Ir dar tai reiškia, kad ji ir toliau nori mums likti Paslaptimi.

Beje, filmas sukurptas visai pagal tarybinį kurpalį. Drįstu taip teigti, nes prieš beveik 40 metų pačiam teko dalyvauti panašioje misijoje, kai kino studija gavo LTSR kinematografijos komiteto parėdymą skubiai sukurti dokumentinį filmą, skirtą jubiliejų švenčiančiam Lietuvos kompartijos I sekretoriui Griškevičiui, irgi dar gyvam esant, irgi panašaus aukščio poste dar besėdint... Laimė, ši tuometės mūsų kino valdžios dovana Lietuvos aukščiausiajam, skirtingai nei „Valstybės paslaptis“, buvo rodoma tik siaurame jubiliato šeimos ir draugų ratelyje, o ne viešuomenei, juolab už nemažą bilietų kainą...

„Adomas nori būti žmogumi“


Čia irgi filmo pavadinimas. Tačiau tai ne Donato Ulvydo kūrinys. „Adomą“ sukūrė Vytautas Žalakevičius tada, kai būsimoji prezidentė dar buvo vos trejų metukų, o iki filmo „Valstybės paslapties“ režisieriaus gimimo buvo likę 16 metų.

Bet ką gi bendra gali turėti Adomas, norintis būti žmogumi, ir prezidentė, vaikščiojanti Valstybės paslaptis. Ogi, nieko! Beveik nieko... Na, nebent maža smulkmenėle: Adomas, žinau, norėjo būti žmogumi. O prezidentė? Nežinau...

Keliskart esu regėjęs ją, parėdytą tautiniais drabužiais. Tinka. Ypač tikdavo, kai ji tokiu parėdu priiminėdavo garbės kuopos ir kitokių karinių „grupuočių“ paradus prie savo darbovietės. Tačiau dukart, pirmą ir turbūt jau paskutinį, tokia pabrėžtinai tautinė prezidentė man sukėlė visai nelauktų jausmų. Pirmąsyk - Dainų šventėje. Tikriausiai tada jos pasirodymas Vingio parke tokiu drabužiu buvo debiutinis, tad galėjai matyti, kaip jai buvo nejauku tame margame drabužėly - vis dirst žemyn, vis kilst tautiško andaroko padalką... Tarsi būtų paprasta moterytė, kurią kažkas būtų privertęs matuotis drabužėlį, ne itin atitinkantį jos estetinius įsitikinimus.

O štai paskutinįsyk ją, tokią tautišką, tačiau tame pačiame rūbe jau besijaučiančią „kaip namie“, turėjau garbės matyti per šių metų Mindaugines Vilniaus arkikatedroje, į kurią ją atlydėjo irgi tautiniais rūbais pasirėdžiusi prezidentės komanda. Gaila, ne visa. Tik moteriškosios daugumos atstovės. Ir jau pačioje mišių pradžioje įvyko tai, kas mane ne tik sujaudino, bet jau beveik kardinaliai pakeitė mano požiūrį į prezidentę: aš ėmiau ja didžiuotis...

Kai arkivyskupas ištarė žodžius „prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums, broliai, seserys, kad labai nusidėjau - mintimis, žodžiais, darbais“, aš savo mintimi irgi nusidėjau - ėmiau maldauti LRT transliacijos režisierių: nagi, parodyk mums dabar pat mūsų prezidentę!.. Ir jis mane išgirdo!!! Su pirmu arkivyskupo „Esu kaltas“, o taipogi jo kumščio pirmu trinktelėjimu sau į krūtinę, o stebukle - JĄ PA-RO-DĖ!.. Tai kas, kad be kumščio prie krūtinės, užtat kaltai nudelbtomis akimis. O su antruoju arkivyskupo „esu kaltas“ dar ir galvą žemyn nulenkė... Ir laikė ją nulenktą žemiau ir ilgiau nei visi šalia jos stovėjusieji. Ir tik tada, kai arkivyskupas ėmė prašyti Švenčiausią mergelę Mariją, visus angelus, šventuosius, o ir visus Katedron susirinkusius brolius ir seseris melstis už Viešpatį Dievą, būtent su žodžiais „Švenčiausią Mergelę“ prezidentė staiga kilst galvą ir akis aukštyn, tarsi ji ir būtų ta arkivyskupo paminėta Mergelė. Tai štai tas kelias sekundes, kol jos akys ir galva buvo nuleistos, aš pagaliau prezidentėje išvydau Žmogų. Ištisus 10 metų laukiau tų kelių sekundžių. Šio kaltės išpažinimo. Juk žmonių be jokios kaltės ir niekada neklystančių, kokia ji stengės mums atrodyti tas dvi savo kadencijas, paprasčiausiai nebūna. Juolab prezidentų. Bent jau aš dar nesu girdėjęs, kad kur nors pasaulyje prezidentu būtų išrinktas... Dievas.

Tačiau kai imi įdėmiau analizuoti prezidentę įvairių TV transliacijų įrašuose, kur gali vos ne „pakadriui“ peržiūrėti visas, net trumpiausias jos veido išraiškų ar akių žvilgsnių kaitas, joje aptinki ir daugiau tokių žmogaus šmėstelėjimų - iš akies bandančią išsprūsti ašarą, nepajėgtą nuslėpti atodūsį, kitokias išpažinčių akimirkas. Beje, abu cituoti epizodai, kuriuose pavyko prezidentėje „pagauti“ žmogų (tautinio rūbo „matavimasis“ Vingio parke ir kaltės pripažinimas Arkikatedroje), buvo „pagauti“ būtent analizuojant ją „pakadriui“.

Manyčiau, kad būta ne vien akimirkomis, bet ir metais matuojamų prezidentės-žmogaus epizodų. Tik jų „pakadrinti“ (analizuoti „pakadriui“) ilgai nebuvo įmanoma. Na, kad ir epistolinis romanas, kurį prezidentė rašė drauge su Eligijumi Masiuliu. Argi jau vėliau, romaną „išleidus“ viešuomenėn, prezidentėje neatsiskleidė žmogus? Tik aš nesu linkęs manyti, kad romanas buvo pradėtas vien dėl to, kad prezidentė pagaliau būtų suradusi tokį, kuriam ant peties galvą padėjusi būtų galėjusi paverkti, kai „ant širdies“ sunku. Man šis užsitęsęs romanas suformavo visai kitokią mintį: ar matote, aš tokia pat, kaip ir daugelis politikų. O daugeliui politikų poelgiams būdinga kas? Intrigos ir kerštai, neapykantos ir klastos. Ir dar daug kas, su kuo ištisus 10 metų ji negailestingai galynėjosi.

Ar įmanoma sunaikinti atmintį?

Kategoriška, rūsti, negailestinga, kovinga, kalaviją iškėlusi priešams galvas kirsti! It Vytis prezidento vėliavoje...

Kai kas viešai įtarinėja, esą jos aistrą „kapoti galvas“ priešams, veikiantiems tiek mūsų valstybės viduje, tiek jos išorėje, galėjusi nuolat kurstyti jos biografijos raudonoji pusė. Mat ji, nelaboji raudonoji, iš viešuomenės atminties, pasirodo, labai sunkiai duodasi trinama.

Išeitį prezidentei, manau, bus pakišę įvairiausios reitingų lentelės, atkakliai Lietuvai diegiančios tautos „meilės“ politikams būseną. Tad visiškai nenuostabu, kad tauta jau buvo ėmusi Lietuvos neįsivaizduoti be tokio prezidento, kaip Vytis - su pakeltu kalaviju. Ir ji, ko gero, bus nusprendusi irgi kalaviją pakelti. Ir krito galvos kaip lapeliai, o ji stovėjo kaip mūras... Ir jos reitingai taip pat buvo kaip mūrai. Ir kiekviena nuo jos kalavijo nulėkusi politiko ar kokio aukšto teisėsaugininko galva naikino viešuomenės atmintyje prezidentės raudonumus ne prasčiau nei 70-ųjų pionieriai kolorado vabalus beribiuose kolūkių bulvių laukuose. Taip ir norisi užgiedoti Vytautą Kernagį: „Sutraiškysim į gabalus tuos kolorado vabalus...“

Jaučiu, kad ir jos meilės Antrajam Lietuvos Patriarchui intencija buvo ta pati: kas išdrįs prisiminti prezidentės jaunystės raudonumus, kai ji, prisiglaudusi prie Landsbergio, pozuoja prieš daugybę objektyvų.

Tai negi ir išskirtinė karo su Putinu aistra - tos pačios kilmės?.. Negi tikslas - gali pateisinti bet kokias priemones? O ką daryti, jeigu svetimų atminčių trynimas dar labiau aitrina savąją? Kaip ją po to išvalyti. Ką kirsti, kam kirsti?..

O čia dar tuodu žvėrys prezidento vėliavoje... Stovi abu pasistiebę ant dviejų kojų abipus Vyčio, kalaviją iškėlusio, ir kiekvieną dieną tau akis bado: abu tie gyvūnai, ir grifas ir vienaragis, vėliavoje tokie baltut baltutėliai, o raudonut raudonutėlius liežuvius rodo... Vyčiui. Tokiam panašiam į ją - kalaviją iškėlusią...

Epilogas

Pamenu, po prezidentės pirmosios kadencijos pirmųjų metų, prieš pat pirmąjį metinį savo pranešimą, ji pakvietė mus, keliolika žurnalistų, atvirai pasišnekėti. Ir kažkodėl mums ėmė pasakoti, kaip ją kažkada, regis, 2001-aisiais, pasikvietęs Algirdas Brazauskas pasiūlė finansų ministrės portfelį... „Ką jūs, premjere, pasakiusi ji, jūs gi žinote mano charakterį...“.

Taigi, manau, būtent charakteris ir suteikė prezidentei tokių galių, kokių iki jos nebuvo pasiėmęs nė vienas Lietuvos prezidentas. Ir ar tik nebus tos charakterio „praplėstos“ prezidentės galių ribos joje užgožusios žmogų. Visai neseniai kažkuriam rusiškam internete esu aptikęs žinią, esą Amerikos prezidentas įvedinėja savo valstijose tvarką, remdamasis būtent savo kolegės Lietuvoje patyrimu, plačiai pasklidusiu po platųjį pasaulį. O jo charakteris, manau, tokioms galioms turėti irgi yra pakankamai tinkamas.

Prezidentė užleido savo rūmus. Kitam. Ačiū Dievui, neslepiančiam savyje žmogaus. Beje, Arkikatedroje, per iškilmingas mišias, skirtas jo inauguracijai, jis nedemonstravo tautinio rūbo. Užtat atėjus kaltės išpažinimo momentui, labai aiškiai tarė ir „esu kaltas“, ir „esu labai kaltas“. O pirmoji šalies ponia dar ir kumštį prie krūtinės priglaudusi laikė (viską patikrinau „pakadriui...).

Bet kas bus su viešuomene? Juk ji jau buvo pripratusi. Ir prie charakterio, ir prie kalavijo rankoje. Jai visa tai patiko. O jeigu ir vėl prireiks?.. Kaip elgsis Naujasis? Tikiuosi, suras „aukso vidurį“. Tarp Žmogaus ir Kalavijo. Tik jaučiu, be reikalo kalavijas tikrai nebus kilnojamas. Ir be garbės nuleidžiamas taip pat nebus.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (47)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tikite, jog Punios šilą reikia kirsti?

balsuoti rezultatai

Ar žinotumėte, kaip elgtis atominės avarijos atveju?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +10 C

 +10 +11 C

 

 +12 +14 C

+22 +24 C

 +24 +25 C

 

 +23 +25 C

0-2 m/s

 0-3 m/s

 

0-5 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis