Mano karta dar atsimena, ką tarybmečiu reiškė Vasario 16-oji. Budėjimai įstaigose, slapta virš medžio iškelta Trispalvė ar uždegtos žvakelės ant Jono Basanavičiaus kapo. Visai ne taip, kaip nūnai Rasose. Pakiliausias, iškilmingiausias ceremonialas. Su himnu ir valstybės vadovais. Su ministrais ir moksleiviais, generolais ir kareiviais. Ir visi - prie Basanavičiaus. Neprašę nei Putino, nei Putinaitės leidimo. Su gražiausiais padėkos žodžiais, tariamais Tautos Patriarchui. Už Viltį. O gėlių gėlių!

Paskui gėlių čia bus vis mažiau, o jau po Kovo 11-osios galbūt visai nebeliks ir imsime kaltinti vienas kitą, o ypač lenkus, kad tose pačiose Rasose ant Pilsudskio širdies ir motinos gėlės niekada nevysta, o ant Basanavičiaus - net nuvytusių dažnai nebesurasi. Todėl tu visai nejučia imi įtarti, kad ir tos gėlės šventės proga, ir žvakės - tik butaforija. Jeigu be dvasios. Net kariai, net himnas, net generolai - tik butaforija. Nes ne jie sukuria dvasią. Stipri dvasia sukuria ir himnus, ir tikrus karius, ir tikrus generolus. Ir tikrus politikus. Ir kiekvieną mūsų. Mes irgi - tik butaforija. Jeigu be jos.

Kas iš to, kad prezidentė Vasario 16-ąją prašė, ragino mus atsiremti į mūsų turtingą didžią istoriją, įkvėpti mūsų valstybės kūrėjų patriotizmo ir pilietiškumo dvasios Lietuvai branginti. Ar daug kas išgirdome? Ar įkvėpėme? Ar priėmėme prezidentės žodžius į širdį? Aš, pavyzdžiui, priėmiau. Ir išsigandau.

Jei ne ši prezidentės kalba, būčiau ir toliau manęs, kad ta „globalios Lietuvos“ idėja - tik kažkoks paikas žaidimėlis, audra stiklinėje ar Audroniaus Ažubalio galvoje. Taigi visai ne. Pasirodo, šią Vasario 16-ąją aš klausiau ir ėmiau į širdį jau Globalios Lietuvos prezidentės mintis. Pasirodo, „šiandien Lietuva yra ten, kur yra bent vienas lietuvis“. O ir, girdi, „daugelis signatarų mokslus baigė ne Lietuvoje, dalis net dirbo svetur. Tačiau tai nesutrukdė jiems kartu dirbti savo Tėvynės labui“.

Ar turėčiau suprasti, kad, pavyzdžiui, Londone, Dubline, Alikantėje ar dar kažkurioje pasvietėje jau auga, bręsta trečiosios Lietuvos Respublikos signatarų karta? Absurdas. Pirmųjų signatarų didžiuma iš tiesų mokėsi svetur, nes caro Lietuvoje tada paprasčiausiai nebuvo kur mokytis. Ir keletas jų tikrai dirbo kas Rusijoje, kas Bulgarijoje. Bet Lietuvą visi jie kūrė Lietuvoje. Paskutinis 1915 m. sugrįžo Petras Klimas. Jeigu mūsų signatarai Lietuvą būtų kūrę būdami Maskvoje, Varšuvoje, Varnoje ar Tartu, šiandien tikriausiai Lietuva neturėtų prezidentės, nes Europa neturėtų Lietuvos.

Tad ir dabar svetur signatarų gal neieškokim. Vieną mačiau. Tokį rinktinį - aukštą, jauną, išsilavinusį. Per televiziją jam buvo patikėta pasveikinti Lietuvą jos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga. Pasveikino ir net pažadėjo sugrįžti, „kai Lietuvoje reikalai ims gerėti“. Tokie signatarais netaps. Ir Lietuvos nekurs, nes jie paprasčiausi šunsnukiai.

Ir dar ta prezidentės „džiazinė improvizacija“ Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ tema: „Prisiminkime ir lygiai prieš metus išėjusio mūsų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius „Tėvynę reikia visą laiką lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt“. O „globalios Lietuvos“ kūrimas yra elementariausias Tėvynės ardymas, išbarstymas po visą pasaulį visko, ką buvo sulipdę ir Mindaugas, ir Basanavičius su bendraminčiais, ir Sausio 13-osios aukos, savo krauju pasirašiusios Kovo 11-osios aktą.

Tai kas čia nuostabaus, kad Lenkijos prezidentas, atvykęs į Šalčininkus, paskelbė juos lenkų mažumos sostine Lietuvoje. Suprantu, kad tai humoras, bet toks humoras labiau tiktų balandžio 1-ajai, o ne Vasario 16-ajai. Tik pykti dėl to mes jau nebeturime teisės - jeigu Grybauskaitė yra „globalios Lietuvos“ prezidentė, tai kas gali uždrausti Komarovskiui būt „globalios Lenkijos“ prezidentu. Viskas susimaišo. Toks bendros gamybos kokteilis, suplaktas iš visko. Arba šamarlakas, lengvai svaiginantis ir sunkias pagirias turintis.

Oi, kaip skraidė Pilsudskio dvasia tą dieną virš sostinės statuso apsvaigintų Šalčininkų, oi, kaip skraidė. Bet nuėjau į Chodkevičių rūmus, kuriuose lietuviai su lenkais atidarė bendrą mūsų Valdovų rūmų ir Vavelio karališkosios pilies bei kitų, jau ne „valdoviškų“, o tiesiog abiejų šalių kultūros institucijų surengtą parodą „Sapiegos - valstybininkai, meno mecenatai, kolekcininkai“, ir pajutau tokią aurą! Jokio noro kam nors įgelti, įskaudinti, priminti pikta. Vien pagarba vienų kitiems. Jokios Pilsudskio dvasios. Ir imi galvoti, kodėl inteligentai, tapę politikais, paprastai liaujasi buvę inteligentais? Ką ten inteligentais - žmonėmis liaujasi buvę. Jau kitą dieną po Vasario 16-osios į Pabarę, bažnytkaimį Šalčininkų rajone, atvyko lietuviško folkloro ansamblis „Ratilai“. Kad jūs būtumėte matę, kaip gražiai lenkai su atvykusiais jaunais ansamblio lietuviais Užgavėnes šventė, kaip vieningai traukė lietuviškas dainas, kaip drauge žiemą vijo iš kiemo. O gal jeigu drauge ir lenkai, ir lietuvai - tai ne vien žiemą vijo?

Tikros Vilties šiomis vasario vidurio dienomis teko ir daugiau regėti, išgirsti, pajusti. Ir tada, kai su Rimantu Dichavičiumi vartėme jo parengtą naują didžiulę nuostabiai išleistą knygą „Laisvės paženklinti“. Knygą, kurią gali dovanoti bet kuriam karaliui ar karalienei, kad jie suvoktų, kas yra Lietuva. Ne ta globali, politikų išgalvota, o ta Tikroji. Ir kai laikai tą knygą, kaip didelę Viltį, kad tavo Lietuva bus suprasta, pats imi nesuprasti, kaip tokia knyga galėjo išeiti iš esmės be valstybės paramos. O tik paties donkichoto Dichavičiaus pastangomis ir jo bičiulio svetur surastų mecenatų dėka. Ir kaip tu neturėsi Vilties, kai sužinai, kad ši knyga Vilniaus knygų šviesą išvys tik todėl, kad ją sutiko į savo stendą priimti „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas, dar vienas donkichotas, leidžiantis Lietuvos valsčių enciklopedijas ir kitą tikrai lietuviškos dvasios literatūrą. Ir kaip tu neturėsi Vilties, kai tau paskambina trečias donkichotas, žurnalistas Vilius Kavaliauskas, iš esmės vien už savo, bičiulių ir velionio tėvo paliktas santaupas vieną po kito rengiantis ir leidžiantis 1918-1940 m. Vyties kryžiaus kavalierių enciklopedijų tomus. Paskambino, tik ką pasveikinęs Vyties kryžiaus kavalieriaus generolo, buvusio kariuomenės vado Stasio Raštikio dukrą. Ir prisipažino ji Viliui, kad tik ką atsinešė paskutinį kibirą durpių. Kuo šildysis vasario 17-ąją, ji jau nebežinojo. Ir kaip tu neturėsi Vilties, kai sužinai, kad tas pats Vilius ne tik iškart išsiuntė jai kažkiek, bet ir apie durpes pranešė kai kuriems mūsų generolams, o jie taip pat pažadėjo neleisti Raštikio dukrai sušalti.

Ir visa tai sužinojęs, patyręs, išgirdęs tu dar kartą įsitikini, kad Viltis iš tiesų miršta paskutinė. Ir dar supranti, kad ne visos viltys yra durnių motinos.