respublika.lt
 

F.Kauzonas: Kad nepradurniuotume... Lietuvos (48)

2019 rugsėjo mėn. 01 d. 14:26:00
Ferdinandas Kauzonas

Ar prisišauksime žemėlapių remonto?

×
nuotr. 1 nuotr.
Atminimo lentą Jonui Noreikai - Generolui Vėtrai Vilniaus meras Remigijus Šimašius nuėmė greitai, o štai ką daryti su Abos Kovnerio (nuotr. viršuje dešinėje) ir Šimšiaus įamžinimu, niekaip neapsisprendžia. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Vis laukiu durniavimo pabaigos. Nesulaukiu. Užtat vis tvirčiau imu tikėti, kad kol savo nuosprendžius paminklams, atminimo lentoms, gatvių ar alėjų pavadinimams, kitiems istorijos ženklams vykdys apsišaukėliai LIETUVOS ISTORIJOS VALDYTOJAI, tokie durniavimai gali užtrukti pernelyg ilgai. Gal net ilgiau nei mūsų valstybės egzistavimas Europos žemėlapyje. Dar daugiau, jie netgi labai gali prisidėti prie minėto egzistavimo pabaigos.

Bet jeigu toks dalykas, neduokdie, nutiktų, taigi ir vėl, linkstu manyti, lėktų velniop jau mūsų laikų atminimo lentos, paminklai, vėl imtų kisti gatvių, alėjų pavadinimai. Ir liktų, ko gero, tik jokiai valdžiai ar santvarkai negalintis užkliūti Vamzdis prie Neries. Kaip vienintelis Kovo 11-ąją pradėtos Lietuvos istorijos ženklas...

Tik prašyčiau neįtarinėti, kad gąsdinu. Tiesiog drįstu manyti, kad tokia visais atžvilgiais patogi vieta, kokioje prieš daugelį metų išdrįso „apsigyventi“ mūsų mažutė valstybė, oi kaip gundo netoli nuo mūsų, o ir kiek tolėliau įsikūrusius nepalyginamai didesnius už mus. Tad mūsų vaikiški žaidimai gatvių pavadinimais, atminimo lentomis, paminklais, kitais istorijos ženklais tik dar labiau kursto tų „didesniųjų“ viltis ir pagundas.

Tiesa, nesiryžčiau atmesti versijos, kad mūsų durniavimų provokavimas galėjo būti suprojektuotas visai ne mažutėje mūsų valstybės teritorijoje. Labai gaila, bet kai kurie mūsų politikai, pasiduodami tokioms provokacijoms, manau, visai netyčia, o gal ir visai tyčia, tiems projektuotojams tiesia savo pagalbos rankas.

Kuo kvepia Kaniūkai

Vieną liepos pabaigos dieną žiniasklaidoje išvydau žinią, kad Vilniaus centre yra atminimo lenta Abai Kovneriui, kuris esą su kitais raudonaisiais Rūdninkų girios partizanais 1944 m. sausio 29 d. supleškino Kaniūkų kaimą, ir išžudė jo gyventojus. Išsigandau!

Bemaž prieš 30 metų, pačioje nepriklausomybės pradžioje, teko kurti filmą „Ar lengva būti lenku“. Kaimynas Janekas, gyvenęs „po manim“ ir iš manęs išgirdęs būsimojo filmo pavadinimą, pasiūlė nuvažiuoti į jo gimtąjį kaimą, netoli Eišiškių, prie pat sienos su Baltarusija. Tai ir buvo Kaniūkai...

Nuvažiavome. Janekas supažindino su keliais savo tautiečiais lenkais, dar puikiai prisimenančiais prieš pusšimtį metų išgyventą tragediją. Mano kolega Juozas Matonis nufilmavo du tragedijos liudininkus, kai tie atsakinėjo į mano klausimą, kiek trobų tada sudegino. Energinga moteriškė, kokių šešiasdešimties, garantavo, kad apie 70. Keliolika metų vyresnis, gudraus veido, kiek žvairokas Bronislavas su tokia kaimynės statistika nesutiko. Gal iš baimės - mūsų Nepriklausomybė dar buvo pakankamai gležna, o Lietuvos lenkų nusiteikimas jos atžvilgiu, švelniai tariant, nebuvo itin aiškus. Taigi pan Bronislav, pasisukęs į kaimynę ir tyliai jai sumurmėjęs kažką panašaus į „žiūrėk, kad dar ir tavęs nesupleškintų“, garsiai ir kategoriškai ėmė prieštarauti: „Ne, ne, ne - nu, gal penkiasdešimt...“ Tiesą sakant, 50 - irgi skamba! Juolab po to, kai jis išvardino pavardes tų, kurių sodybos išliko. Pavardės buvo TRYS!..

Ir kas man šovė į galvą Kaniūkų gatvelėje tada užkalbinti moteriškaitę, nuolat besidairančią. Buvo aišku, kad atvykėlė. Pasiklausiau, gal ką girdėjusi apie šio kaimo tragediją. Atsakymo neužmiršiu kol gyvas: „Tada buvau dar vaikas ir kai ėmė degti kaimo pirkios, tvartai su gyvuliais, kluonai su pašarais, tėvai liepė bėgt slėptis kaimo gale už tankių krūmų ir laukti jų... Laukiu. Nepasirodo... Tik nuo degančio kaimo vėjas atneša pažįstamą kvapą. Kepančios kiaulienos. Paskui užuodžiu kitą. Veršienos. Staiga pajuntu kažką, ko dar niekada nesu uodusi. O jeigu tai - mamytė, jeigu tėvas?.. Jie juk tik gyvulius, sakė, iš degančio tvarto išleis - ir lėks pas mane... Ko jie taip ilgai neatlekia?.. Ir nuo tos minties, nuo tos akimirkos - viskas kaip nukirpta. Nieko iš tos tragiškiausios savo gyvenimo nakties nebeprisimenu. Tik tą kvapą. Ypač, kai atvažiuoju čia. Į gimtinę...“

Paklydę tarp dviejų lentų

Kad skaitytojui lengviau mąstytųsi, čia, šiame puslapyje, pasikabinkime dvi atminimo lentas. Greta. Generolui Vėtrai, kurios ant Vrublevskių bibliotekos sienos jau nebėra, ir Abai Kovneriui, kuri vis dar laikosi įmontuota Lietuvos žydų bendruomenės pastato viduje, antrame aukšte (Pylimo g. 4). Viena lenta skelbė:

„Šiuose rūmuose 1945-1946 m. dirbo žymus rezistentas, Lietuvos tautinės tarybos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir vadas Jonas Noreika - Generolas Vėtra. Sušaudytas 1947.02.26“

Apie dalyvavimą Lietuvos žydų žudyme - nė žodžio...

O kita lenta ir toliau tebeskelbia:

„Aba Kovneris (1918 m. Ašmena, Lenkija - 1987 m. Ein ha-Horeš, Izraelis). Čia, Tarbut gimnazijoje, 1927-1935 m. mokėsi Vilniaus geto pasipriešinimo nacizmui lyderis, vieno iš žydų partizanų būrių vadas, žymus žydų tautos poetas ir rašytojas“.

Ir nė žodžio apie dalyvavimą Kaniūkų žudynėse...

Tiesa, pastarosios lentos neturėjau progos pamatyti „gyvos“. Patalpų remontas. O ji, pasirodo, kabo viduje. Gal ir tikrai remontuojama. Gal tik lenta ir remontuojama, nors atsirado tik pernai. Galėjo kas nors pastebėti, kad Kovneris negalėjo gimti Lenkijoje, nes jam jau buvo dveji metukai, kai Lenkija „atėjo“ į jo gimtąją Ašmeną. O 1918-ųjų kovo 14 d., kai jis gimė, Ašmena priklausė „Lietuvos ir Baltarusijos TSR“. Kažkas, matyt, ne ten žiūrėjo. Rusiškoje „Vikipedijoje“, beje, Aba Kovneris irgi gimęs Lenkijoje... Tai, žinoma, smulkmena, tačiau kam nors juk gali kilti įtarimas, kad pro Pylimo g. 4 langus ir dažniau žiūrima „ne ten“...

Nesvarbu, kur žiūrima. Svarbu, kad atminimo lenta ir toliau kabos kur kabojusi. Esu tikras, nes Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas nuo visuomenės net neslepia savo įsitikinimo, kad „žydų bendruomenė pasilieka pati spręsti, ką kabinti savo patalpų viduje“. Ir šiuo žmogumi beveik šventai tikiu. Jeigu jūs žinotumėte, kam šis dar pakankamai jaunas žmogus yra oficialiai patarinėjęs, jūs irgi juo oi kaip tikėtumėte. Tik man neaišku, kodėl, jis, šiuo metu dar ir naujosios Šimašiaus-Armonaitės Laisvės partijos frakcijos Vilniaus miesto taryboje narys, nepatarė savo merui, o meras - Vrublevskių bibliotekos vadovams skubiai perkelti Generolo Vėtros atminimo lentą į kitą sienos pusę - kad ji atsidurtų „patalpų viduje“. Netikiu, kad tokia mintis nešovė į galvą nei Vaisbrodui, nei Šimašiui... Tai negi ir Šimašiui reikėjo šio skandalo?.. Negi ir jis pro savivaldybės langus kartais žiūri „ne ten“?..

Bet grįžkime nuo abiejų iškilių politikų, prie abiejų lentų, kurias čia, puslapyje, „pasikabinome“. Jonas Noreika, būsimasis Generolas Vėtra, žydų žudyme tiesiogiai nedalyvavo. Tačiau būdamas Šiaulių apskrities viršininku, praėjus lygiai 2 mėnesiams nuo Lietuvos okupacijos pradžios, perdavė mažesniųjų apskrities miestų bei valsčių vadovams apygardos komisaro Hanso Gevekės (Hans Gewecke) įsakymus dėl žydų iškeldinimo į Žagarės getą ir dėl jų „turto likvidavimo tvarkymo“.

O Aba Kovneris Kaniūkų žudynėse? Publikuoti šaltiniai leidžia manyti, kad maždaug tarp pusantro šimto raudonųjų partizanų, vykdžiusių egzekuciją, trečdalis buvo žydai. Ir beveik visuose šaltiniuose minimi kovotojai iš „Keršytojo“ būrio, kurio vadu buvo Aba Kovneris. Tik jo paties tiesioginio dalyvavimo įrodymų bent jau man aptikti nepavyko.

Taigi abi atminimo lentos tarsi ir „apylygės“. Tik viena kabo, o kita - jau nebe. Ir dar viena detalytė, leidžianti suabejoti abiejų lentų „apylygumu“. Šiandien visi žinome, kokia baisi buvo getų pabaiga. O tada, 1941 m. rugpjūčio 22 d., Jonas Noreika, pavaldiniams perduodamas Hanso Gevekės įsakymus, žinojo? Lietuvos žydų bendruomenės atstovas, Vilniaus geto tyrėjas Ilja Lempertas teigia, kad iki 1941 metų pabaigos ir dar vėliau patys žydai Vilniaus gete negalėjo patikėti, kad jų buvimas getuose reiškia jų fizinį sunaikinimą

Tai kodėl Noreika turėjo manyti kitaip?..

O Kovneris? Jeigu net ir nedalyvavo Kaniūkų žudynėse, drįstu manyti, kad žinojo. Nes visi, kas dalyvavo „operacijoje“, žinojo, kad Kaniūkus reikės sudeginti ir sunaikinti juose „viską, kas juda“. Už tai, kad apsiginklavęs kaimas nesiruošė mokėti „duoklės“ nei Baltarusijoje, nei Lietuvoje veikusiems partizanams. O jeigu tai žinojo Kovnerio partizanai, dalyvaujantys „žygyje“ į Kaniūkus, turėjo žinoti ir jų būrio vadas. Žinojo ir už ką Kaniūkų turėjo nebelikti žemės paviršiuje: kad kiti kaimai žinotų, kas jų laukia, jeigu imtų sekti Kaniūkų pavyzdžiu - apsiginkluotų ir nesileistų apiplėšinėjami raudonųjų partizanų, veikiančių buvusiose Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose.

Epilogas

O ar galėtų man kas nors Vilniuje, o ir Lietuvoje, parodyti paminklą su konkretaus žmogaus galva ar gatvę, aikštę, kitokį istorijos ženklą su įamžinta konkretaus žmogaus pavarde, kuris turi teisę išlikti? Patikslinu: teisę išlikti, jeigu ta teisė atitinka Šimašiaus, Fainos Kukliansky ar jiems abiem talkinančio Vaisbrodo kriterijus? Kudirka, Mindaugas, Vytautas? Net prie Basanavičiaus, ko gero, būtų galima prisikabinti?.. Ką jau kalbėti apie Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Škirpą. Bet pabandykime istoriją skaityti ne nuo pabaigos, kai žinome, kuo vienas ar kitas jos tarpsnis baigėsi. Pabandykime nuo pradžių. Ir labai įdėmiai. Gal suprasime tų istorinių asmenybių klaidžiojimų ir paklydimų priežastis, aplinkybes. Gal tuomet kils pagunda palikti viską. Ir Cvirką, ir Nėrį, Škirpą, Noreiką-Vėtrą. Ir Abą Kovnerį taip pat. Jeigu jau giedame Kudirką, tai giedodami jo priesaką stiprybės semtis iš praeities, malonėkime ir semtis. Tik neužmirškime, kad sveikiausia stiprybės semtis ne iš istorinių pergalių džiaugsmo, o iš klaidų. Padarytų tavo valstybės, tavo tautos. Ir tavo paties.

Tik nežinau, ką daryti su atminimo lenta, skirta Remigijui Šimašiui... Jau keleri metai be jokios atidengimo ceremonijos kabo. Gal net ne lenta, o visa dvylikaaukščio siena. O ant tos sienos - tik du žodžiai, bet didžiausiomis raidėmis: „Šimšius“ ir „Gaidys“. Nepatingėjau paaukoti savaitės žurnalistiniam tyrimui. Aptikau du variantus. 1. „Lenta“ atsirado kažkurią Rugsėjo 1-ąją, kai gimnazistai negavo nusipirkti net alaus ir pamanė, kad tai mero „nuopelnas“. 2. Tie patys gimnazistai, bet proga kita: kai Šimašius išvijo Vytį į Kauną.

Įspūdingas buvo pats „lentos“ kūrybos procesas, kurį paliudijo net trys praeiviai. Du gimnazistai ant sprandų užsisodina du pradinukus. Pradinukų rankose kažkokie teptukai ar purkštukai. Per „šimašių“ purškiančio ar tepliojančio pradinuko ranką teka dažai. Jo gimnazistas užsimerkęs ir nemato, kad jo pradinukas praleidžia „A“ raidę.

Jaučiuosi pilietis. Negaliu būti abejingas kasdien vaikščiodamas pro tą „Šimšių“. Kol kas nusprendžiau tik stebėti, kaip Šimašius meras semsis stiprybės iš savo klaidų...

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (48)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Kaip manote, ar mažos mokyklos ugdo pašalpininkus?

balsuoti rezultatai

Kaip vertinate tai, kad Vilniuje stadionas „statomas“ jau 30 metų?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +7 C

 +9 +11 C

 

 +2 +4 C

+15 +17 C

+15 +17 C

 

 +11 +12 C

1-6 m/s

 0-5 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1030 PLN - 4.3575
RUB - 70.3933 CHF - 1.0942
GBP - 0.8823 NOK - 9.9423
reklama
Ūkis