respublika.lt

2018 gegužės 21, pirmadienis

F.Kauzonas: Ar lauksime A.Lukašenkos „nusičiaudėjimo“?nuotraukos (18)

2018 gegužės mėn. 13 d. 10:06:11
Ferdinandas KAUZONAS

 

 

Dvi citatos pamąstymui

1. „Šitie klounai dabar po kiekvieno nusičiaudėjimo skelbs notas“


Citata perkelta į „Respubliką“ iš Baltarusijoje veikiančio interneto portalo „talks.by“. Portale rengiami forumai, kuriuose dalyvauja jo skaitytojai. Pastarąja fraze anoniminis skaitytojas išreiškė savo nuomonę dalyvaudamas forume, surengtame iškart po to, kai Lietuva įteikė notą Baltarusijos ambasadoriui dėl incidento Astrave statomoje atominėje elektrinėje (AE).

Siūlyčiau skaitytojui, ypač tam kuris incidentą Astrave irgi laiko tik „nusičiaudėjimu“, o ir visiems, kas Baltarusijoje ar Lietuvoje mąsto panašiai, atkreipti dėmesį į Lietuvos notos įteikimo datą: balandžio 26-oji - Černobylio katastrofos diena!..

Visokių žmonių yra Baltarusijoje. Lietuvoje - taip pat. Bet jeigu Astravas, pavyzdžiui, netolimoje ateityje „nusičiaudėtų“ taip, kaip prieš 32 metus „nusičiaudėjo“ Černobylis, likimas lauktų vienodas. Ir mūsų, ir baltarusių. Tik Dievas, o ypač vėjas, galėtų įnešti korekcijų...

2. „Man iki šiol niekas nepateikė įtikinamo raporto, kaip ši elektrinė bus integruota į šalies ekonomiką“...

Šiuos žodžius ištarė ne koks nors anoniminis forumo internete dalyvis, o aistringiausias Astravo AE entuziastas, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka balandžio 24 d. kreipimesi į Baltarusijos liaudį. Ir ką visa tai reiškia? Kad Baltarusijoje dar niekas nežino, ar atominė elektrinė jų šaliai reikalinga?..

Palaidota tėviškė

Tokių kaip aš, pagyvenusiųjų ir išeinančiųjų pasivaikščioti - vis daugiau. Dažniau sutinkamus jau imi sveikinti. Su vienu kitu jau ir žodeliu persimeti. O vienas pasitaikė lyg ir kažkada matytas. Vienąkart ryžausi užkalbinti. Tai įvyko (likimo ironija!)... balandžio 26-ąją. Iš jo ir sužinojau apie tik ką Baltarusijos ambasadoriui įteiktą notą. Tai ir pasufleravo pasivaikščiojimo temą.

Pasirodo, jam, Andrėjui, yra tekę nemažą laiko atkarpą darbuotis Rusijos branduolinės energetikos sistemoje. Dar daugiau - jis yra gimęs Baltarusijos kaime, vos 70 kilometrų nuo... Černobylio. Ten gyveno tėvai, seserys, broliai, pusbroliai, dėdės, tetos. Gyveno!.. Daugumos jų jau nebėr - Černobylis juos išskynė po vieną, nes jų kaimas, kaip ir šimtai tokių, po katastrofos nebuvo evakuoti - TSRS Civilinės gynybos viršininko pavaduotojas generolas pulkininkas Grigorijus Jaškinas, kuriam buvo pavesta apskaičiuoti pavojingos zonos ribas, savo skriestuvu žemėlapyje apibrėžė tik 30 km spindulio skritulį. Jeigu savo skriestuvą būtų praskėtęs kiek plačiau, į pavojingą zoną jau būtų patekę ir didesni miestai: Gomelis, Mozyrius, Rečyca. Būtų tekę evakuoti šimtus tūkstančių gyventojų - kiltų didžiulė panika...

Andrėjus jau nebeturi tėviškės. Visas jo kaimas - kapinės. Ten palaidota ne tik daugybė jo artimųjų. Net gimtoji pirkia. Nes kėlė grėsmę - gaisro atveju su dūmais į viršų imtų kilti kietosios radioaktyvios dalelytės ir susiformuotų radioaktyvūs debesys - nedideli „černobyliukai“. Kur vėjas nori, ten juos neša... Todėl prie Andrėjaus gimtųjų namų atvažiavo speciali statybininkų komanda, iškasė atitinkamo ploto ir gylio didžiulę duobę, o buldozeris jo tėvų pirkią „įgriovė“ duobėn ir užkasė. Dabar jo kaimas - pirkių, kluonų, tvartų kapinės. O šalia - žmonių kapinaitės. Tų, kas mirė nuo Černobylio. Ir iki Černobylio.

Manau, čia pati teisingiausia vieta skaitytojui dar kartą priminti, kad nuo Černobylio iki Andrėjaus tėviškės kapinių - 70 km. O nuo Astravo iki Vilniaus - 50!.. O nuo Černobylio iki mūsų dienų - tik 32 metai... Kokia vis dėlto prasta mūsų ir baltarusių atmintis.

Atominio velnio apsėstieji

Po kiekvieno mudviejų pasivaikščiojimo kai ką vis užsirašau - man pasirodė, kad tai, ką kalba Vilniuje gyvenantis baltarusis Andrėjus, yra labai svarbu ir mums, ir baltarusiams. Paskui nedidelį pluoštelį to, ką užrašiau, daviau jam paskaityt, pataisyt, patikslint. Paprašiau leisti publikuoti „Respublikoje“. Sutiko. Tik su viena sąlyga: jis lieka tik Andrėjumi. Nes Baltarusijoje Andrėjus dar turi artimųjų, kurie iš jo gimtojo kaimo išvažiavo anksčiau nei įvyko Černobylio tragedija, arba suspėjo tuoj po jos evakuotis. Jis bijo dėl jų - atkakliajam Baltarusijos prezidentui nesunku būtų juos, o gal ir jį patį lengvai „iššifruoti“ ir „susirasti“...

Tai, ką pateikiu skaitytojui, yra tik nedidelė Andrėjaus apmąstymų dalelytė:

„Pirmosios „atominės idėjos“ Baltarusiją aplankė dar praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio gale, kai jai buvo pradėta primygtinai „siūlyti“ savo teritorijoje, prie gražaus Drysviatų ežero, statyti atominę elektrinę. Laimė, tada respublikos valdžioje ir mokslininkų bendrijoje radosi pakankamai protų, kuriems pavyko atvėsinti entuziazmu trykštančius šio projekto „siūlytojus“ bei pasišovusiuosius šį projektą nedelsiant realizuoti. „Siūlytojams“ teko projektą „permesti“ į priešingą to paties gražaus ežero, tik jau lietuviškai Drūkšių vardu vadinamą, krantą, kur jau 1983 m. ėmė veikti Visagino AE.

O naujas, tik dar stipresnis branduolinės psichozės priepuolis Baltarusiją ištiko 80-ųjų pradžioje, kai buvo nuspręsta prie Minsko, Svisločio miestelyje, statyti AE, kuri galėtų Baltarusijos sostinę dar ir šiluma aprūpinti. O jų Branduolinės energetikos institutas, matyt, naujo entuziazmo pagautas, parengė kilnojamosios atominės elektrinės (!) projektą ir net buvo pradėtas šio dar neregėto siaubo realizavimas. Dar niekas pasaulyje iki tokio išsigimimo tuomet nebuvo „prisiartinęs“. Bet kaip tik tada gal pats Dievas branduolinės psichozės apsėstiesiems pasiuntė įspėjamąjį ženklą: sprogo Černobylis ir baltarusiai gavo du trečdalius sprogimo užkrato. Po tokio tragiško įspėjimo Baltarusijoje buvo atsižegnota nuo atomu maitinamų elektrinių - tiek kilnojamųjų, tiek ir stacionarių. Gaila, neilgam. Kuo labiau blėso Černobylio sindromas, tuo intensyviau vienas po kito ėmė rastis naujų atominių elektrinių statybos sumanymų. Tačiau speciali komisija, sudaryta iš ryškiausių šalies mokslininkų, dirbančių energetikos srityje, išnagrinėjusi situaciją, priėmė kategorišką sprendimą: „Nepradėti atominės elektrinės statybos, kol nebus sukurta patikimos įrangos, kol nesubręs sąlygos teisingam psichologiniam tokio objekto suvokimui“. Tuometė Baltarusijos Respublikos Vyriausybė tokiam komisijos sprendimui pritarė. 2002 m. vasarį susitikime su žurnalistais Energetikos efektyvumo komisijos prie Ministrų Tarybos pirmininkas Viktoras Fedosejevas pareiškė, kad Komiteto nuomone, iki 2025-2030 m. atominė energetika Baltarusijai paprasčiausiai nebus reikalinga. O „atominės lakštingalos“ gali toliau suokti, kas joms šaus į galvą.

Bet, matyt, „taikaus atomo“ propagandos lakštingalos savo pasiekė: 2007 m. duotas startas naujausiam branduoliniam priepuoliui, kai Lukašenka išleido įsaką „Dėl kai kurių priemonių, susijusių su atominės elektrinės statyba“.

Kas gi kardinalaus įvyko Baltarusijoje laikotarpiu tarp kategoriško nepritarimo atominės elektrinės statybai iki sprendimo ją vėl statyti?

Visiems žinoma, kad visi įrenginiai anksčiau buvo gaminami Rusijoje. Astravo AE projekte rusiškų įrenginių dalis siekia 90 procentų. Nuo Černobylio laikų tie 90 procentų, deja, netapo patikimesni. Kodėl?

O todėl, kad asignavimai į mokslą Rusijos Federacijoje sumažėjo iki nepadoraus lygio. O todėl, kad anksčiau egzistavę technologiniai ryšiai su įrenginių gamintojais praktiškai nutrūkę - viena dalis įmonių liko buvusiose sąjunginėse respublikose, o dalis baigia sunykti. Apie projektuotojų kvalifikaciją jau ir kalbėti keblu - pakanka peržvelgti Rusijos žiniasklaidą, kad suvoktum, ką jie geba. O kur dar gamybos drausmė?.. Per savo darbo metus Rusijos atominės energetikos sistemoje apvažiavau visas atomines elektrines, esu atvirai šnekėjęsis beveik su visų jų vadovais, tad vertindamas situaciją remiuosi ir ne vieno jų skaudžia asmenine patirtimi.“


Baltarusių situacija dar liūdnesnė - jie neturi nei savo kadrų, nei elementaraus patyrimo, tad aukštosiose mokyklose skubiai steigiami fakultetai „atomininkams“ rengti. Bet Astravo AE turi būti pradėta eksploatuoti jau kitąmet. Taigi šio proceso pradžia nesunkiai įsivaizduojama. Šalys su išvystytomis atominėmis technologijomis prie branduolinės energetikos ėjo ne vieną dešimtmetį. Ir, kas ne mažiau svarbu, tame jų ėjime nebuvo „bėgte-marš“, kurį regime Baltarusijoje.

Tai kodėl nuspręsta statyti? Tai kas gi mūsų kaimynų širdyse įžiebė tokios „greitos meilės“ atomui blyksnę? Vis daugiau pasaulio analitikų prieina prie nerimą keliančios išvados: tai asmeninės Lukašenkos ambicijos, sukeltos skubaus troškimo „patekti į „branduolinį klubą“. O tai reiškia, atsisėsti su pasaulio galingiausiais prie derybų stalo, ir, kas itin malonu, savo rankoje turėti „atominį vėzdą“, o kartais ir juo pamojuoti įvairiomis kryptimis...

Beje, panašių minčių apie Lukašenkos atominę meilę yra išsakęs ir buvęs Baltarusijos prezidentas Stanislavas Šuškevičius, konstatavęs, kad tokiu būdu Baltarusijos valdžia vykdo valstybinio terorizmo politiką. Ir dar, kas mums itin svarbu, apie Astravo AE jis yra dar šį bei tą pasakęs: „Jeigu kam nors šaus į galvą kokia nors kvailystė (pvz., Lukašenkos atominis „nusičiaudėjimas“ - F.K.), Lietuvą tai galėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus“!..

P.S. 4G autobuse priešais mane sėdinti močiutė tarė greta sėdinčiai močiutei: „Ryte per radiją girdėjau: kitais metais „belarusai“ savo atominę stotį paleidžia. O jei ana driokstelės? Taigi net NATO orlaiviai mūs neapgins...“

Močiutės viską supranta kitaip. O gal apskritai jau tik jos ir supranta. Nes daug ką atsimena...


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (18)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TENISAS: Švedijoje pasibaigusio tarptautinės teniso federacijos moterų turnyro dvejetų varžybų finale lietuvė Joana Eidukonytė su lenke Daria Kuczer 4:6, 2:6 pralaimėjo britei Annai Popescu bei švedei Marijai Yudanovai.
  • VANDENSVYDIS: atvirajame Europos vandensvydžio tautų taurės turnyre Lietuvos rinktinė, 12:10 nugalėjusi Singapūro komandą, užėmė aukštą penktą vietą; 3 įvarčius pelnė M.Jakimčikas, 2 - A.Jonkus, po 1 - J.Galinokas bei E.Pumputis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
DARBAS ADMIN

Kurie, jūsų manymu, yra skaidriausi politikai?

balsuoti rezultatai

Ar jums teko susidurti su skaudžiais aplaidaus medikų darbo padariniais?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

  +6   +7 C

   +7  +9 C

 

   +11  +12 C

  +19   +21 C

   +22  +24 C

 

   +19   +21 C

     6-9 m/s

    4-9 m/s

 

     5-10 m/s

 

USD - 1.1781 PLN - 4.2950
RUB - 73.2150 CHF - 1.1773
GBP - 0.8733 NOK - 9.5773
reklama
Ukis 2018