Europos užgrobimas (Ant bedugnės krašto)

Bet štai britai tik šiemet išsiaiškino, kad reta musulmonė moka angliškai. Nors gimė ir augo Jungtinėje Karalystėje (kaip mums tai primena dar neužmirštus rusų „internacionalistų“ laikus)! Ir niekam neįdomu, kodėl musulmonai taip nesiintegruoja į Europos kultūrą, o apie asimiliaciją net juokinga kalbėti. Tačiau Europos musulmonai, vedę europietes, tuojau pat integruoja jas į savąją kultūrą, priverčia priimti islamą, papročius, gyvenimo būdą. Taip be jokių išlygų, be užuominų į žmogaus teises ar laisves ištrinama europietiška jų tapatybė ir moterys asimiliuojamos į islamišką kultūrą. Ir tai ne kur nors Saudo Arabijoje ar Sirijoje, bet čia pat - Europoje!

To įdomumo iš tiesų ne tiek jau ir daug. Europa, dar prieš mums praveriant į ją duris, jau buvo virtusi ištisu Senojo žemyno idealų kapinynu. Papročiai, kadaise puikiai reguliavę žmonių tarpusavio santykius, beveik visur paversti įstatymais, iš religinių simbolių ir apskritai iš krikščionybės viešai tyčiojamasi, nes negalima varžyti žodžio laisvės. Daroma beveik viskas, kad išnyktų tradicinė šeima vietoj jos siūlant surogatus - sugyvenimą (kohabitaciją) ar net vienalyčių asmenų santuokas. Kėsinamasi net į „tėvystės-motinystės“ institutą keičiant jį „partneriais“ ir „globėjais“. Užkliūva ir lytiškumas, dėl to, pasirodo, būtina berniukus rengti mergaičių drabužiais, o mergaites - berniukų. Na, o apie tautiškumą ir užsiminti yra nemandagu, net asmens dokumentuose žmogaus tautybė nebeįrašoma. Jei nori tai padaryti - mokėk pinigus, taip sakant, nusipirk sau tautybę!

„Aš europietis!“, „Mano Tėvynė - Europa!“ jau skalambija naujosios tvarkos pirmeiviai. Kaip visa tai girdėta, išgyventa. Prisiminkite: „Mano adresas ne gatvė, ne namas, mano adresas Tarybų Sąjunga!“

O musulmonai turi paprastus, bet kartu labai aiškius ir nepajudinamus idealus, kuriais giliai tiki, papročius, kurių tvirtai laikosi, religinius simbolius kuriuos šventai gerbia ir to paties reikalauja iš kitų. Jiems šventa ne tik šeima, bet ir giminė, vaikai auklėjami išskirtinai šeimose nuo mažų dienų skiepijant jiems islamiškas tradicijas, seni žmonės gyvena supami didžiulės pagarbos...

Kokią alternatyvą tokiai gerai veikiančiai sistemai galime pasiūlyti mes? Multikultūralizmą, toleranciją, žmogaus teises, kosmopolitizmą? Be abejo, tai vertingi žmonių bendro gyvenimo konstruktai, jei tik laikomasi saiko, jei neperžengiamos sveiko proto ribos. Bet ar jos neperžengiamos?

Nejau niekas nemato, kad multikultūralizmas, toks, į kokį dabar yra įklampinta Europa, be kraštutinio radikalizmo provokavimo ir įtampos didinimo kontinente, daugiau nieko nedavė ir, akivaizdu, kad neduos. Žmonės, pasiklydę jiems priskirtų svetimų ir sunkiai suprantamų vertybių šabakštyne ir nebesuvokiantys savo tapatybės, pradėjo bodėtis tuo, kas visais laikais buvo vertybė, kas būrė šeimas ir tautas, leido joms išlikti sunkiausiais istoriniais laikotarpiais. Žmogaus teisės, įkyriai lendant į paprastų, kasdienių žmogiškų santykių sferą, tapo tų pačių žmonių terorizavimo instrumentais, tolerancija iki sukvailėjimo uolių veikėjų dėka pavirto precedento neturinčiu visuotiniu ištižimu.