respublika.lt
 

Epitafija nykstančiam žodžiui...nuotraukos (9)

2019 birželio mėn. 24 d. 11:04:15
Danutė ŠEPETYTĖ

Su „Santaros“ žurnalo vyr.redaktoriumi Romualdu NORKUMI kalbamės apie šiandienę situaciją, kai valdžiai abejingai žiūrint Lietuvoje nyksta nacionalinė spausdinto žodžio žiniasklaida.

×
nuotr. 3 nuotr.
Ar ne mūsų valstybininkų „taupumas“ kaltas, kai PVM spaudai tapo didžiausiu Europoje ir priartino daugelio gerų leidinių netektį. Asmeninio albumo nuotr.

 

- Kokių minčių jums sukelia besitraukiantis spausdintas žodis? Juk Lietuvoje gali nebelikti lietuviškų dienraščių, apskritai gali nebelikti lietuviško kapitalo respublikinės žiniasklaidos...

- Jei grįžtume į Nepriklausomybės pradžią, matytume, kad spausdintos žiniasklaidos buvo gausybė. Nenoriu piktdžiugauti, bet gal ir gerai, kad išnyko toji dalis, kur bjaurasties buvo pakankamai. Tik gaila, kad dabar tą retoriką perėmė internetiniai portalai, kurių sklaidos galia nepalyginama. Puikiai žinantis, kas dedasi pasaulio elektroninėje žiniasklaidoje, televizijos ir radijo guru Henrikas Juškevičius vis skausmingiau primena, kad lietuviškų internetinių komentarų pyktis ir sekluma neturi lygių.

- Buvęs UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas Henrikas Juškevičius yra ir „Santaros“ kolegijos narys. Prieš kiek laiko čia priminęs, kad Prancūzijoje laikraščiams ir periodiniams leidiniams tetaikomas 2,1 proc. PVM, o Jungtinėje Karalystėje spauda iš viso neapmokestinama, jis pareiškė, kad vienintelėje pasaulyje knygnešių šalyje spausdintam žodžiui turėtų būti sudarytos ypač palankios sąlygos.

- Ar ne mūsų valstybininkų „taupumas“ kaltas, kai PVM spaudai tapo didžiausiu Europoje ir priartino daugelio gerų leidinių netektį. Logiška tai vadinti ir spaudos laisvės varžymu. Liūdnoką statistiką skelbia organizacija „Reporteriai be sienų“. Spaudos indeksas smunka Lenkijoje, Vengrijoje, Serbijoje, Slovakijoje. Lietuva dabar užima trisdešimtą vietą. O kaimynė Estija - vienuoliktą...

- Ar labiausiai nuskurdinta kultūrinė spauda nėra liudijimas, kad apskritai skursta ir bendroji kultūra?

- Kodėl sakote nuskurdinta? Pažiūrėkite į didžiųjų prekybos centrų spaudos vitrinas... Kokia svieto galybė. Kiek spalvų... O kiek „žvaigždžių“... Tik kaip sakė kunigas Ričaras Doveika „kuo daugiau mūsų padangėje žvaigždžių, tuo vis tamsiau“... Ir žiūrėk, tame „žvaigždyne“, kažkuriame kampelyje, kukliai stovi „Kultūros barai“, „Šiaurės atėnai“, „Metai“... Žinoma, skaudu. Yra viena paguoda. Bibliotekos. Jos atsigauna. O periodikos salėse niekada nestinga skaitytojų. Ir ne tik pagyvenusių. Ar negalėtų aukštosios institucijos susitarti, kad geriausi (dar kvėpuojantieji) periodikos leidiniai patektų į kiekvienos mokyklos biblioteką. Bibliotekininkai to laukia. O dėl bendrosios kultūros, - ji visada buvo Pelenės vietoje. Pagaliau ir pati kultūros sąvoka ženkliai susiaurinta. Jei visagaliu komentatoriumi pasiskelbęs kažkoks X kiekvieną pirmadienį per TV šaiposi iš to ar kito politiko, net iš fiziologinių ypatumų, o kitas žvaigždūnas kitame TV kanale demonstruoja savo beraštybę, tai dar nereiškia, kad jie - kultūros žmonės. Pagaliau ir diplomuotas muzikas, dailininkas, literatas kartais labiau nutolęs nuo kultūros, nei kiemsargis, kas rytą rūpestingai šluojantis tų vadinamųjų kultūros didžiūnų paliktas šiukšles...

- Jūsų „Santara“ yra, galima sakyti, vienmetė su atsikūrusia Lietuvos Respublika. Ar pateisino jūsų lūkesčius valdžiusieji ir valdantieji?

- „Santaros“ atsiradimą su valstybės atgimimu lyginti paprasčiausiai nepadoru. Greičiau tai buvo mažas riedulėlis ano laiko didžiulėje dvasinėje Tautos pervartoje. Prisimenate, koks tuometinis įvairiausios spaudos tvanas plūstelėjo. Nepadoru skelbtis pranašu, bet tada, prieš tris dešimtmečius, krebždėjo nerami nuojauta, kad šviesioji pakilimo banga gali išmesti ir ganėtinai nešvaros. Profesoriaus Česlovo Kudabos, rektoriaus Jono Kubiliaus, ministro Juozo Urbšio, gamtosaugininko Valdo Adamkaus ir kitų šviesuolių paakintas ir ryžausi atsisveikinti su „Nemunu“, kuriame buvo praleistas ne vienas dešimtmetis. Taip aštuoniasdešimt devintųjų vasarą ir pasirodė pirmasis „Santaros“ numeris, kuriame su bičiuliais deklaravome: „Atėjo metas (poreikis visada buvo) ir mums vienytis. Ne agresijai. Ne kerštui. Vienytis, kad dvasinė Tėvynė atgimtų mumyse pačiuose. Be Tėvynės savyje išnyksime. Privalome atgimti, kad tauriai šviestume ne tik sau, bet ir kitiems, drauge ir kitų tautų šviesą priimtume. Tauri santara stipri, kai į ją žmones suburia paveldėta tautiškumo giminystė.“

- Pasitinkantis skaitytoją Vytauto Kazimiero Jonyno graviūra „Europa“ tituliniame puslapyje, leidinys pristato kultūros ir meno žmones, tikrus dvasios aristokratus, kurių pas mus, kaip ir santaros, katastrofiškai mažėja. Tebus man leista paklausti, kodėl?

- Šviesuolio V.K.Jonyno „Europa“, sukurta prieš septynis dešimtmečius, šiandien ir aikštinguose Briuselio kuluaruose priverstų ne vieną biurokratą krūptelti: Senasis žemyne, kas laukia tavęs... Prisimenu, kai su V.K.Jonynu tariausi, ar galiu jo darbą publikuoti, jis tik išmintingai priminė: „Mylėjau Europą, ėjau per ją klupdamas, ašarą braukdamas, kėliausi ir vis meldžiau: kur leki, Europa?.. Spausdinkite...“ V.K.Jonynas ir buvo vienas tų dvasios aristokratų, kurio nepaveikė nei karai, nei pavydas, nei politikierų išmonės. Reikėjo matyti jo džiugesį kiekvienu mūsų kultūrininko pasiekimu, nesvarbu, ar jis sukurtas tarybmečiu, ar nepriklausomoje valstybėje. Negirdėjau iš jo ir piktų žodžių apie savo kolegas užatlantėje, kur politinis ir kitoks susipriešnimas buvo ypač ryškus. Nuo nepamatuotų vertinimų „Santaroje“ stabdė Juozas Urbšys, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Tėvelis Stanislovas, kilmingos giminės palikuonis disidentas mirtininkas dr. Liudas Dambrauskas, Danutės ir Vladžio Zubovų šeima, muziejininkė Kazimiera Galaunienė... Tas pavardes būtų galima minėti ir minėti. Jie buvo ištikimi ir reiklūs „Santaros“ patarėjai ir vertintojai... Norėčiau prisiminti ir skaitytojams priminti vieną susitikimą su J.Urbšiu. Rodos, buvo praėjusi savaitė po Kovo 11-osios. Paskambino ministras ir paprašė minutei kitai užeiti. Iš karto pastebėjau jaudulio persmelktą veidą. „Paskaitykite. Tylėti sunku.“ Jam būdinga tvarkinga rašysena buvo parašyta: „Gerbiamieji Vytautai Landsbergi ir Algirdai Brazauskai, arba Algirdai Brazauskai ir Vytautai Landsbergi, atsiprašau, kad drįstu tarti ir savo žodį susidariusios politinės padėties tema. Žmonės mato ir girdi, kad mūsų politinis vežimas, nors ir naujutėlis, nors tarytum gerų meistrų sukaltas, labai įtartinai girgžda, jo ratai it netepti cypia, vis taiko išsukti iš tikro kelio. Į tą vežimą esame susėdę visi. Jį vieną teturime. Perlipę į šalimais ar tolumoje grasinamai bildančius kitus vežimus, nuvažiuotume ne į Tautos tikslą, o į priešingą nuo jo pusę, grįžtume į „namus nevalios“. Jei pasirodytų, kad ratai netinkamai ant ašių sumaustyti, nesidrovėtume juos permaustyti - laiko dar kol kas turime <...> Gerbiamieji Vytautai Landsbergi ir Algirdai Brazauskai, arba Algirdai Brazauskai ir Vytautai Landsbergi, su pagarba ir meile kreipiuosi į Jus - eikime visi vieningai Lietuvos keliu, užmiršę nuoskaudas, jei jų iš kurios nors pusės buvo.“ Priešpiet laiškas buvo perduotas tuometiniam Seimui. Deja, čia jo niekas neišgirdo. Užslopo rietenose. Panašiai atsitiko ir su kardinolo V.Sladkevičiaus palinkėjimais išrinktam prezidentui V.Adamkui, kurie Jo Eminencijos tikėjimo brolių buvo negailestingai „cenzūruoti“...

- Be H.Juškevičiaus, žurnalo konsultacinėje kolegijoje figūruoja ir prezidento V.Adamkaus, ir išrinktojo prezidento Gitano Nausėdos pavardės. Kaip jums pavyko pritraukti šias asmenybes?

- Apie „Santaros“ idėją Lietuvoje viešinčiam V.Adamkui papasakojo jo buvęs ištikimiausias bičiulis Č.Kudaba. Taip ir prasidėjo. Tuo metu V.Adamkus, Juozas Nekrošius, Č.Kudaba užsimojo Lietuvai padovanoti Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. „Santaros“ radimasis irgi natūraliai pritapo prie šito užmojo. V.Adamkaus pastangomis buvo surinkta pakankama pinigų suma, kad „Istorija“ būtų išleista tuo metu neįsivaizduojamu tiražu. Pasirodžius „Santarai“, V.Adamkus ją geranoriškai skleidė išeivijoje, surado ne vieną būsimą egzodo autorių. O Č.Kudabos, Vytauto Martinkaus ir dabartinės Rašytojų sąjungos vadovės Birutės Jonuškaitės pastangomis, Lietuvos skaitytojas pirmiausia susipažino su Česlovu Milošu, jo „Isos slėnio“ fragmentais... O po kelerių metų „Santara“ savo knygų bibliotekoje išleido V.Adamkaus memuarus „Likimo vardas - Lietuva“. Tai jau buvo laikas, kai prasidėjo V.Adamkaus - kandidato į Lietuvos prezidentus kelionės... O tapęs Lietuvos vadovu jis ir toliau mielai sutiko likti žurnalo konsultacinėje kolegijoje...

2006 metais žurnale G.Nausėda atsakė į rašytojos Vandos Juknaitės klausimus apie knygų kolekcionavimą. Tame interviu būsimasis Lietuvos prezidentas sakė: „Aš galėčiau tik patvirtinti, kad kultūra yra svarbiau nei ekonomika.“ Argi tai nesukelia gerų lūkesčių? Juos dar labiau tvirtina naujojo valstybės vadovo noras plačiau atverti prezidentūros duris ne tik valdininkams. Manau, kad šiandien dar ne vienas prisimena prezidento A.Brazausko suburtą kultūros, meno, mokslo žmonių grupę, kuri rinkdavosi į prezidentūrą kiekvieną mėnesį. Suprantama, ten nebuvo priimami lemtingi sprendimai, tačiau buvo klausoma ir išklausoma.

- Įdomu, kiek lentynų užimtų „Santaros“ leidžiama bibliotekos serija?

- Joje - per pustrečio šimto knygų. Ir vėl reikia grįžti prie J.Urbšio. Tai jo „Atsiminimais“ 1990 metais ir prasidėjo toji serija. Atskirų istorijų verti Danutės Čiurlionytės, Liudo Dambrausko, Laimono Tapino, Tomo Sakalausko, Stasio Santvaro, Ričardo Mikutavičiaus ir daugelio daugelio kitų leidimai. Beje, praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, nebuvo išleista nė viena Justino Marcinkevičiaus knyga. Pagaliau „Santarai“ jis patikėjo vieną, kitą, trečią rankraštį... O Eduardo Mieželaičio „Mitai“, po ilgų klajonių po įvairiaplaukes leidyklas, atsidūrė „Santaroje“. Tai buvo paskutinė poeto knyga, išleista dar jam gyvam esant. Atskiros istorijos vertas akademiko Jurgio Brėdikio septyniatomis. Beje, akademikai „Santaros“ nepamiršta iki šiol. Paskutinės serijos knygos: Prano Kūrio ir Viktorijos Daujotytės...

- Kiekvienas „Santaros“ numeris baigiasi jūsų epitafija. Kokia galėtų tikti šitam interviu?

- Užtikrinkite, kad neįsižeis nei buvusieji, nei esantieji, arba, anot jūsų, valdžiusieji ar valdantieji:

„Kunigėli Donelaiti, Sergėk būrą lietuvaitį - Nuo bajoriškos liuosybės, Užstalinės prigulmybės, Tuščiagarbio žvirblio būdo, Ir seimūniškojo blūdo, Šauk pagalbon Šepką, Strazdą, Vienažindį, Pošką...

Lazdą imki. Ne knygelę. Lietuvėlei baisiai gelia.“

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (9)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PAŽADAS: bandant išvengti katastrofiškų klimato kaitos padarinių, 66 šalys parodė ryžtą iki 2050-ųjų pasiekti nulinius anglies dvideginio išmetimo kiekius.
  • SKOLA: Vyriausybė vidaus rinkoje pasiskolino 20 mln. eurų už vidutines 0,267 proc. palūkanas; suma skolinamasi beveik 10 metų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar gerai, kad Seimo nariams leidžiama kandidatuoti kituose rinkimuose nepasibaigus kadencijai?

balsuoti rezultatai

Ar norėtumėte, kad jūsų namuose būtų įjungtas šildymas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +3 C

 +0 +3 C

 

 +2 +4 C

+11 +13 C

+11 +13 C

 

 +10 +12 C

0-2 m/s

 0-2 m/s

 

0-3 m/s

 

USD - 1.1030 PLN - 4.3575
RUB - 70.3933 CHF - 1.0942
GBP - 0.8823 NOK - 9.9423
reklama
Ūkis