Diskusija apie paskyrimą po studijų rodo visuomenės brandą

- Ar tokia jau bloga idėja būtų prisiminti ir šiems laikams pritaikyti kitados jau veikusią paskyrimų po studijų sistemą, ypač žinant, kiek daug šalyje išsilavinimą gaunančių jaunuolių neranda darbo arba būna priversti rinktis specialybę neatitinkančias pareigas? - „Respublika“ paklausė KTU rektoriaus Petro BARŠAUSKO.

- Visuomet pasisakau už demokratinį požiūrį, bet kad problema yra, akivaizdu. Pažiūrėkime, kiek absolventų baigia aukštąjį mokslą Lietuvoje, o paskui dirba Londono baruose. Labai didelis procentas žmonių, Lietuvoje baigusių aukštąjį mokslą, išvažiuoja svetur arba savo šalyje dirba ne pagal specialybę. Akivaizdu, kad tai lemia nesubalansuoti aukštojo mokslo poreikiai ir išleidžiamų absolventų skaičius. Tą problemą reikia spręsti, kad bent jau kaip nors galima būtų susigrąžinti finansavimą, kurį valstybė skyrė žmogui pasiruošti darbo rinkai.

Ar spręsti šias problemas priverstine tvarka, nežinau. Tokios metodikos, žinoma, kai kuriose šalyse yra naudojamos, - baigę studijas jaunuoliai turi atidirbti tam tikrą metų skaičių. Nesakau, kad tai visiški niekai, bet reikia apie tai diskutuoti ir labai gerai aptarti detales.

- Ar paskyrimų sistema padėtų išspręsti specialistų trūkumo regionuose problemą? Ten jau dabar stinga pedagogų, gydytojų ir kitų profesijų atstovų.

- Paprastai vienas veiksmas niekuomet nenulemia rezultato, turi būti kompleksas. Taip yra ir šiuo atveju. Priverstinė tvarka padės tik nedideliu procentu, bet problemą spręsti reikia ne tik šiuo vienu sprendimu. Turi būti ne tik priverstiniai paskyrimai, bet ir natūrali trauka vykti į regioną. Jei bus tik prievarta, pasikartos sovietinė praktika, kai žmonės visais būdais vengs, apgaudinės, stengsis nuvažiuoti, o vėliau pabėgti. Turi būti sprendimų kompleksas, taip pat ir pragyvenimo lygio kėlimas, bendros ekonominės situacijos šalyje gerinimas. Jauną žmogų traukia didmiestis. Kodėl? Dėl kultūrinio gyvenimo ir karjeros. Turi atsirasti adekvatūs traukos centrai - tiek ekonominiu, tiek kultūriniu atžvilgiu, kad geriausieji neišvažiuotų iš regionų. Tam reikalinga valstybės ir visuomenės branda. Nereikia įsivaizduoti, kad tik paskyrimas ar paliktas universitetas regione pritrauks specialistus. Taip nieko nebus.

- Valstybės finansuojamose vietose mokosi geriausiai mokyklas baigę asmenys. Kaip apsisaugoti, kad esant paskyrimų sistemai į regionus nebūtų išsiųsti gabiausieji, o didmiesčiuose neliktų vien prasčiau pasirengę specialistai?

- Na, pabandykime įsivaizduoti gabų, stiprų, jauną žmogų. Jis visada norės karjeros, aukšto lygio darbo. Jei jis itin aukšto lygio, jis važiuos į pasaulio centrus. Ir tai natūralūs dalykai, per prievartą tokių žmonių neišlaikysi. O tam, kad būtų trauka, jaunam žmogui svarbu įsidarbinimas, geros įmonės regione, geri atlyginimai. Žmogų turi traukti pragyvenimo galimybės. Jeigu to nėra, žmogus vis tiek išvažiuos iš regiono ir mes jo nesulaikysime. Gabūs, jauni, stiprūs žmonės visada ieškos, kur geriau. Todėl turime sukurti adekvačias sąlygas, kurios motyvuotų žmogų važiuoti ten, kur mes jį kviečiame. Vienas iš pavyzdžių - Panevėžys. Aplink jį veikia nemažai didelių stiprių, tarptautinių, daugianacionalinių įmonių. Ir ten koncentruojasi jaunimas, gaunantis gerus darbus ir atlyginimus.

- O jei regionuose specialistams būtų mokami didesni atlyginimai nei didmiesčiuose, gal tai motyvuotų jaunimą?

- Tai priklauso nuo visos infrastruktūros - nuo įmonių, nuo verslo. Jei įmonės gyvos, tarptautinės, jose mokami geri atlyginimai, jau prasideda trauka. Bet vieno kito tokio regiono nepakanka, tai turėtų būti masiška. Jei galvosime primityviai, kad jauną žmogų, baigusį studijas, paskirsime kažkur dirbti, nuo to pasikeis tik vienintelė dedamoji. Žmogus, kuris besimokydamas gavo valstybinį finansavimą, baigęs studijas per kažkiek metų atidirbs valstybei tuos pinigus. Bet ar tai išgelbės bendrą regiono plėtrą? Labai abejoju. Jei žmogus nematys karjeros perspektyvų tame regione, jo netenkins pragyvenimo lygis, jis vis tiek išvažiuos.

- Gal jaunimas taip nesibaidytų paskyrimo į regionus, jei būtų galima per paskyrimą grįžti dirbti į regioną, iš kurio esi kilęs?

- Tai labai įdomi mintis. Tikrai būtų verta pamąstyti apie tai, kad jaunas žmogus galėtų grįžti dirbti į tą miestą ar regioną, iš kurio pats yra kilęs. Jam tai būtų daug paprasčiau ir priimtiniau. Negalime tik numesti paskyrimų idėjos, reikia aptarti kiekvieną dedamąją, kaip tai bus įgyvendinta ir kokiais kriterijais vadovaujantis bus organizuojami paskyrimai. Vienas iš kriterijų galėtų būti grįžimas į savo regioną.

Žinoma, tai yra sudėtingi dalykai, kuriems reikia laiko, bet jie būtini. Mes dažnai pykstame, kad estai geriau tvarkosi šiose sferose. Bet jų praktika duoda rezultatų. Aukštojo mokslo sistemų pokyčiai pas juos buvo padaryti daug anksčiau. Mes tik dabar bandysime kažką keisti. Reikia suprasti, kad vadybiniai ir organizaciniai dalykai valstybėje taip pat duoda labai didelių rezultatų.

- Kitaip sakant, žiūrime į rezultatą, kurį gavome per tiek metų švietimo nelaikydami prioritetine sritimi?

- Taip. Visuomet norėjau, kad švietimas būtų valstybės prioritetas. Bet jeigu dabar iškelsime sau tikslą, kad mūsų prioritetas yra regioninė plėtra, tai nuosekliai susidarykime planus ir siekime to kompleksiškai. Bus rezultatas, bet reikia nesiblaškyti. Negali vienos kadencijos metu būti vienas prioritetas, o pasikeitus valdžiai - kitas. Kai nėra aiškumo ir tęstinumo, procesas labai sulėtėja. Ir tai parodo mūsų visuomenės brandos lygį.

Kita vertus, nereikia nuneigti ir to, kad kartais mes užsiimame saviplaka ir viską matome daug blogiau, nei yra iš tikrųjų. Šiandien Kembridžo universitete mokosi apie 60-70 mūsų jaunų žmonių. Iš kur jie atėjo? Iš mūsų mokyklų ir universitetų. Ir ten jie rodo puikius rezultatus. O jei lygintume su kitų šalių jaunimu, lietuvių ten labai daug. Tai gal nėra mūsų švietimas visiškai niekinis? Tik norėtųsi jo dar geresnio. Ir aiškiai matome, ką reikėtų daryti ir ką galėtume. Bet trypčiojame vietoje. Pokyčių tikrai reikia, ir seniai. Esame jiems pribrendę ir jau gerokai vėluojame.